Turbūt nesuklysiu teigdama, kad talentingo menininko, juolab genijaus, kūryba visuomet esti daugiasluoksnė. Turiu minty ne raiškos pavidalus - žanrus, bet pačią materiją, šiuo atveju - muziką. Birželio 4- 6 d. Vilniuje vykusi XI lietuvių ir lenkų muzikologų konferencija „Chopino recepcija šiuolaikinėse lenkų ir lietuvių muzikinėse kultūrose“, inspiruota visame pasaulyje minimų 200-ųjų kompozitoriaus gimimo metinių, ne tik patvirtino šio teiginio tinkamumą žymiojo romantiko kūrybai, bet ir atskleidė netikėtų aspektų, išryškėjusių pažvelgus į Chopino muzikos gyvavimo formas XX ir XXI amžiais.
Didelė sėkmė buvo
sulaukti bene didžiausio mūsų laikų Chopino specialisto, išleidusio ne vieną
monografiją apie Chopiną keliomis kalbomis, Krokuvos muzikos akademijos
profesoriaus Mieczysławo
Tomaszewskio. Garbusis muzikologas, priklausantis tokių muzikos mokslo
šviesuolių kaip Carlas Dahlhauzas, Constantinas Florosas, Rudolfas Flotzingeris
ar Jurijus Cholopovas kartai ir rangui, mokslines sesijas Kompozitorių namuose
pradėjo intriguojančiu pranešimu apie Chopino santykį su tikėjimo klausimais ir
šio santykio išraišką kūryboje (nors pats Chopinas, kitaip nei, pavyzdžiui,
Lisztas, niekada nedemonstravo savo religingumo ir nerašė religinės muzikos).
Antras Tomaszewskio pranešimas apie Chopino dainas užbaigė konferenciją: prieš
pabaigos koncertą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos salėje birželio 6 d.,
kur skambėjo Chopino dainos, Tomaszewskis atskleidė lenkų klasiko kūrybos
paraštėse likusios vokalinės lyrikos inspiracijos šaltinius ir tipus, savo
teiginius grįsdamas ne tik mokslinėmis sąvokomis, bet ir istoriniais
anekdotais. Pavyzdžiui: „Chopino dainoms, ypač jų formai, skambesiui ir
nuotaikai, didelę įtaką turėjo viena aplinkybė: kaip ir visos lenkų romantizmo
laikotarpio dainos, jos buvo „tautos be valstybės“ dainos. Musset yra
prisipažinęs: „Nemaniau, kad galima daryti ką nors kita, nei mylėtis.“ Lenkijoje
niekas taip nekalbėtų; čia buvo mylima ir kovojama. Pasak M. Janion: „Moters
mylimasis tą pat akimirką tapdavo ir Tėvynės mylimuoju.“ Tai, kas erotiška, čia
susipindavo su tuo, kas herojiška. Chopino dainų temos driekiasi nuo lyrinio
„pastorališkumo“ iki dramatinio heroizmo, nuo specifinės nostalgijos (lenk. żal) iki kilnaus užsidegimo (appassionato)“.
Vienas iš pagrindinių lenkų ir
lietuvių konferencijų organizatorių Krzysztofas Droba pristatė savo naujausią
knygą „Chopinspira, arba Chopinas šiuolaikinių lenkų kompozitorių
savimonėje“, kurioje sudėjo šiuo metu aktyviausiai kuriančių lenkų kompozitorių
atsakymus į klausimą - ką jie mano apie Chopiną, pabrėždamas, kad šiuolaikiniam
kūrėjui nėra lengva atvirai kalbėti apie garsųjį tėvynainį. Šią problematiką
savaip papildė Gražinos Daunoravičienės pranešimas „I la Chopin (J.
Gruodis) versus I Like Chopin (V. Bartulis)“, kuriuo muzikologė
atskleidė Chopino muzikos „gyvavimo“ formas dviejuose skirtingų laikotarpių
lietuvių kūriniuose - romantinę dvasią dar išlaikančiame Juozo Gruodžio „A la
Chopin“ (1921) ir postmoderniame Vidmanto Bartulio opuse „I like Chopin“
(2000), gilindamasi į žanrines kūrinių šaknis ir autorių savo muzikoje
deklaruojamą santykį su Chopinu.
