Autoriai ir tradicijos

Živilė Pipinytė
Nuo ateinančio ketvirtadienio (rugsėjo 16 d.) „Skalvijos“ kino centre ir „Pasakoje“ vyks Lenkų kultūros instituto Vilniuje šiemet kartu su „ARTscape“ rengiama X lenkų kino savaitė. Jos programoje – pastaraisiais metais svarbiausius lenkų ir tarptautinių kino festivalių apdovanojimus pelnę filmai, atspindintys aktualias lenkų kino tendencijas.

Asmenybių kinas

 

Lenkų kine visada buvo gausu išskirtinių asmenybių, režisierių, kūrusių aukščiausios prabos autorinį kiną. Vienas tokių yra Jerzy Skolimowskis – kino režisierius, aktorius, poetas, tapytojas. Autsaideris ir vienišius. Ankstyvieji šio lenkų naujosios bangos pradininko filmai iki šiol stulbina kino formos virtuoziškumu. 1967 m. Skolimowskis buvo priverstas palikti Lenkiją po to, kai cenzūra uždraudė jo filmą „Rankas aukštyn“, kurio viename epizode pasirodo groteskiškas keturakis Stalinas. Emigracijoje Skolimowskis kūrė filmus Belgijoje, Italijoje, D. Britanijoje, JAV. Jie apdovanoti Kanų „Auksine palmės šakele“, Berlyno „Auksiniu lokiu“ ir kitais svarbiais prizais. Po nepavykusios Witoldo Gombrowicziaus „Ferdydurke“ ekranizacijos, Skolimowskis nusprendė palikti kiną ir atsiduoti tapybai. Jo sugrįžimas į režisūrą po septyniolikos metų pertraukos – filmas „Keturios naktys su Ana“ („Cztery noce z Anną“, 2008) – nustebino net ne vieną režisieriaus gerbėją. Tai jaunatviškas, novatoriškos formos filmas, panardinantis į žmogaus sielos gelmes. „Keturių naktų su Ana“ siužetas minimalus. Provincijos miestelio ligoninės kūrikas įsimyli seselę. Kai mergina miega, kūrikas ateina į jos namus. Išplauna indus, prisiuva nutrūkusią palaidinės sagą... Skolimowskis filme prabyla apie tai, apie ką kinas jau senokai atprato kalbėti. Ne todėl, kad meilė ir vienišumas – pernelyg banalios temos. Todėl, kad pernelyg sudėtingos. Meistriškai nufilmuotos „Keturios naktys su Ana“ pasižymi nepaprastai intensyvia ir sugestyvia atmosfera, sulydančia skirtingus veiksmo laikus, personažų fantazijas, sapnus, mintis.

 

Lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda už filmą „Ajerai“ („Tatarak“, 2009) Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas prizu už novatoriškumą. Filme susilieja trys pasakojimai – lenkų literatūros klasiko Jarosławo Iwaszkiewicziaus apsakymo ekranizacija, pagrindinę heroję joje kuriančios aktorės Krystynos Jandos intymi išpažintis apie jos vyro – operatoriaus Edwardo Klosinskio mirtį ir pasakojimas apie filmo kūrimą. Janda vaidina dvi moteris – save ir apsakymo heroję, kuri nepagydomai serga. Mirtis yra tas lakmuso popierėlis, kuris išryškina pagrindinę filmo temą – artimų žmonių išėjimą, šeimos situaciją nebūties akivaizdoje.

 

Vienas ryškiausių paskutinių metų lenkų debiutantų Borysas Lankoszas filme „Kita monetos pusė“ („Rewers“), tapusiame ne tik pernykščio Gdynės festivalio apdovanojimų, bet ir Lenkijos kino akademijos „Auksinių erelių“ rekordininku, taip pat rodo mirtį: pagrindinės filmo herojės – senelė (Anna Polony), motina (Krystyna Janda) ir anūkė (Agata Buzek) – yra priverstos tapti žudikėmis. Režisierius nespalvotą filmą pradeda tradiciškai – pokario kronikoje Varšuvos centru žygiuoja sportininkai, jie sveikina naują santvarką. Kad tikrovėje viskas yra kitaip, akivaizdu iš pat pradžių. Bet Lankoszas nekuria tradicinės pokario dramos. Jis eksperimentuoja ir su praeities vaizdavimo stereotipais, ir su žanrų konvencijomis. Ekrane rodoma tragiška istorija, bet salėje ji sukelia griausmingą juoką. Lankoszas ir filmo scenaristas, rašytojas Andrzejus Bartas polemizuoja su lenkų kino mokyklos filmuose ne vieną dešimtmetį dominavusiu polinkiu istoriją sieti su tautos kančia, didvyriško, bet kartais beprasmio pasipriešinimo garbinimu.

 

Viena kontroversiškiausių tarpukario Lenkijos figūrų – rašytojas, tapytojas, skandalistas ir morfinistas Witkacy tapo Jaceko Koprowicziaus filmo „Mistifikacija“ („Mistyfikacja“, 2010) herojumi. Filmo kūrėjai teigia, kad Witkacy gyvenimas ir mirtis tapo didžiule mistifikacija ir siūlo savą jos versiją.

 

Daugybę apdovanojimų pelnęs (beje, lenkų kritikai jį išrinko geriausiu 2009-ųjų filmu) ir provokuojantis kūrinys – Wojciecho Smarzowskio „Blogi namai“ („Dom zły“, 2009) taip pat atsigręžia į netolimą praeitį, kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis. Milicininkai šaltą 1982-ųjų žiemą atkuria prieš ketverius metus įvykusį nusikaltimą. Tačiau Smarzowskis stato ne detektyvinę istoriją (nors siužeto atomazga bus netikėta). Jis virtuoziškai, pasitelkdamas kad ir Hieronimo Boscho pragaro vizijas, kuria degraduojančio pasaulio, kuriame blogis yra absoliutus, vaizdą. Visos pastangos jam pasipriešinti beprasmiškos, nes godumas, nužmogėjimas jau pasiekė ribą. Nors veiksmo vieta – karinės padėties Lenkija, filmo ištarmė daug universalesnė. Jis apie tą neišdildomą žymę, kurią erdvėje ir žmonėse paliko totalitarizmas. Todėl filmo veiksmas gali vykti net Lietuvoje.

