Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
LITERATŪRA

Prie asmenybės lobio


Esfir Bramson-Alpernienė. Prie judaikos lobio. Vilnius, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009, 315 p.


Alma Lapinskienė

Share |
Esfir Bramson-Alpernienė
Metų pradžioje Rašytojų klube įvyko šio klubo ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos surengtas įsimintinas vakaras: pristatyta Esfir Bramson-Alpernienės knyga „Prie judaikos lobio“. Dalyvavo autorė, knygos vertėjas iš jidiš kalbos Mindaugas Kvietkauskas, vakarą vedė l.e. LNB generalinio direktoriaus pareigas Algirdas Plioplys. Kalbėjusieji prisiminė knygos atsiradimo kelius, leidybos ypatumus, kiekvienas pabrėždamas ne tik jos vertę, bet ir autorės asmenybės išskirtinumą.


Knygą sudaro autorės pasakojimas apie savo šeimos likimą, straipsniai ir pranešimai, skaityti konferencijose, kongresuose, simpoziumuose įvairiose šalyse, mokslininkų atsiliepimai apie E. Bramson-Alpernienės veiklą ir darbus, jos darbų - publikacijų, pranešimų, surengtų parodų - bibliografija ir bibliografija apie pačią knygos autorę.

 

„Prie judaikos lobio“ - dvikalbė knyga, prabylanti į skaitytoją lietuvių ir jidiš kalbomis. Tekstai pateikti greta vienas kito vienoje atlankoje, kairiame puslapyje lietuviškai, dešiniame - jidiš. Šitas dviejų kalbų, tarsi dviejų upių, tekėjimas greta tarsi simbolizuoja mūsų tautų kelių šimtmečių gyvenimą šalia. Kita vertus, skaitytojas, suprantantis tik vieną iš šių kalbų, gali pajusti ir kitos tautos spausdinto žodžio skleidžiamą magiją.

 

Į lietuvių kalbą tekstus vertęs Mindaugas Kvietkauskas užrašė ir autorės pasakojimą „Pradingęs ir vėlei atrastas pasaulis“. Pasakotas lietuviškai, vienintelis iš tekstų ir pateikiamas tik lietuvių kalba. Šituo pasakojimu prasideda knyga, per skaudžią vienos Lietuvos žydų šeimos patirtį įvesdama skaitytoją į tragišką tautos istoriją.

 

Esfir Bramson-Alpernienės vaikystė prabėgo tarpukario Kaune, Ožeškienės gatvės 5-ajame name, anot jos, Bramsonų giminės lizde. „Būdama vaikas, žinodavau: jeigu prieš šventes blizgina ir stato samovarą, tai iš Paryžiaus atvažiuoja dėdė Jakovas. Jeigu bufete atsiranda dėžutė Café Haag - tai atvyksta tą kavą mėgęs dėdė Leontijus.“ (p. 9) Kiekvienas puslapis dvelkia pagarba savo šeimos ir giminės istorijai, žavi stipriais giminystės ryšiais - dėdžių, tetų, pusbrolių likimai žinomi ir išgyvenami kaip savi.

 

Šolem Aleichemo žydų gimnaziją autorė baigė karo išvakarėse ir kitą rytą išėjo iš Kauno su draugais link Utenos, Zarasų į Rusiją. Išėjo tėvo raginama, nes jis suprato, kad pasitraukus į Rusiją yra galimybė išgyventi. Prasidėjo baisioji karo odisėja: siaubas miške prie Sebežo, Šachunės kolūkis Gorkio srityje, Novosibirskas, Alma Ata, valdžios nepasitikėjimas žmonėmis iš Vakarų, sveikatą suardęs alinantis darbas, badas. Kas gi padėjo nepalūžti, išgyventi? Paprastų žmonių žmoniškumas: „Valdžia man leido skaudžiai pajusti, kad esu iš svetimo krašto, nepasitikėjimas manimi tvyrojo ore, neva priklausiau „penktajai kolonai“, bet kada prireikdavo paprastų žmonių pagalbos, visas nepasitikėjimas ištirpdavo per akimirką. Visi lietuviai Alma Atoje mane tikrai priėmė, padėjo, maitindavo. Tuo metu išgirsti kvietimą „ateik, pavalgyk su mumis sriubos“ buvo labai didelis dalykas. Džiaugdavaisi, jeigu galėdavai kartą per mėnesį sočiai pavalgyti. Bet be paprastų vietinių žmonių, rusų paramos nebūtų pavykę išgyventi. Ne dėl alkio - aš būčiau moraliai palūžusi.“ (p. 28)

