Veiksmažodžių naktis

Katerina Baravykaitė
Kultūrai skirtos nakties „Tebūnie naktis!“ renginių sąrašas buvo įspūdingas ir, mano galva, labai demokratiškas. Pagal pageidavimus galima buvo megzti, austi, šokti, gąsdintis siaubo rūsyje, domėtis amatais, stebėti šikšnosparnius, medicininius įrankius, iki transo žiūrėti filmus, parodas, klausytis įvairios muzikos, leisti degančius žibintus ir visaip kaip kitaip kultūrintis.

Šia proga Nacionalinė dailės galerija, kaip rimta institucija, parengė rimtą programą nusiteikusiai šviestis ir gilintis žmonių daliai apie šiuo metu aktualizuotą kūno suvokimą. Europoje vykusi „Gender check“, teberodomos parodos - „Ars homo erotika“ Varšuvoje ir NGD „Moters laikas“ - tyrinėja lyties konstravimo ypatybes, o pristatytoji tarptautinių videofilmų kolekcija (kuratoriai: Dovilė Tumpytė, Eglė Mikalajūnaitė, Tautvydas Bajarkevičius) kreipė dėmesį labiau į kūno patirtis ir suvokimą nepriklausomai nuo lyties. Arba ne lytis čia buvo svarbiausia, nebent išskyrus Marinos Abramovic ir Ulay nufilmuotą performansą „Neapčiuopiamybė“ (1977 m.), kur menininkė su partneriu nuogi stovėjo tarpduryje, palikę tarp savęs žiūrovams tarpą, o šie turėjo rinktis, į kurį iš jų atsigręžę jie norėtų praeiti. Tam tikra prasme jie turėjo rinktis lytį, kuri mažiau trikdytų. Regis, dažniau eita veidu atsigręžus į Mariną, nes, sprendžiant pagal dailės istoriją ir masinių atvaizdų kiekį, nuogas moters kūnas yra kur kas įprastesnis. Dar vienas filmas, kur negalima nepaisyti lyties klausimo, buvo estų menininko Marko Raidpere's „10 vyrų“. Čia objektyvui atsivėrė ir pozavo kalintys vyrai. Kiekvienas save pateikė, rodė remdamasis savo savęs įsivaizdavimu. Buvo justi nesmagumas, sumišęs su romantizuotu įvaizdžiu. Ko gero, čia buvo daug svarbiau nusikaltėlio nužmoginimo paneigimas, o ne lytis.

 

Iš dešimties įvairiu laikotarpiu sukurtų (pradedant 8-uoju deš.) trumpų filmų susidarė įspūdis, kad net neturint nieko kūnas gali būti pačiu didžiausiu atrakcionu. 1977 m. nufilmuotas Dano Grahamo performansas „Publika / Atlikėjas / Veidrodis“ kaip tik tai ir pasakoja. Menininkas, atsistojęs prieš publiką, detaliai nupasakoja savo kūno judesius. Regis, nieko nevyksta, bet Danas vos spėja raportuoti, kuris jo pirštelis ir kaip pajudėjo. Viskas perauga į grupinę savęs pajutimo meditaciją. Performanso atlikėjas komentuoja tai savo pojūčius, tai bendrą publikos būseną. Kūno, kaip atrakciono, idėją pratęsė Dougo Aitkeno 1999 m. filmas „Įelektrinta žemė“, kur kūrinio personažas tampa aplinkos garsų ir judesių akumuliatoriumi.

 

Labiausiai netikėtai panirta į kūną menininkės iš Belgrado Katarinos Zdjelar filme „Nepriekaištingas garsas“ apie logopedo darbą. Tobulo garso mokytojas sugeba ne tik raiškiai nurodyti, kaip ir kuriuos veido raumenis reikėtų naudoti vienu ar kitu atveju, bet ir moka fiziškai (rankomis) paaiškinti garso kelią. Išėmus iš konteksto, jo atliekami veiksmai kartais primena komišką mantrų giedojimą. Šis kūrinys paveikia ir fiziškai - gali save pagauti nejučia atkartojant veikėjų veido judesius, irgi bandant išgauti nepriekaištingą garsą.

 

Mirandos Pennell videofilme „Tu privertei mane tave pamilti“ (2005 m.) svarbiausias yra žvilgsnis ir jo fenomenologija. Pritemdytoje salėje sėdintį (ir įpratusį jaustis saugiu stebėtoju iš šalies) žiūrovą užtinka smalsūs šokėjų grupės žvilgsniai iš ekrano. Kamera, kuri tampa žiūrovo akimi, juda į šonus, tarsi norėdama pažiūrėti kitur, o gal išvengti atkakliai įsmeigtų akių, bet tarsi šokiui ar kovai pasirengę įtempti kūnai juda kartu su kamera ir neleidžia šių išvengti. Girdime tankų kvėpavimą ir energingą kojų šiūravimą. Buvimas savotiškame dėmesio centre ir trikdo, ir kartu glosto savimeilę. Žiūrinčiųjų atkaklumas mena mįslę apie vaidmenį, į kurį ką tik patekai ne savo noru. Šokėjai primena beatodairiškai dėmesio, meilės ištroškusius, jos reikalaujančius vaikus ir provokuoja intymumo baimę. Šis videofilmas man pasirodė stipriausio poveikio ir tobulos trukmės.

 

Neretai grupinių parodų ekspozicijose atsidūrę videofilmai peržiūrimi tik fragmentiškai, nes jie reikalauja laiko ir ištvermės. Juk žiūrovai taip pat turi kūnus, kurie dažniausiai atsisako tapti kankinimo įrankiais. Todėl optimalios trukmės pažintis su meno kūriniais kino salėje labai pasiteisino. Kūno suvokimo dėlionė pasipildė dar keliomis detalėmis. Ir, kas keisčiausia, ankstyviausieji videofilmai, regis, visai nepaseno, išliko aktualūs. Gal tai gero meno bruožas?



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.