 

Xawery Żuławskio filmas „Lenkų ir rusų karas“ („Wojna polsko-ruska“) sukurtas pagal jauniausios kartos rašytojos Dorotos Masłowskos romaną (ji, beje, pati vaidina filme). Naujoji, pokomunistinė tikrovė filme rodoma nuolat nuo narkotikų „apsinešusio“, „treninguoto“ vyruko (Borys Szyc) akimis. Bet „pavažiavusi“ ir smarkiai deformuota jo pasaulio ir aistrų vizija iš tikrųjų ir yra naujoji – ryškių spalvų, besaikio vartojimo, absurdiškų vertybių tikrovė.

 

Tradicijos žavesys

 

Tradiciškesnio kino mėgėjus turėtų sudominti Waldemaro Krzysteko melodrama „Mažoji Maskva“ („Mała Moskwa“), 2008 m. pelniusi Gdynės kino festivalio „Auksinius liūtus“. Krzystekas maksimaliai išnaudojo melodraminio pasakojimo galimybes. Veiksmas nukelia į 1968-uosius, Vakarų Lenkijos miestą Legnicą, kur buvo įsikūręs didžiausias Rytų Europoje rusų karinis miestelis. Sovietų lakūno žmona (Svetlana Chodčenkova) garbina lenkų kultūrą ir įsimyli lenkų karininką. Moteris pagimdo jo kūdikį ir žūsta. Tai, kas įvyko iš tikrųjų, po daugelio metų bando suprasti suaugusi herojės dukra, kuri visą gyvenimą tikėjo, kad motina ją paliko.

 

Jaceko Borcucho filmas „Viskas, ką myliu“ („Wszystko, co kocham“, 2009) – taip pat susieja neseną praeitį ir meilės istoriją. Keturi draugai gyvena Gdanske, groja roko muziką, svajoja apie meilę. Pagrindinis filmo herojus aštuoniolikmetis Janekas yra karininko sūnus, todėl jo mylimosios tėvai patriotai gana įtariai vertina dukters pasirinkimą. Juos išskirs didžioji istorija, nuolat įsiterpianti į šį pasakojimą apie pirmąją meilę. Tai – „Solidarumas“, karinė padėtis, streikai. Borcuchas rodo jau chrestomatiniais tapusius įvykius naivaus, tik į gyvenimą žengiančio jaunuolio akimis.

Jano Hryniako „Triukas“ („Trick“, 2010) pratęsė Juliuszo Machulskio „Vabank“ temą – tai filmas apie genialius apgavikus ir jų rafinuotą kerštą išdavikams. JAV dolerių banknotų padirbinėtojas Marekas (Piotrui Adamczykui teko vaidinti ir jauną Joną Paulių II, ir Chopiną)  atsiduria kalėjime. Bet čia jo prireikia slaptosioms tarnyboms. Afganistane pagrobtas lenkų pasiuntinys, už kurį reikalaujama 6 milijonų dolerių išpirka...

 

Prisiminimai

 

Retrospektyvinė savaitės programa primins tris ankstyvuosius Agnieszkos Holland filmus. Režisierei nebūdingas sentimentalumas, nors jos filmų temos paradoksaliai susijusios su praradimu – iliuzijų, vilties, laisvės. 1978 m. sukurti „Provincijos aktoriai“ („Aktorzy prowincjonalni“) – filmas apie amžiną menininko ir kasdienybės konfliktą, apie žlugusias svajones, pražūtingą provincijos atmosferą.

 

Pasikeitė santvarka, visuomenė, bet neišsipildžiusio gyvenimo tema visada aktuali. Iki šiol aktuali ir 1980 m. sukurta „Karštinė“ („Gorączka“) – pasakojimas apie lenkų socialistus teroristus. Režisierė, ko gero, pirmoji pabandė parodyti pasiaukojimo už idealus dviprasmiškumą, atskleisti teroristų psichologiją. Ankstyvasis Holland šedevras „Vieniša moteris“ („Kobieta samotna“, 1981) – tai sukrečiantis pasakojimas apie skurdą ir atstumtį, apie vienišą keturiasdešimtmetę moterį. Jos vėlyvos meilės istorija rutuliojasi artėjančių visuomeninių permainų fone, o kartu režisierei pavyko prasiskverbti į šiuolaikinių atstumtųjų vidinį pasaulį, perteikti jo iliuzijas ir dramas.

 

Kita retrospektyvinė programa skirta F. Chopino 200-osioms gimimo metinėms. Bus proga prisiminti 1951 m. Aleksandro Fordo sukurtą „Chopino jaunystę“ („Młodość Chopina“) bei 2002 m. Jerzy Antczako filmą „Chopinas – meilės troškimas“ („Chopin. Pragnienie miłości“) ir palyginti du Chopinus, kuriuos suvaidino Czesławas Wołłejko ir Piotras Adamczykas.


Jauniesiems žiūrovams savaitės rengėjai parodys Zdzisławo Kudłos ir Andrzejaus Orzechowskio animacinį filmą „Koperniko žvaigždė“ („Gwiazda Kopernika“, 2009). Savaitę atidarys vieno originaliausių šių dienų animatoriaus Tomaszo Bagińskio filmų programa.

 

Parengė Ž. P.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.