 

Autorė prisimena kiekvieną jai ištartą šiltą žodį, parodytą užuojautą, ištiestą pagalbos ranką. Alma Atos epizoduose pasakoja apie Cvirkų šeimą, apie Marijos Cvirkienės žmogišką šilumą, išgyventi padedantį moterišką praktiškumą, meninį išprusimą. Žavi autorės gebėjimas matyti tikrąsias žmonių vertybes, jai nedaro įspūdžio pareigybės ir rangai, ji kiekvieną žmogų vertina pagal jo darbus ir žmoniškumą, elgesį su kitais.

 

Grįžusi į Lietuvą, autorė apsistojo Vilniuje, nes Kaunas kėlė pernelyg daug skaudžių prisiminimų, - visa šeima buvo išžudyta. Įdomūs pokarinio Vilniaus epizodai, atskleidžiantys priešpriešą tarp buvusiųjų gete ar partizanavusių ir grįžusių iš Rusijos, - čia išgyvenusiems atrodę, kad pasitraukusieji buvo tarsi privilegijuoti, nes nekovojo, nepatyrė geto žiaurumų. Ta priešprieša išsitrynusi negreitai, tik bėgant laikui. Bandymai atkurti visuomeninį kultūrinį žydų gyvenimą sovietų valdžios buvę sutikti priešiškai: „Buvę Vilniaus geto partizanai po karo pradėjo kurti žydų muziejų ir kultūrinį gyvenimą nesuvokdami partijos linijos, nes kovodami miške jie dar nieko nežinojo apie sovietinio valdymo ir biurokratijos ypatybes. Jų pastangos buvo pasmerktos žlugti. Po karo Vilniuje ir Kaune dar veikė ir atskiri žydų vaikų darželiai, ir mokyklėlė - juk buvo daug vaikų, netekusių tėvų. Tačiau netrukus juos pradėjo uždarinėti.“ (p. 34) Iki pat perestrojkos jokio atskiro žydų bendruomenės gyvenimo negalėję būti.

 

1989-ieji kita linkme pasuko ir E. Bramson-Alpernienės gyvenimą, - ji buvo pakviesta į Knygų rūmus tvarkyti Antano Ulpio per sovietmetį išsaugotą ir suslapstytą judaikos fondą. Niekada nedirbus bibliografe tokiam darbui ryžtis nebuvo lengva. Tačiau pamačiusi Šv. Jurgio bažnyčioje įrengtoje milžiniškoje saugykloje kalnus suverstų žydiškų knygų, atrodžiusių kaip daugybė našlaičių, kurioms reikia auklės, autorė suprato negalinti čia nedirbti ir kitą rytą Knygų rūmų direktoriui Algimantui Lukošiūnui atnešė prašymą priimti į darbą. „Taip buvusiuose Knygų rūmuose prasidėjo beveik dvidešimt įdomiausių mano darbo metų“, - baigia autorė savo pasakojimą. Tolesni knygos puslapiai - dalis to darbo vaisių, siekis atrastais lobiais dalytis su kitais. „Mūsų tauta neturėjo kraujo aristokratų ar didžiūnų, bet visada visos kartos turėjo savo išminčių, todėl pats brangiausias dalykas mums visuomet buvo mūsų knygos ir kultūriniai turtai“ (p. 62), - rašo E. Bramson-Alpernienė ir tampa aišku, kodėl ji ryžosi imtis to milžiniško darbo - sutvarkyti kalnus suverstų žydiškų knygų, kodėl visi jos tekstai apie mokslą, bibliotekas, spaustuves, leidyklas - apie knygas.