Krokuvos muzikos
akademijos profesorė Teresa Malecka („Henrykas Mikołajus Góreckis ir lenkų muzikos tradicija: Vaclovas Šamotulietis,
Chopinas, Szymanowskis, lenkų liaudies ir bažnytinė muzika“) ir šios akademijos
prorektorė Małgorzata Janicka-Słysz („Szymanowskis apie Chopiną“)
Chopino problematiką pateikė per dviejų iškilių XX a. lenkų kompozitorių
kūrybos ir pasaulėjautos prizmę, o alternatyviomis muzikos kultūromis
besidomintis Andrzejus Mądro pranešime „Chopinas lenkų džiaze“ aptarė garsių
džiazo pianistų Andrzejaus Jagodziñskio, Leszeko Moýdýero ir Kubos
Stankiewicziaus „parafrazes“, dėl kurių Chopino kūriniai pradeda funkcionuoti
kaip vadinamieji džiazo standartai
Į Daniją prieš keletą dešimtmečių
emigravusi muzikologė Eva Maria Jensen pranešime „Chopino recepcijos istorija
Danijoje“ teigė, kad žymusis romantikas šiame krašte... beveik nežinomas. Mat
didelę įtaką daręs kompozitorius Carlas Nielsenas (1865-1931) apskritai nemėgo
romantinės muzikos, o pianistų virtuoziškumą prilygino cirko akrobatikai. Kita
vertus, protestantiškoji kultūra galbūt apskritai nėra palanki terpė gyvuoti
Viduržemio jūros kultūrai plačiąja prasme priskirtinai Chopino muzikai, kaip
suformulavo Tomaszewskis.
Šių eilučių autorė pateikė
konferencijos dalyviams netikėtą pranešimą „Šokame Chopiną: Johno Neumeierio
baletas Die Kameliendame“ apie Chopino muzikos, baleto ir operos
sąsajas, palygindama šį modernaus baleto šedevrą su G. Verdi opera „Traviata“,
sukurta tuo pačiu A. Dumas (sūnaus) siužetu, ir iškeldama klausimą - ką
romantinė Chopino muzika suteikia šiuolaikinei „Damos su kamelijomis“ istorijos
traktuotei.
Nenuostabu, kad net tris
pranešimus skaitė pianistai. Eugenijus Ignatonis pateikė glaustą Chopino
muzikos interpretacijos Lietuvoje istoriją („Chopino interpretacijos keliai
Lietuvoje“), pradėdamas XIX a. pabaigoje Varšuvoje besimokiusiu Ignu
Prielgausku ir baigdamas jaunaisiais dabarties pianistais. Vienas iš jų,
Kasparas Uinskas, atskleidė konferencijos dalyviams savo įžvalgas apie
šopeniškąjį rubato pranešime „Šopeniškojo rubato unikalumas“,
teigdamas, kad mūsų laikais interpretacijos itin standartizavosi, ir
svarstydamas, kaip vis dėlto turėtų skambėti „tikrasis Chopinas“.
Apie standartizavimą ir kitus
šiuolaikinio pasaulio pavojus autentiškam lenkų muzikos genijaus suvokimui
kalbėjo Vilniuje augęs ir mokęsis pianistas bei kultūrologas iš Jeruzalės
Zecharija Plavinas pranešime „Chopino veidai. Kompozitoriaus istorinė
sociologija ir dialogas su jo [nykstančiomis] idėjomis“, prieidamas prie pesimistiškų
išvadų, su kuriomis sutiko ne visi.
Birželio 5 d.
Kompozitorių namuose vyko dviejų muzikos kūrėjų bei Lietuvos ir Lenkijos
kompozitorių sąjungos pirmininkų Zitos Bružaitės (g. 1966) ir Jerzy
Kornowicziaus (g. 1959) konversacija, pavadinta „Dvigubu portretu“. Turėjome
progos ne tik susipažinti su kompozitorių kūryba (skambėjo muzikos ištraukos),
bet ir atrasti netikėtų paralelių. Bružaitę ir Kornowiczių vienija ne tik
daugmaž ta pati karta bei užimamos pareigos, bet ir - kaip išryškėjo -
kūrybiniai orientyrai. Abiem nesvetimas žaidybiškumas muzikoje, kurį
Kornowiczius, kolegiškai pakomentavęs ir išgirstus Bružaitės kūrinius, kildina
iš šiuolaikinės Nyderlandų mokyklos. Pats Kornowiczius, po studijų Varšuvoje
norėdamas pabėgti nuo „lenkiškojo sindromo“ (polinkio į perdėtą rimtumą,
patosą) ir nuo vyresnės kartos lenkų muzikos grandų Lutosławskio, Pendereckio, Góreckio autoritetų naštos, kitokios
tradicijos ieškojo pas Louisą Andriesseną Karališkojoje Hagos konservatorijoje.
