Vis dėlto du darbai išsiskyrė iš bendro konteksto. Man asmeniškai labiausiai imponavo ir daugiausia malonių įspūdžių paliko spektakliai „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ ir „Labanakt, mama“ pagal amerikiečių autorės Marshos Norman pjesę. Beje, šie darbai iš likusiųjų išsiskyrė ne tik kameriškumu, bet ir tuo, kad buvo kurti aktorių iniciatyva, o ne pagal dėstytojų planus.

Performansas „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ - tai spektaklis-žaidimas, ugdantis žiūrovų ir dalyvių fantaziją, vaizduotę. Skatinantis toleranciją, teikiantis psichologinio saugumo, pasitikėjimo nepažįstamu žmogumi patirtį. Kūrinio idėja - pasitelkus interaktyvų veikimą per lytėjimą, garsus ir kvapus sukurti vaizduotės spektaklį neregintiesiems - gimė Karolinai Žernytei.

Nedidukėje „Kvadrato“ scenoje, vos tris dešimtis žiūrovų talpinančiame kambaryje - šeši lėlininkai (Karolina Žernytė, Asta Stankūnaitė, Imantas Precas, Mindaugas Černiauskas, Karolis Algimantas Butvidas) priešais publiką ant kėdžių susodina keturis „nereginčiuosius“ (dalyviams užrištos akys). Tada vieni atlikėjai vienas po kito pasakoja įvairių tautų pasakas, kiti pasakų veiksmo erdvę kuria manipuliuodami objektais, kurie veikia fizinius dalyvių pojūčius. Dalyviai jaučia, kaip jų kūnais bėginėja vabalai (odą liečiant siūleliais, ant virbų pritaisytomis medžiagos skiautėmis), girdi bičių dūzgimą (atliekamą aktorių lūpomis), vandens teliuškavimą (pilant ir taškant vandenį induose), junta šaltį ir karštį (prie kūno laikant indus su ledais ar ugnimi), uodžia ir skanauja maistą bei gėrimus.

Dalyvaujančių performanse „neregių“ vaizduotė audrinama per atlikėjų fizinius veiksmus, o šalia viską stebintiems žiūrovams ne mažiau įdomu stebėti tų veiksmų procesą, objektus, kuriais yra manipuliuojama, tų objektų transformacijas ir jais kuriamus „vaidmenis“. Dėmesį „Bitinėlio pasakose“ itin traukia ir dalyvių reakcijos (kartais labai teatrališkos!), kurios tik patikina, kad interaktyviam bendravimui pasiduodama ne iš karto. Todėl kiekvienas atlikėjas, jei nori, kad žaidimas tęstųsi, performanso metu turi prisijaukinti dalyvius, įgyti jų pasitikėjimą. O čia ir prasideda bendravimo niuansai, kur vienas netinkamas žingsnis gali traumuoti „neregintįjį“: skirtingai paveiks atlikėjo rankos spustelėjimas, gebėjimas neišgąsdinti, tikras, o ne suvaidintas nuoširdumas.

Mažiau nei valandą trunkančios „Bitinėlio pasakos“ - netikėtas „Tylos!“ festivalio ir kartu kurso atradimas. Nors čia nėra didesnių galimybių vienam kuriam aktoriui išsiskirti iš kolegų, originali ir jautri kūrėjų iniciatyva tikrai sveikintina. Aišku, kūrinio režisierė Karolina Žernytė galėtų daugiau dėmesio skirti konceptualesnei formos ir turinio sąveikai. Kol kas pasakų moralas, fragmentiškos istorijos apie žmonių ir gyvūnų santykius regisi tik pretekstas pažaisti su „neregių“ pojūčiais, o visa tai stebintį žiūrovą pamaloninti komišką efektą sukeliančiomis dalyvių reakcijomis.

Antras maloniai nustebinęs diplominis darbas - dramos spektaklis „Labanakt, mama“. Dvi aktorės čia pademonstravo gebančios kurti emociškai paveikius, psichologiškai niuansuotus draminius vaidmenis. Spektaklyje Jaunimo teatro „Salėje 99“ Giedrė Giedraitytė ir Jonė Dambrauskaitė taip suvaidino dviejų suaugusių moterų santykių tragediją, kad jautresnės žiūrovės po spektaklio prieš veidrodžius valėsi nutekėjusį tušą.

Algirdo Latėno režisuotas spektaklis pasakoja apie komplikuotus motinos ir dukters santykius. Epilepsija serganti Džesė rūpinasi savo išlepusia motina Telma. Nuo sofos sunkiai pakylanti (ne dėl senatvės, bet dėl tingumo) Giedraitytės veikėja šokdina savo sergančią atžalą kvailiausiais nurodymais - nagus nulakuok, namus sutvarkyk, paduok tą, paduok aną. Dambrauskaitės herojė jaučiasi ir atrodo tikra auka. Aktorė vaidmenį kuria pasitelkusi išraiškingas priemones - mikčiojimą, greitakalbę, susirūpinusios ir pervargusios moters veido išraišką. Net kiek per dideli drabužiai, lyg nuo vyro nuplėštas megztukas - dar viena taikli detalė bendram palūžusios veikėjos paveikslui kurti. Dukra daro viską, ką liepia motina, bet spektaklio metu jų santykiai netikėtai ima keistis: Džesė pareiškia šį vakarą nusižudysianti, nes jai gyvenimas paprasčiausiai nebemielas, nebeturi prasmės. Pabaigoje, po daugybės apie šeimos praeitį ir dabartį išaiškėjusių paslapčių, įvyksta tragedija.

Nors aukos poziciją mums rodomoje istorijoje yra tvirtai užėmusi Džesė, jos vidinis konfliktas nuo spektaklio pradžios akivaizdžiai matomas, todėl nebelieka intrigos toliau ją stebėti. Užtat paveikų draminį svorį spektaklyje įgyja būtent Telma. Giedraitytė motinos personažą kuria pasitelkusi taiklius psichologinių būsenų kontrastus: tai susirūpina, tai vėl vaizduoja abejingą. Telmos siekis manipuliuoti savo dukra - nuoroda į sudužusį vidinį motinos pasaulį, kuriame nebėra jėgų pakilti nuo savo sofos net suvokus, jog kitam kambary su gyvenimu tuoj atsisveikins mylimas vaikas. Žavi kulminacinė spektaklio scena, kai Giedraitytės motina pulteliu desperatiškai didina televizoriaus garsą tuo metu, kai Džesė šnabžda paskutinio atsisveikinimo kodą: „Labanakt, mama“. Regis, įvykio neišvengiamumo suvokimas motinai yra toks nepakeliamas, kad ji griebiasi kone brutalių priemonių - nori užkimšti galvą, mintis išorės garsais, kad tik nustelbtų vidinį klyksmą.

Šie du spektakliai iš likusiųjų išsiskyrė dar ir nuoširdžiu aktorių tikėjimu tuo, ką jie daro scenoje. Kai aktorius tiki, jam rūpi ir jis supranta, kodėl žengia į sceną, ši vidinė motyvacija negali nehipnotizuoti žiūrovo.

Tos pačios motyvacijos ir adekvataus suvokimo, kaip derėtų būti scenoje, labiausiai pasigedau diplominiame spektaklyje „Žaliojo žąsinėlio teatras“, kuris jau gerą pusmetį rodomas „Lėlės“ teatre. Spektaklio režisierius ir dailininkas Algirdas Mikutis - jaunųjų lėlininkų specializacijos dėstytojas. Jis spaudoje pabrėžė, kad kurdamas (tiksliau, „pritaikydamas“ anksčiau Senamiesčio teatre statytą kūrinį) vaidinimą su studentais rizikavo - įmetė jaunuosius lėlininkus į jiems dar nečiupinėto žanro vandenį, kad tokiu drastišku būdu pastarieji išmoktų plaukti.

Deja, studentai vis dar skęsta. Ir nepanašu, kad galėtų greitai išplaukti. Pagal lenkų rašytojo, poeto Ildefonso Konstanto Gaùczyńskio absurdo ir grotesko minidramų rinkinį sukurtas šešėlių ir dramos teatro spektaklis - trumpučių epizodų mozaika, kur jauni aktoriai (čia vaidina visas kursas!) gan statišką vizualią spektaklio formą (centre - širma šešėlinėms lėlėms, iš šonų - veidrodžiai, demaskuojantys manipuliacijos procesą, ir muzikiniai instrumentai, iliustruojantys veiksmą) turi užpildyti dinamišku veiksmu, vidiniu turiniu, sąlygojamu asmeninio požiūrio. Mano manymu, nei aiškaus aktorių santykio su medžiaga, nei vidinio turinio ir veiksmo „Žaliajame žąsinėlyje“ nėra. Svarbiausio elemento - komunikacijos su žiūrovais, kuris jį paverstų spektakliu, taip pat nėra. O kodėl? Nes jaunieji aktoriai, išėję priešais širmą ar būdami už jos, stengiasi taip tvarkingai susakyti tekstus, suvaidinti pseudoabsurdiškas situacijas, kad tos perdėtos pastangos nueina perniek. Akivaizdžiai surežisuota pretenzija į juokus ir chaosą pavirsta falšu, ir jaunieji, deja, patiria fiasko.

Man regis, šio spektaklio struktūra siūlo improvizuoti, kelti gyvą chaosą, elgtis chamiškai ir hedonistiškai. Be to, reikia bendrauti su žiūrovais, aktorinę energiją nukreipti ne į tašką, esantį salės galinėje sienoje, bet konkrečiai į Antaną ar Joną, sėdinčius trečioje eilėje. Ar svarbu, kiek milimetrų pasuks galvą Dzeuzo šešėlinė lėlė ekrane!? Ar svarbu, kaip tiksliai tos apibendrintų formų lėlės susikirs tarpusavyje!? Ogi visai nesvarbu. Užtat kaip smagu būtų žiūrovui, jei absurdo ir grotesko stilistika būtų ne tik Gaùczyńskio tekste, bet ir spektaklio veiksmo audinyje. Tegyvuoja vištos kulšies ėdimas už ekrano, tegyvuoja ubiškas kolegų čepsėjimas darbo metu (viskas turi matytis per scenos kampuose sustatytus veidrodžius, kurie kol kas nėra išnaudojami iki galo), tegyvuoja gyvas pasisveikinimas su žiūrovais spektaklio pradžioje, tegyvuoja hipertrofuota pompastika ir nuoširdus pačių aktorių juokas, jei jie nesupranta, ką ten scenoje daro! Tegyvuoja dar idiotiškesnė Simono Storpirščio „Idioto“ scena, taip meistriškai sujungianti aktoriaus kūną ir šešėlinę lėlę, pomidorai, skriejantys į žiūrovus, jei šie nesijuokia, „Ajax“ valiklis (jį vėliau ištroškę gers muzikantai), ant kurio gali puikuotis Gałczyńskio portretas, sąvaržėlių lietutis spektaklio pabaigoje ir Hamleto, kurio vaidmeniui taip taikliai parinktas Šarūnas Datenis, monologas „Kas tu esi“ prieš veidrodį! Tegyvuoja „Žaliojo žąsinėlio teatras“!!!

