Lyties nesukontroliuosi

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Iš Vienos Moderniojo meno muziejaus (MUMOK) į Varšuvos „Zachętą“ atkeliavusi didžiulė tarptautinė Geležinės uždangos griūties dvidešimtmečiui skirta paroda apie moteriškumo ir vyriškumo reprezentacijas Rytų Europoje „Gender check. Femininity and Masculinity in the Art of Eastern Europe“ („Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“) birželio 11 d. perdavė estafetę seksualinių mažumų meno problematiką keliančiai parodai „Ars homo erotica“ Nacionaliniame dailės muziejuje.

Abu įvykiai neišvengimai sudrumstė patriarchalinės tradicijos, nusistovėjusių lyčių vaidmenų socialinėse, politinėse struktūrose, „normalumo“ ir „nenormalumo“ konstrukcijų vandenis. Tai nepatogios parodos (ypač antroji), metusios pirštinę visuomenėje susiklosčiusioms tradicijoms, stereotipams, pagaliau - homofobams. Norėtųsi kiek įmanoma aplenkti religinio ir demokratiško požiūrio į seksualines mažumas, netradicinę šeimą diskursą, jų priešpriešą. Nesu čia kompetentinga. Tačiau, kaip sakė antrosios bangos feministės, „asmeniška yra politiška“, vadinasi, visi kalbėjimo apie šias parodas keliai vienaip ar kitaip atvestų prie sociokultūrinių, sociopolitinių reiškinių. Kitaip tariant, kalbant apie nepatogiąją asmeniškumo pusę menas neišvengiamai tampa politiškas.

 

„Gender check“ parodos idėja ir struktūra suverta ant politinių ir socialinių įvykių socialistiniame ir pokomunistiniame Rytų bloke iešmo. Jos kuratorė Bojana Pejiã į pagalbą pasitelkė iš 24 įvairių šalių kuratorių bendradarbių sudarytą komandą, tarp kurių lietuvišką dalį kuravo menotyrininkė Laima Kreivytė. (Apie Lietuvai atstovavusius autorius ir jų kūrinius sąmoningai nutylėsiu - apie tai rengiasi rašyti viena mano bendrakeleivių.) Parodoje eksponuoti 200 menininkų 400 darbų, suskirstytų pagal chronologinę ir tematinę prizmę, siekiant apčiuopti vyriškumo ir moteriškumo reprezentacijos modelių kaitą mene. Savo apimtimi ir problemų lauku: nuo socrealizmo propaguotos „belytės visuomenės“ iki 7-ojo dešimtmečio feminizmo iššūkių, moters seksualumo išlaisvinimo, kapitalizmo, masinės vartotojų kultūros ir lyčių santykių, queer problematikos, paroda priminė savotišką kunstkamerą, kūnų skysčių pritvinkusį, pulsuojantį organizmą. Tikriausiai moters, nes jos kūno reprezentacija visais amžiais kaip lakmuso popierėlis geriausiai sugeria ir atspindi bendrus gyvenimo poslinkius. Iškalbingas pavyzdys - kaip 7-ojo dešimtmečio perteklinės popkultūros į masinį vartojimą įtraukta heteroseksualaus Marilyn Monroe įvaizdžio ikonografija 10-ajame dešimtmetyje, plečiantis pramogų industrijai, modifikuota į transvestito tipažą. (Vladislav Mamyšev-Monroe portretas kaip Marilyn Monroe, 1996). Tokiomis tendencijomis sekančių kūrinių galima būtų vardinti ir daugiau.

 

Populiarioji kultūra tapo ekonominiu pagrindu, leidžiančiu queer žmonėms bent jau dirbtinėje pramogų, šou tikrovėje būti nesmerkiamiems, kartais priešingai - net garbinamiems. Miniai trokštant aštresnių pojūčių, pamažu į rinką įsileisti vaizduotę stimuliuojantys homoseksualūs ryšiai, kuriuos dažnai taip ir norima palikti marginalinėje pramogų pasaulio plotmėje, „anapus ekrano“. Būtent populiarioji kultūra ir kultūros istorijos studijos davė impulsą „Ars homo erotica“ kuratoriui Pawełui Leszkowicziui surengti parodą, kurioje, jo teigimu, sulydyta istorija ir modernybė, universalizmas ir individualizmas, archetipai ir politika. Tačiau politinis aspektas čia mažiau ryškus nei „Gender check“. Nors tai bene pirmoji tokio masto paroda homoseksualios erotikos tema nacionaliniame šalies muziejuje, sulaukusi daug visuomenės ir dvasininkijos diskusijų, paroda pasižymi ne politiniu, o savireflektyviu, hedonistiniu charakteriu.

