Vis daugiau lenkų filmų

Linas Vildžiūnas
Lenkų vaidybinių filmų festivalis, kadaise pakeitęs vietą, iš Gdansko persikėlęs į Gdynę, šiemet paankstino datą ir iš rugsėjo persikėlė į gegužės pabaigą.

Senų tradicijų festivaliui - o šiemetinis buvo jau 35-as, savaip jubiliejinis, - toks įpročių laužymas susijęs su nemenka rizika. Organizatorius labiausiai jaudino klausimas, ar keturis mėnesius paankstinus datą pavyks sukomplektuoti solidžią pagrindinio konkurso programą? Ypač po pernykščio festivalio, kuris vienbalsiai pripažintas kaip reta pavykęs, maloniai nustebinęs bendru aukštu lenkų kino lygiu, sparčiu režisūros jaunėjimu, brandžių debiutų gausa. Ar per nepilnus metus spės užderėti naujas derlius?

 

Tačiau nulėmė argumentai „už“, tarp kurių: palankesnis laikas tarptautinių festivalių kalendoriaus atžvilgiu, didesnė tikimybė sulaukti Gdynėje jų programų sudarytojų ir didesnės lenkų kino sklaidos užsienyje galimybės; šansas suspėti į festivalį praėjusią vasarą nufilmuotiems filmams; proga jam pasibaigus neskubant išrinkti lenkų kandidatą į „Oskarus“.

 

Pakako ir abejonių, o kai kurios iš jų jau pasitvirtino. Naujoji festivalio data (gegužės 24-29) pavojingai priartėjo prie ką tik pasibaigusio pasaulinės kino grietinėlės susibūrimo Kanuose, tad svarbiausių kino festivalių atstovai tiesiog nesuskubo ar nepanoro pervažiuoti iš Žydrosios į pilkšvą Baltijos pakrantę. Dienraščio „Gazeta Wyborcza“ apžvalgininkas Pawełas T. Felis pagrįstai klausia, ar nacionaliniai kino festivaliai apskritai turi įtakos tarptautinių festivalių atrankai, ir pabrėžia Gdynės konkurso svarbą populiarinant lenkų kiną pačioje Lenkijoje, o naujasis festivalio laikas tam esąs visai netinkamas. Kiekvieną rudenį, kai žiūrovų kino teatruose daugiausia, jų smalsumą premjeriniams lenkų filmams visuomet pakaitindavo ką tik pasibaigusio festivalio rezultatų aptarimas spaudoje. Vasara - ne premjerų metas, o rudenį, kai šie filmai pasirodys ekranuose, kas beprisimins apie Gdynę?

 

Sezono pakeitimas įnešė naujovių ir į festivalio topografiją: uždarymo ceremonija vyko nebe Gdynės muzikiniame teatre, kaip įprasta, o milžiniškoje palapinėje, „importuotoje“ iš Jungtinės Karalystės, kuri išaugo ant miesto paplūdimio smėlio. Po jos stogu, uždengusiu 3 tūkst. m2 plotą, nesunkiai tilpo 1300 uždarymo ceremonijos dalyvių. Ir nors visą savaitę pūtė nepavasariškai žvarbūs vėjai, nešantys lietaus debesis bei primenantys šalį ką tik nusiaubusį ir vis neatslūgstantį potvynį, kas be ko, - ir auksinius ankstesnių Gdynės festivalių rudenis, vis dėlto šeštadienį maloningai nušvito saulutė, leidusi sklandžiai užbaigti šį rizikingą eksperimentą.

 

Ar jis pasiteisino, paaiškės ne šiemet ir gal ne kitąmet, bet dėl neprinokusio derliaus būgštauta visai be reikalo: naujų filmų Gdynėje buvo su kaupu, patekti į pagrindinį konkursą pretendavo rekordiškas jų skaičius - net 40. Ir tai ne metų, o aštuonių mėnesių produkcija. Štai kokius rezultatus davė prieš penkerius metus pradėta nuosekli šalies kinematografijos reforma. Lenkijos kinas nebepriklauso nuo valdžios malonės, įstatymas garantuoja tiksliai reglamentuotą jo biudžetą, susidedantį ir iš valstybės dotacijos, ir iš atskaitymų nuo visų rūšių vizualinės produkcijos pajamų - filmų platinimo ir rodymo, kino seansų ir DVD, televizijos stočių ir kabelinės televizijos... Jei šių rėmėjų pajamos auga, didėja ir kino biudžetas. Kinematografijos reikmėms (taigi ir filmų gamybai) pagal aiškiai apibrėžtus kriterijus jį skirsto nepriklausomas Lenkijos kino meno institutas, vadovaudamasis ekspertų grupių išvadomis. Bet tai ne šiaip sau balų rašinėjimas, - kiekvienas ekspertas, įvertinęs projektą balais, turi pateikti ir raštišką motyvaciją, lyg ir autorinę recenziją, taigi prisiima asmeninę atsakomybę. Iš olos Lietuvoje (pagal Alfredą Jarry) atvykusiam piliečiui tokia sistema gali sukelti jau nebe baltą, o juodą pavydą. Drumsti mūsų administravimo vandenys baigia paskandinti kiną kaip meno rūšį. Liks braidyti tik sidabrinės gervės.