Akivaizdus ir abiejų kompozitorių polinkis neužsidaryti akademiškumo bokšte,
pasinaudoti tiek etninėmis (baltų arba lenkų), tiek neakademinės muzikos
raiškos priemonėmis. Pavyzdžiui, Kornowiczius yra improvizuojantis pianistas,
įsteigęs tokių pat bei alternatyvios ir džiazo muzikos kompozitorių grupę
„Pelkių kavalieriai“ (joje, beje, kontrabosu griežia „Varšuvos rudenį“
rengiantis Tadeuszas Wieleckis).
Konferencijos koncertinėje
programoje nuskambėjo Bružaitės ir Kornowicziaus kūrinių, susijusių su Chopinu,
pasaulinės premjeros. Atidarymo vakarą birželio 4 d. LMTA J. Karoso salėje
išgirdome Z. Bružaitės kūrinį „Bangos“ fortepijonui, jį skambino Šviesė
Čepliauskaitė, bene nuosekliausiai iš lietuvių pianistų besigilinanti į Chopino
kūrybą. Bružaitė „Bangose“ laisvai parafrazavo Chopino Etiudą, op. 25, Nr. 12 (Ocean)
c-moll, ažūrinėje pasažinėje faktūroje įkurdinusi savo individualaus stiliaus
ir Chopino artumo pajautą.
Dvi Kornowicziaus
dainos „Pavasaris“ ir „Iš kalnų, kur nešė...“, sukurtos tais pačiais tekstais,
pagal kuriuos savo dainas rašė ir Chopinas, nuskambėjo uždarymo vakarą toje pat
salėje birželio 6 dieną. Lenkų atlikėjos Izabela Matuła (sopranas) ir pianistė Maria Rydzewska jas atliko greta Chopino
ir Karolio Szymanowskio (1882-1937) dainų. Turbūt nesuklysiu teigdama, kad ne tik
Szymanowskio vokalinė lyrika (skambėjo „Gulbė“, „Allah, Allah Akbar“ iš ciklo
„Pamišusio muedzino giesmės“, „Tamsi naktelė“ ir „Atskriejo debesis“ iš ciklo
„Kurpių giesmės“ bei „Šventas Dieve“ iš ciklo „Trys Jano Kasprowicziaus poemų
fragmentai“, op. 5), bet ir Chopino dainos (girdėjome „Troškimą“, „Lietuvišką
dainą“, „Krenta lapai nuo medžio“, „Dailų vaikiną“, „Liūdną upę“ ir „Melodiją“)
mums yra tam tikra egzotika. Ar tik nebuvo šios dainos Lietuvoje atliktos pirmą
kartą? Beje, abiejų autorių premjeros atsirado konferencijos programos
sumanytojų, muzikologų Rūtos Stanevičiūtės ir Krzysztofo Drobos iniciatyva.
Koncertinę programą „Chopino
idealai Baltijos kraštų muzikoje“ specialiai konferencijai parengė du iš
Lietuvos kilę muzikai - smuikininkas Raimondas Butvila (Venesuela) ir pianistas
Z. Plavinas (Izraelis). Birželio 5 d. išgirdome retai Lietuvoje atliekamas
Kazimiero Viktoro Banaičio Sonatą smuikui ir fortepijonui (1935), Jazepo
Vytuolo Fantaziją latvių liaudies dainų temomis, op. 42 (1910), ir Ruedo
Langgaardo Sonatą smuikui ir fortepijonui Nr. 3 (1949). O viena iš muzikinių
konferencijos kulminacijų tapo nauja Onutės Narbutaitės kūrinio „Rudens
riturnelė. Hommage â Fryderyk“ interpretacija, kurią parengė jauni, ambicingi,
savitą, aštrių kampų negludinantį kūrinio variantą parengę muzikai Indrė
Baikštytė (fortepijonas), Ingrida Rupaitė (smuikas), Tomas Petrikis (altas) ir
Povilas Jacunskas (violončelė).
XI lietuvių ir
lenkų muzikologų konferencija parodė, kad ši 1989 m. pradėta tradicija yra
labai gyvybinga. Tad belieka tikėtis malonių ir prasmingų susitikimų po trejų
metų XII abiejų kraštų muzikologų susitikime.