Iš esmės dauguma politikų ir visuomenės veikėjų yra tokie pat aštuonkojai, pasirenkantys dubenį su gardesne užkanda. Nestebina ir tai, kad Steveno Spielbergo „Nasrai“ (LTV, šįvakar, 16 d. 23 val., LTV2, 17 d. 23.15) išlieka didžiausias vasaros hitas. Prie aštuonkojo Paulio filmas visai tinka. Nesiimčiau suskaičiuoti, kiek kartų jį rodė lietuvių televizijos.
Bet klasikos niekad nebūna per daug. Todėl šeštadienį (17 d. 22.30) taip pat nepamirškite įsijungti LTV – po laidos „Kine kaip kine“ 23 val. galėsite pasižiūrėti taip pat klasikinį, tik jau lietuvišką Vytauto Žalakevičiaus filmą „Vienos dienos kronika“. Jis – tarsi 7-ojo dešimtmečio sovietų „atlydžio“ kino koncentratas – šiuolaikinės moralinės kolizijos ir garsusis klausimas „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai žudė žmogų?“ jame susietos su praeitimi; beveik dokumentiškai fiksuojama realybė staiga praplyšta siurrealistiniais vaizdais.
Žalakevičius tiksliai suformulavo bene svarbiausią lietuvišką dilemą, kuri aktuali ir dabar. Tai – konformizmas ir prisitaikymas. „Vienos dienos kronika“ konformizmą smerkė. Neseniai konformizmo klausimas iškilo savaime, kai reikėjo įvertinti mirusį Prezidentą. Tada supratau, kad konformizmas tapo dar viena lietuviška dorybe, kuri skelbiama iš aukščiausių šalies tribūnų. Todėl siūlau prisiminti dar vieną filmą, kurio prototipas buvo kitas lietuvis – nonkonformistas Jonas Pleškys. Tai 1990 m. Johno McTiernano sukurta „Raudonojo Spalio“ medžioklė“ (TV3, 18 d. 22.45). LNK šią savaitę primins ne vieną jau šiuolaikine klasika tapusį filmą. Timo Burtono 1989 m. „Betmenas“ (17 d. 9 val.) – ryškiausias įsigalinčio postmodernizmo pavyzdys, susiejęs vokiečių ekspresionizmo dvasią ir komikso plastiką.
Tais pačiais metais Andrejaus Končialovskio Holivude sukurtas „Tango ir Kešas“ (LNK, 17 d. 22 val.) atnaujino Holivudo mėgstamas istorijas apie du visiškai skirtingus žmones, susivienijančius dėl bendro tikslo, o 1988 m. Roberto Towne’o „Atsuktuvas“ su tekila“ (LNK, 20 d. 22.35) privertė prabilti ne tik apie gangsterių filmo žanro atsinaujinimą, bet ir apie naujos kartos žvaigždes Melą Gibsoną, Kurtą Russellą ir gražuolę Michelle Pfeiffer. Filmo siužetas tradicinis: narkotikų prekeivis Makas nori mesti pavojingą užsiėmimą. Jo senas draugas Nikas dabar yra policininkas. Nors jo užduotis – sugauti Maką, Nikas siekia draugą apsaugoti. Bet jie abu įsimyli tą pačią moterį – prabangaus restorano savininkę Džoen. Kas svarbiau – vyriška draugystė ar meilė moteriai?
Meilė – pagrindinė Richardo LaGravenese 1998 m. filmo „Bučinys“ (LNK, 19 d. 22.35) tema. Filmo herojai – neįprasta pora. Keturiasdešimtmetė Džudit (Holly Hunter) sužino apie vyro, respektabilaus gydytojo, neištikimybę. Jie išsiskiria. Prabangaus namo, kuriame gyvena Džudit, liftininkas Petas (Danny DeVito) išsiskyrė su žmona. Du vieniši žmonės netikėtai suartėja. Bet filmas nesiūlo lengvos išeities ir rodo, kaip sunku nugalėti baimę, prietarus, įgyti drąsos keisti gyvenimą. Įdomu, kad scenarijų įkvėpė du Antono Čechovo apsakymai – „Bučinys“ (1887) ir „Nelaimė“ (1886).
Jei bent kartą bandėte mesti rūkyti, būtinai pasižiūrėkite Jasono Reitmano satyrą „Dėkui, kad rūkote!“ (LNK, 18 d. 23.15). Filmo herojus yra didžiulio tabako koncerto viešųjų ryšių vadovas Nikas (Aaron Eckhart). Jis sugeba virtuoziškai atremti savo šefui metamus priekaištus, todėl jį vadina visaip – žudiku, vaikžudžiu, siurbele, net japių Mefistofeliu. Nikas gina ne tik koncerną, bet ir rūkančiųjų teises. Jis gali net įtikinti, kad rūkyti – sveika, ir atsako savo priešams: „Jei ieškočiau lengvo darbo, būčiau Raudonojo kryžiaus atstovas.“ Kartu Nikas stengiasi būti pavyzdingas tėvas ir apsaugoti vienuolikmetį sūnų nuo rūkymo pagundų.
Šis filmas – labai politiškai nekorektiškas. Režisierius išjuokia šiuolaikinį gyvenimo būdą, reklamą, vartotojų pasaulį, kuriame eiliniam žmogui skiriamas tik vartotojo ir balsuotojo vaidmuo. Filmas privers juoktis, o juoktis sveika, net ir per šituos karščius.
Jūsų –
Jonas Ūbis