Žinoma, juos šiandien mename kaip legendą, gerbiame ir vertiname jų amžių bei patirtį; savaime suprantama, kad jau ne viskas jų pasirodymuose tobula, bet ne tai svarbu. Kaip žavu šiandien matyti ir girdėti Lietuvoje garbaus amžiaus sulaukusius muzikus: Dmitrijų Baškirovą, Peterį Rowaną, Rodioną Ščedriną ir kitus. O štai gegužės 27 dieną Vilniuje, Kongresų rūmuose, išvydome ir išgirdome prancūzų džiazo ir filmų muzikos legendą, kompozitorių ir pianistą, dirigentą ir kartais dainininką Michelį Legrand'ą su garsiu Maskvos kameriniu orkestru „Maskvos virtuozai“, tiksliau, jo styginių grupe.
Prisiminkime, kad M. Legrand'as yra sukūręs daugybę klasikinės ir džiazo muzikos kūrinių, muziką daugiau nei 200 kino filmų, rašė dainas, muziką miuziklams, įrašė daugiau nei 100 albumų, buvo įvertintas 3 „Oskarais“ bei 5 „Grammy“, daugybe kitų apdovanojimų ir nominacijų. Kaip pianistas ir dirigentas, M. Legrand'as yra dirbęs su Franku Sinatra, Charlesu Aznavouru, Barbara Streisand, Liza Minelli ir kitais ryškiausiais atlikėjais. Būdamas 20-ies, M. Legrand'as subūrė savo orkestrą ir pradėjo kompozitoriaus kelią. Jis pradėjo kurti dainas, muziką Rolando Petit baleto trupės spektakliams. Jaunystėje išleistas pirmasis autorinis albumas „Aš myliu Paryžių“ (I Love Paris) užkariavo ne tik melomanų širdis. Vėliau sekė šlovės laikotarpis, kuris prasidėjo nuo muzikos dviem Jacques'o Demy kino filmams: „Šerburo lietsargiai“ ir „Merginos iš Rošforo“.
Ir štai susitikimas Vilniuje - stebėtinai keista spaudos konferencija scenoje, keistoki žurnalistų klausimai, sunkiai girdintis maestro, nuolat aplink arfą šokinėjanti jo žmona Catherine Michel, griežtas lyg kariškis ir nelabai mandagus administratorius iš Maskvos, vaikantis žurnalistus iš salės, ir dar daug keistenybių.
Nors šie metai Prancūzijoje paskelbti M. Legrand'o metais, minint kompozitoriaus kūrybinės veiklos 50-metį, pats maestro sako nežinąs apie jokį jubiliejų, kurį kažkas sugalvojo. Tikrasis jubiliejus buvo prieš aštuonerius metus, kai praėjo 50 metų nuo orkestro įkūrimo dienos. Spaudos konferencijoje M. Legrand'as kalbėjo: „Aš neturiu aiškios karjeros, tiksliau, turiu keletą veiklos sričių, nes skambinu fortepijonu, diriguoju, kuriu dainas ir muziką filmams. Šiuo metu kuriu operą, oratoriją, rašau džiazo ir kino muziką, taigi turiu daug darbo. Neturiu kada ilsėtis - pailsiu naktį, kai miegu. Žinot, kai dirbi tai, ką mėgsti, niekada pavargsti.“ Kompozitorius pasakojo, kad mėgsta ir klausosi įvairios muzikos - džiazo, klasikos, šiuolaikinės muzikos, bet niekada - roko. Taip pat nesiklauso ir savo muzikos, nes ją ir taip gerai žino.
Koncerte Vilniuje skambėjo populiariausi M. Legrand'o kūriniai, maestro grojo fortepijonu, dirigavo, net dainavo (ko gal ir nereikėjo daryti, bet legenda yra legenda). Gražiausia visgi būdavo tada, kai Legrand'as grojo džiazines kompozicijas su prancūzų trio (muzikantų pavardės, deja, niekur nebuvo įvardytos), nes „Maskvos virtuozai“, nors ir puikūs, mano supratimu, netiko šiai muzikai ir stilistikai. Tačiau šis koncertas brangus jau vien tuo, kad prikėlė iš užmaršties kažkur sielos kamputyje gulinčius skaidrius prisiminimus apie nuostabią Michelio Legrand'o muziką.