 

Knygoje „Prie judaikos lobio“ be galo gausu faktų ir skaičių, tai savotiškas žydų kultūros žinynas, atskleidžiąs Lietuvos Jeruzalės - Vilniaus žydų gilias kultūrinio gyvenimo šaknis, tradicijas, mastą, aibę įdomiausių momentų. Pasakodama apie žydų kalendorius, specifinį laiko modeliavimą, autorė pabrėžia: „Daugelį amžių Vilniaus žydų spaustuvės leido kalendorius visai Rytų Europai.“ (p. 40) Ir ne tik kalendoriai - religinė literatūra Vilniuje irgi buvo leidžiama visai Rytų Europai. Netgi „šiais laikais, kai Jeruzalėje leidžiamas Talmudas, tai būna perspaudas iš Vilniaus spaustuvės leidimo“ (p. 68). Vilniuje savo veiklą pradėjo ir Žydų mokslo institutas YIVO. 1925 m. Berlyne įvykusiame suvažiavime buvo ginčijamasi, kur turėtų būti instituto centras - Berlyne ar Vilniuje. Nors Berlyne buvo daug žydų inteligentijos, didelė ir labai turtinga žydų bendruomenė, nugalėjo Vilnius, nes jis „per ilgus amžius buvo žydų kultūrinis centras. Jo bendruomenė buvo neturtinga, tačiau joje būta didžiulių talentų, ji turėjo reikšmingą istoriją, joje glūdėjo svarbios veiklos paskatos“ (p. 44).

 

Autorė glaustai, bet labai informatyviai atskleidžia šios unikalios žydų mokslo įstaigos įkūrimo aplinkybes, veiklos pobūdį, likimą. Skaitydamas negali atsistebėti, kiek daug tarpukario Vilniaus žydų bendruomenė nuveikė per 14 metų, kurdama unikalią savo tautos mokslo įstaigą. Iškilo pastatas, išaugo milžiniška, viena įdomiausių Rytų Europoje biblioteka, teatro muziejus, meno muziejus su galerija, kurioje buvo saugomi Chagallo ir Soutine'o paveikslai, buvo leidžiamas mėnesinis žurnalas „YIVO-Bleter“. Knygos autorė taikliai parodo sovietinių funkcionierių buldozerinę politiką atmesti, naikinti visą „nepakankamai ideologišką“ paveldą ir šiurpiai rafinuotą „kultūringųjų“ nacių požiūrį į žydų tautos kultūrą: „Rozenbergo štabe buvo labai gerai suvokiama, kad institute saugomi milžiniški turtai. Tuo metu jau buvo nuspręsta, kad Frankfurte prie Maino po karo bus steigiamas muziejus ar institutas, kurio tyrimų objektas turėjo vadintis „žuvusios tautos kultūros istorija“. Tai į jį turėjo būti pervežti patys brangiausi dalykai, saugomi YIVO institute.“ (p. 54)

 

Skaitydama apie popieriaus brigados darbą YIVO patalpose rūšiuojant knygas ir dokumentus, apie pastangas gelbėti knygas bei rankraščius, apie geto gyvenimą, prisiminiau Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 1998 m. spalio 22 d. vykusią konferenciją „Kultūrinis Vilniaus gyvenimas 1939-1945“, kurioje Esfir Alpernienė skaitė pranešimą apie Vilniaus žydų kultūrinį gyvenimą karo metais. Niekada nepamiršiu toje konferencijoje patirto įspūdžio, - salėje tvyrojusios skaudžios tylos, ašarų klausytojų akyse, gerklėje užspaustos raudos, kai prelegentė jai būdinga santūria lakoniška kalbėsena pasakojo apie gete grojusį simfoninį orkestrą, veikusį teatrą, dirbusią biblioteką, apie rengtus koncertus ir literatūrinius vakarus, nes, jos žodžiais tariant, įkalintieji kovojo, trokšdami ne tik likti gyvi, bet ir likti žmonėmis. „Vilniaus getas buvo skirtingas nei visi getai Europoje, - teigia autorė, - Kaip žinia, Varšuvos getas išsiskyrė savo sukilimu, o Vilniaus getas buvo išskirtinis dėl kultūrinio gyvenimo - nepaisant to, kad žmonės jame nežinojo, kas jų laukia rytoj.“ (p. 56)

 

Greta sukūrusios pagrindą YIVO institutui Vilniaus švietimo draugijos VILBIG nuveiktų darbų, YIVO istorijos, Vilniaus žydų bibliotekų, spaustuvių veiklos, daug dėmesio knygoje skiriama iškilioms asmenybėms: YIVO vadovams Maksui Vainraichui, Zalmenui Reizenui, Zeligui Kalmanovičiui, poetams Avromui Suckeveriui ir Šmerkei Kačerginskiui, bibliografui Hermanui Krukui ir kitiems. Su didele pagarba minima daug žydiškų knygų išgelbėjusi bibliotekininkė Ona Šimaitė.