 

Savireflektyviu, nes pagal feminizmo strategiją bandyta „perrašyti“ meno istoriją, grąžinant jai homoseksualų meną ir homoseksualizmo problematiką atspindintį meną. Dažnai tos pačios lyties geidžiantis žvilgsnis buvo užmaskuotas po „nekaltų“ įvaizdžių kauke, pavyzdžiui, susižavėjimu vyro kūno raumenynu ir jo vaizdavimu (nors pripažinsiu, kad kai kuriuose klasikinio meno kūriniuose užslėpto homoseksualumo neįžvelgiau). Parodos ekspozicija suskirstyta pagal temas: „Kovos laikas“, „Homoerotinis klasicizmas“, „Vyrų aktai“, „Ganimedas“, „Šv. Sebastijonas“, „Transeksualai/androginija“, „Lesbiečių vaizdinija“, siejant skirtingų laikotarpių kūrinius. Matyti bandymas apčiuopti homoseksualų (savi)reprezentacijos giją (bet į identiteto saviiešką nesigilinama), parodyti vyriško kūno grožį ir suteikti galimybę juo žavėtis ir vyrams, ir moterims. (Atmintyje išniro Lauros Mulvey mintis apie vyro objektyvizuojantį žvilgsnį, simboliškai pasisavinantį apžiūrimą moterį. Parodoje „Ars homo erotica“ situacija neįprasta - apžiūrimas herojus yra vyras, į kurį vujeristinius žvilgsnius kreipia abi lytys.) Polinkis į estetizavimą nustelbia politinį parodos gestą ir socialinį aspektą, daro parodą labiau dekoratyvią ir hedonistinę, nei probleminę. Paroda „Gender check“ orientuota į probleminį istorijos, meno istorijos ir menininko saviidentifikacijos procesą, o „Ars homo erotica“ greičiau supažindina. Pirmą kartą visuomenei taip plačiai atveriamos durys ten, kur įeiti bijomasi, o įėjusieji smerkiami.

 

Lyginant šias dvi parodas, atsiveria vieningos kuratorių pažiūros patriarchalinės heteronormatyvinės santvarkos atžvilgiu, bet esama ir tam tikrų atotrūkių. Parodoje „Ars homo erotica“ gana akivaizdi „vyriška“ parodos eksponatų rinkimo ir išdėstymo koncepcija. Nors homo nurodo į abi lytis, parodoje dominuoja gėjų menas ir gėjų reprezentacija. Tuo tarpu lesbietėms skirtas tik nedidukas kambarys. Taigi ir čia matyti tam tikras tradicinei santvarkai būdingas falocentrizmas. Be to, akivaizdu, kad rengiant „Ars homo erotica“ pritrūko konsultacijų su kitų šalių ekspertais, kuratorius surinko kūrinius veikiausiai kliaudamasis tik savo nuojauta.

 

 

Tokios parodos svarbios dėl savo susumuojančio ir iškeliančio klausimus vaidmens. Teko girdėti priekaištų, kad abiejose parodose eksponatai suskirstyti gana pragmatiškai, laikantis teminių atskirčių, todėl kūriniai tarsi neužmezga dialogo vienas su kitu. O jei ir ima regztis pokalbis, tai dėl didelės žanrų, raiškos įvairovės ir kūrinių skaičiaus dialogas virsta triukšminga diskusija, kurios nebeįmanoma sekti. Tačiau kaip per „Gender check“ uždarymui skirtą diskusiją teigė Bojana Pejiã, tokios parodos yra atskaitos taškas, gairių nurodymas, pagrindas, ant kurio vėliau galima statyti mažesnes, organiškesniais tarpusavio ryšiais susietas parodas. Galima sakyti, kad Pejiã minėti procesai jau vyksta: „Tarybinės moters“ vaizdinius reflektuojanti paroda surengta Estijoje; Lietuvoje neseniai atidaryta Elonos Lubytės, Laimos Kreivytės, Živilės Pipinytės kuruota paroda „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Teko neregėtai nustebti, kad erotinių homoseksualios tematikos Remigijaus Venckaus fotografijų neatsisakė rodyti mažų miestelių parodinės erdvės - Panevėžio fotografijos galerija ir Kelmės krašto muziejus (!). Kita vertus, Vilniuje į šią žiemą vykusią parodą „Menininkai už žmogaus teises“ nepriimtas nekaltas Akvilės Anglickaitės kūrinys „XXXX“, iš parodos Juodkrantėje išspirtas Ugniaus Gelgudos fotografijų ciklas „Tradicinė ir netradicinė šeima“.

 

Lyties performatyvumo diskursas neišvengiamai atėjo su populiariąja kultūra, technologijomis ir krikščioniškos pozicijos nustūmimu į periferiją. Nesiimu spręsti, gerai tai ar ne. Bet gerai, kad apie tai kalbama, o ne apsipinama mitų grandinėmis.



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.