Dar vienas diplominis spektaklis, kėlęs susierzinimą ir baimingą laukimą, kad tuoj kažkas įvyks labai nedėkinga ir aktoriai įklimps problemose, vėlgi į „Lėlės“ repertuarą varžteliais įsukta „Privati valda“, kurią pagal Marcelijaus Martinaičio pjesę „Avinėlio teismas“ režisavo jau garbaus amžiaus sulaukęs, bet parako ir energijos nestokojantis Vitalijus Mazūras. Sušiuolaikintame spektaklyje, kuriame pasakos apie našlaitę Elenytę ir Joniuką avinuką motyvai susipina su kiek politizuotomis istorijos ir šiandienos aktualijomis, vaidina aštuoni jaunieji aktoriai: Indrė Liutkevičiūtė, Š. Datenis, I. Precas, G. Giedraitytė, A. Stankūnaitė, J. Trimakaitė, K.A. Butvidas. Be abejo, šis darbas jauniesiems - ne mažesnis iššūkis nei „Žaliojo žąsinėlio teatras“: režisierius ir dailininkas Mazūras skyrė išties nelengvas užduotis. Pirmoji jų - gyvas avinėlis, kurį tampyti, raminti, glostyti, globoti, prižiūrėti tenka pagrindiniams spektaklio herojams žmogui-karaliui Jonui (Š. Datenis) ir Elenytei (I. Liutkevičiūtė). Aktoriams reikia ne tik globoti gyvūnėlį ir laiku spėti neįminti į jo „dovanas“ scenoje, bet dar ir nukonkuruoti tą švelnią būtybę aktorine vaidyba. Gerai, jei avinėlis pasitaikys romus ir didvyriškai atliks savo užduotį tyliai pastovėti scenoje tris kartus. Tačiau diplominiame spektaklyje ėriukas, kiek pamenu, pasitaikė užsispyręs. Jis ėjo ten, kur norėjo, blaškė Elenytės dėmesį, dėl ko braškėjo sceninis sąlygiškumas. Aišku, Liutkevičiūtė šaunuolė: jei atlaikė Mazūro komentarus dėl savo kiek deklamacinės tonacijos, tai atlaikys ir gyvulėlių staigmenas. Su šypsena prisimenu, kaip jį įveikė avinuko terorą prieš egzaminus paskutinį kartą rodytoje „Privačioje valdoje“: šis ėmė mekenti lyrinėse scenose, ir Elenytei teko derinti savo monologą su avinuko „išstojimais“.

Šarūnas Datenis šiame spektaklyje gavo rimtą užduotį ir turėjo galimybę įrodyti, kad moka sukurti poetiškai apibendrintą vaidmenį su fragmentiškais draminiais momentais. Tačiau jo Karalius, terorizuojamas bukapročių skustagalvių-avingalvių grupės, užuot susitelkęs prie griūvančios ir pūvančios karalystės, įtaigiau kasosi kojas (sulenkia koją, užriečia pėdą, pasikaso) ir taisosi garbanas. Ką tai rodo? Kad žiūrovų dėmesys sutelkiamas visai ne ten, kur reikia. Kiekvienas judesys scenoje tampa ženklu; scena lyg didinimo stiklas išaugina visas pasikartojančias smulkmenas.

Dar vienas įdomus aktorinis šio spektaklio momentas - tribunolo scenoje, kai sprendžiamas avinėlio likimas, veikiančio Teisėjo (I. Precas) manipuliacija su trafaretine lėle. Vien už šią teisingai atliktą užduotį jaunam aktoriui galima būtų skirti puikų specializacijos įvertinimą. Užduoties tikslas - aktorius turi mokėti skaidyti dėmesį į tris objektus: 1) taisyklingai, raiškiai, intonuojant išsakyti tekstą, 2) reikiamu momentu sureaguoti į veiksmo ritmą diktuojantį gongo skambesį (kuris vis greitina tempą), 3) sinchroniškai su gongo dūžiais fiksuoti lėliškas kūno formas ir dar timptelėti aktorių ir lėlę siejančią virvutę. Precas įvykdo tris ketvirtadalius užduoties ir suklumpa pabaigoje - tekstas arba nepasiekia intonacinės kulminacijos, arba žodžiai susivelia ir sakinys lūžta.

„Privati valda“ specializacijos požiūriu jauniesiems lėlininkams leido pasipraktikuoti su kaukėmis. Šią užduotį studentai spektaklyje įveikia vizualiai efektingai: užsidėję kaukes transformuoja įprastus kūno judesius į lėliškus, ko ir reikalauja grotesko, bufonados stilistika. Aišku, festivalio metu parodytame spektaklyje buvo keletas momentų, kai kaukės trukdė ar slopino aiškią ir girdimą žodinio teksto artikuliaciją. Sudėtingiausia šiuo atžvilgiu Simonui Storpirščiui - jo milžiniška nenaudėlio Pikaizeno galva net ir su viduje įmontuotu mikrofonu kartais gaudė it neaiškus radijas. Tiesa, ir pats aktorius darė elementarių klaidų: tariamą žodį užgoždavo triukšmas, kurį kėlė jo šokinėjimas ir tūpčiojimas.

Verta kiek plačiau paminėti dar vieną diplominį darbą, kur dalis lėlininkų kurso tiesiogiai susidūrė su lėlių animacija. Tai - Kauno valstybiniame lėlių teatre sukurtas ir festivalio metu Jaunimo teatro „Salėj 99“ rodytas spektaklis vaikams „UMA UMA!“. Vaidinimo režisierius Andrius Žiūrauskas kartu su Mindaugu Ancevičium, M. Černiausku, J. Dambrauskaite, Indre Taločkaitė, Edita Zėčiūte, Dainiumi Zeinalovu ir K. Žernyte iš etiudų su nedidelėmis žmones ir gyvūnus vaizduojančiomis lėlėmis (dailininkas Sergejus Bocullo) surėdė pasakojimą apie pirmykščių žmonių ir žvėrių draugystę.

Man pasirodė svarbu tai, kad jaunieji aktoriai šiame spektaklyje pademonstravo, kaip derinant skirtingas vieno žodžio intonacijas su lėlių judesių plastika galima žaismingai išreikšti tarpusavio veikėjų santykius. Be to, gavo progą praktiškai išbandyti kolektyvinės manipuliacijos techniką (kai bent pora aktorių valdo vieną lėlę), pajausti partnerio svarbą, „susigroti“ taip, kad lėlė atgytų. Nors pats „UMA UMA!“ pasirodė režisūriškai plokščias ir schematiškas, iliustratyvios scenografijos, kaip diplominis darbas, manau, jauniesiems gėdos nedaro. Spektaklio režisierius pasielgė strategiškai ir pedagogiškai - be didesnių pretenzijų į sudėtingumą leido studentams pasidžiaugti animacijos stebuklu. Įspūdį paliko M. Ancevičiaus (spėjančio ne tik su polėkiu vaidinti, bet dar ir groti gitara) bei Editos Zėčiūtės (lėles valdžiusios su aiškiai išreikštu ironišku santykiu) darbas.

Spektakliuose „Šeksrysap, t.y. Šekspyras“, „Pagal Jurgį ir kepurė“, „Vardan tos“ vaidino visas lėlininkų kursas. Ansambliškumu ir sveika energija, kontakto su žiūrovais žiežirbomis išsiskyrė spektaklis „Pagal Jurgį ir kepurė“. Pasakojimą apie miunchauzeniškojo Jurgio Paketurio (spektaklis sukurtas pagal Kazio Borutos „Paketurio keliones“) nuotykius Algirdas Latėnas ir Joana Čižauskaitė įvilko į radijo teatro rūbą, kur daugelis lėlininkų turėjo po nedidelę vaidybinę scenelę. Tad progą pasireikšti gavo ir mažiau kituose vaidinimuose dirbę aktoriai. Pavyzdžiui, maloniai nustebino Jono Čepulio, lengvai ir pasitikinčiai suvaidinusio kunigo Piktužio sceną, sąmojingas santykis su vaidmeniu ir drąsi ekspresija, dėl kurios žiūrovų salėje netilo juokas.

Pagal Williamo Shakespeare'o dramą „Romeo ir Džuljeta“ Arnoldo Jalianiausko režisuotas judesio spektaklis „Vardan tos“ pademonstravo tikrai ne pačius prasčiausius lėlininkų sceninio judesio įgūdžius: išmokti amerikietiškų imtynių, lėliškos kūno plastikos elementai ateityje dar pravers. Poezijos spektaklis „Šeksrysap, t.y. Šekspyras“ paliko pilkoką įspūdį, atvėrė dainavimo spragas.

Pabaigai - akmuo į lėlininkų asmeninės „kultūros“ daržą.

Kad neišmano elementarių scenos etiketo taisyklių, jaunieji lėlininkai pademonstravo pasibaigus paskutiniam egzaminų spektakliui. Scenon išėjo kurso vadovai, padėkojo visiems, o jaunieji aktoriai - ne. Laimingas ir apdujęs, kad pasiekė finišą, kursas movė į užkulisius. O derėjo padėkoti ir žiūrovams. Nes be jų teatras neegzistuoja. Tikiuosi, tai tebuvo nuovargio nulemtas atsitiktinumas.

„7 meno dienos“ Nr.25 (901), 2010-06-25