 

Atskiru straipsniu pristatomas Šolem Aleichemas, puikus žydų rašytojas, didysis humoristas, kurio devizas buvęs juoktis sveika. Autorė aptaria jo pagrindinius biografijos faktus, sąsajas su Vilniumi, nusako jo kūrybos esmę: „Savo romanuose Šolem Aleichemas įamžino žydų gyvenimo būdą mažuose miesteliuose, štetliuose, liaudies kalbą, humorą ir žydiškus sąmojus.“ (p. 80) Didžiojo jidiš knygos mylėtojo, jidiš literatūros mecenato Boriso Kleckino leidybinė veikla kelia nuostabą savo mastais. Ne veltui autorė apibūdina jį Alterio Kaciznės žodžiais: „Borisas Kleckinas pats sau pasistatė paminklą iš poros milijonų jidiš knygų, ir ant kiekvienos iš jų įrašytas jo vardas...“ (p. 112)

 

Tarp Vilniaus žydų kultūros asmenybių autorė pristato ir poetę, vertėją, rašytoją Sorę Reizen. Kodėl tik vieną moterį? „Net melsdamasi sinagogoje žydų moteris turi atsiminti savo skirtingą padėtį, žiūrėdama į aron kodešą (švenčiausią Toros ritinių laikymo vietą) iš balkono. Esame knygų tauta, tačiau Šventąjį Raštą studijavo tik vyrai“ (p. 194), - tarsi atsako į klausimą autorė. Poetei skirtame straipsnyje jos svarbiausią kūrinį baladę „Vilne“ vadina poetiniu vadovu, „pagal kurį dar ir šiandien galima pasivaikščioti mieste, aplankyti jį supančius miškus, įvairias šventoves, kur kiekviena tauta ateina melstis savo Dievui, ir kiekviena tauta turi savo maldą...“ (p. 202).

 

Straipsnis „Judaikos fondai - Antano Ulpio nuopelnas“- autorės dėkingumo ir pagarbos žodis žmogui, kurio dėka įvykęs stebuklas - išgelbėta 58 tūkstančiai knygų ir periodinės spaudos rinkinių, tarp kurių esama itin unikalių leidinių. Stebuklu autorė laiko ir istorijos suteiktą galimybę prisiminti Lietuvos knygų rūmų įkūrėją ir ilgametį direktorių bei viešai išreikšti jam dėkingumą už tai, ką jis tiek metų buvo priverstas daryti slapčia.

 

Skaitydamas knygą, ne kartą nusistebi, iš kur autorė, kone keturis dešimtmečius išdirbusi Miškų ministerijoje, taip puikiai išmano humanitarinį žydų kultūros paveldą. O atsakymas paprastas - ugdymas šeimoje ir gimnazijoje, apie kurį su gilia padėka tėvams ir mokytojams pasakojama straipsnyje „Švietimas jidiš kalba (Kauno žydų Šolem Aleichemo gimnazija, 1926-1941)“. Pagrindinis gimnazijos veiklos siekis buvęs „jaunajai kartai įdiegti tikrąją kultūrą“ (p. 224). „Mokykla turinti ne tik mokyti, bet ir ugdyti vaiką.“ (p. 226) Gimnazija kūrusi tikrą ryšį tarp namų ir mokyklos, mokinių, mokytojų ir tėvų, ir tas mokytojo ir mokinio ryšys išlikęs visam gyvenimui. Kaip ir suteiktos žinios bei įdiegtos vertybės.

 

Esfir Bramson-Alpernienės knyga „Prie judaikos lobio“ svariai papildo Vilniaus daugiatautės kultūros tyrinėjimus. Lakoniškas stilius, objektyvus ir informatyvus pasakojimas daro knygą patrauklią ir naudingą. Esfir Bramson-Alpernienė kiekvieną, ją pažįstantį, žavi savo ypatinga inteligencija - humanizmu, gyvenimiška išmintimi, darbštumu, kalbų mokėjimu, oria ištikimybe savo tautai ir pagarba kitos tautos žmogui bei jo tautiškumui. Taigi knyga mums atskleidžia ne tik judaikos lobyno dalį, bet ir knygos autorės, tikros asmenybės, dvasinių vertybių lobį.

 

Sutrumpintai iš žurnalo „Tarp knygų“. 2010 m. balandis



„7 meno dienos“ Nr.29 (905), 2010-07-23

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti