Autorius kine vis dar svarbiausias

Jonas Ūbis
Netiesa, kad vasarą žmonės nenori skaityti nieko rimta. Aš taip pat esu žmogus ir atostogoms pasilieku geriausias knygas.

Ką tik pasirodžiusiame vasaros „Kine“ taip pat nepristigs rimtų tekstų, nors kino teatruose - agurkų (beje, gerokai patižusių) sezonas. Pagrindinės šio „Kino“ numerio temos - režisieriai autoriai ir lietuvių kinas. Postmodernizmo laikais žodis „autorius“ tapo nebemadingas, autorinio kino vietoje atsirado „arthauzinis“, bet pastebėjau, kad pastaraisiais metais vis dažniau nostalgiškai prisimenami būtent tie režisieriai, kurie pirmiausia yra autoriai (ta galbūt šiek tiek senamadiška prasme). Solidus (ir turiniu, ir apimtimi) Vaido Jauniškio austrų režisieriaus Michaelio Haneke's portretas sudomins pirmiausia tuos, kurie negali pamiršti „Balto kaspino“. Kritikas konstatuoja, kad „šiandien Haneke, ko gero, yra vienintelis Europos režisierius, nagrinėjantis tokias temas, kurias taip aktualiai gvildenti būtini ne tik aukščiausi sugebėjimai kurti meną, bet ir drąsa klausti tada, kai daugeliui klausti tapo madingai nepatogu“. Jauniškis susieja režisieriaus kūrybą su iškilių Austrijos intelektualų tradicija, rašo apie kūrėjo vaikystę ir jaunystę, formuluoja pagrindines jo kūrybos temas, aptaria svarbiausius filmus. Dar vienas iškilaus šių dienų kino autoriaus portretas - Rūtos Birštonaitės esė „Mėlynos sutemos. Hirokazu Kore-eda.“ Šio režisieriaus filmus, kaip ir Haneke's „Baltą kaspiną“ rodė „Kino pavasaris“.

 

Bene didžiausias Lietuvoje rengiamas kino festivalis naujame „Kine“ minimas ne vieną kartą. Auksė Kancerevičiūtė kalbino festivalio žiuri narį - operatorių Peterį Suschitzky. Jis dirbo Holivude, nufilmavo devynis Davido Cronenbergo filmus, bet kritiškai žvelgia į šiuolaikinio kino tendenciją prikimšti filmą visokių efektų. Daug vietos žurnale skirta lietuvių filmams, kurių premjeras surengė „Kino pavasaris“. Rūta Birštonaitė recenzuoja Guillaume'o Coudray dokumentinį filmą apie autorių par excellence Šarūną Bartą, Laima Kreivytė gina videomenininkės Kristinos Inčiūraitės kino debiuto „7 nuodėmes“ konceptualumą. Lina Kaminskaitė-Jančorienė aptaria lietuvišką „Kino pavasario“ programą ir teigia, kad „jau ne vienus metus lietuvių kino kūrinius lydi nuobodulys ir turinio menkumas“. Renatai Šukaitytei ta pati programa suteikė vilčių, kad lietuvių dokumentiniame stiprėja socialinis angažuotumas, atsiranda naujos problemos, kūriniuose jungiami įvairūs žanrai, daug dėmesio skiriama lytiškumui, ryškėja transnacionalinės ir tarpdisciplininės tendencijos. Santa Lingevičiūtė aptaria Tomo Donelos vaidybinį filmą „Atsisveikinimas“ ir didžiausiu jo trūkumu įvardija nešiuolaikiškumą. Šias refleksijas apie lietuvių kiną žurnale pratęsia Lino Vildžiūno recenzija, skirta Varšuvoje išleistai Annos Mikonis knygai „Poetinis kinematografas. Meninė kryptis lietuvių kine“. Deja, pirmoji per paskutinius dešimtmečius lietuvių autoriniam kinui skirta studija pasirodė ne Lietuvoje. Lietuvių kino istorikus sudomins ir Kazimiero Pūro prisiminimai apie tai, kaip buvo kuriama Vytauto Žalakevičiaus „Visa teisybė apie Kolumbą“. Živilė Pipinytė feljetone svarsto, kodėl mažų šalių kinematografijos nepatenka į pasaulines kino istorijas. Gal todėl, kad jų filmai nerodomi kino teatruose?

 

Kelis iš tų, kurie rodomi, recenzuoja žurnalo autoriai. Ramūnas Pronckus gana kritiškai vertina labiausiai lauktą šios vasaros filmą - Christopherio Nolano „Pradžią“. Nijolė Andrijauskienė recenzuoja Martino Provost „Serafiną“ ir aptaria naujus DVD - Hayao Miyazaki „Ponjo ant uolos prie jūros“, Jane Campion „Švytinčią žvaigždę“, Darreno Aronofsky „Imtynininką“, Terry Gilliamo „Daktaro Parnaso fantazariumą“ ir Kathryn Bigelow „Išminuotojų būrį“.

 

Tradiciškai vietos skirta ir festivaliams, kuriuose apsilankė „Kino“ autoriai. Lukas Brašiškis rašo apie Traibekos festivalį, neslėpdamas nusivylimo jame parodyta amerikiečių nepriklausomųjų programa. Santa Lingevičiūtė dalijasi įspūdžiais iš liepos pradžioje pasibaigusio Karlovy Varų kino festivalio, kuriame buvo apdovanota Julijos ir Rimanto Gruodžių „Upė“. Apie jau rugpjūčio pabaigoje prasidedantį intensyvų kino festivalių sezoną informuoja Ispaniškų ir X lenkų filmų savaičių, Vilniaus dokumentinių filmų festivalio ir Kauno tarptautinio kino festivalio rengėjai.

 

Žurnalo viršelį puošia meksikiečio Gaelio Garcîos Bernalio portretas. Šią vasarą ekranuose pasirodys keli jo filmai, o žurnalo puslapiuose aktoriaus kūrybinį kelią išsamiai apžvelgė Izolda Keidošiūtė.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.