 

Pavarčius naujausių lenkų filmų katalogą į akis labiausiai krinta jaunų režisierių gausa. Bet sukurtoji sistema palanki ir vyresniajai kartai, kai kuriems atsirado galimybė sukurti filmą po penkiolikos ar net dvidešimties metų pertraukos. Galima daryti beveik drąsią prielaidą, kad visiems užtenka vietos po saule, o tuomet randasi santarvė ir darna.

 

Prieš kiekvieną festivalio seansą žiūrovus smagino sąmojingas Lenkijos kino instituto klipas, kurį pabandysiu atpasakoti. Jame nusifilmavo daug publikai gerai žinomų aktorių ir personažų, bet kiekvienas pasako tik po vieną žodį, o iš jų susiguldo štai toks siužetas ir tekstas. Penki po išgertuvių į vieną lovą suvirtę ir dar neatsipeikėję tipai, tarsi iš Wojciecho Smarzowskio filmo „Blogi namai“, vienas po kito iškiša iš po antklodės savo suveltas galvas ir šiaip ne taip išlemena programinę frazę: „Yra... vis... daugiau... lenkų... filmų...“. Sprogimas, oro banga apiberia lovą žemėmis, ant kojūgalio užšoka ir automato papliūpą paleidžia paklaikęs kareivis, kamera atsitraukia - lova atsidūrusi karo veiksmų epicentre. Tekstas: „Daugiau... brangių... istorinių... filmų...“, - jauno tankistėlio išrėktas žodis „historycznych“ labai jau primena „histerycznych“ (isteriškų). „Internationale Coproduktione“, - kontratakuoja Vermachto pajėgos. „Daugiau ir debiutų“, - per kautynių lauką nutįsta raudonas kilimas, kuriuo, gal kiek ir pasistumdydami, į priekį skuba lenkų kino talentai: „Lenkų... filmai... rodomi... didžiuosiuose... užsienio... festivaliuose...“ „Ir mažuose kino teatruose“, - mojuoja kirviu „Blogų namų“ žudikas Dziabasas. „Jei juos pavyksta išgelbėti“, - atitaria klubinio judėjimo aktyvistas, nuo kino teatriuko stogo stumdamas puolančio priešo (matyt, privatizuotojo) priremtas kopėčias. Tuo tarpu žinomi lenkų kino asmenys - kaip antai, režisierius Robertas Glińskis, aktoriai Piotras Adamczykas, Krzysztofas Stroińskis, Danielis Olbrychskis, Olgierdas Łukaszewiczius - su transparantais „Kino teatrai“, „Prodiuseriai“, „Televizija“, „Kabelinė televizija“, „Skaitmeninės laikmenos“ sustoja į rikiuotę kitai programinei frazei: „Dėkojame... visiems... kurie... sukrauna... lenkų... kinematografijos... biudžetą...“ Transparantai apverčiami ir iš jų stačiakampių susidėlioja logotipas „Polski Instytut Sztuki Filmowej“.

 

Kone du dešimtmečius pagrindinis lenkų kino prodiuseris buvo nacionalinė televizija, dabar beveik visi filmai sukuriami gavus Kino instituto paramą; iš 20 šiemetinio konkurso filmų - net 19. Taigi naujų filmų Gdynėje pakako, nors bendras konkurso lygis, daugelio nuomone, neprilygo pernykščiam. Debiutų buvo gerokai mažiau, o ir tie kažkokie pilki, iškankinti, „pernokę“, kaip festivalio prizu apdovanotas Mareko Lechkio „Erratum“, laukęs savo eilės aštuonerius metus. Filmas apie atbudusius sąžinės priekaištus herojui klaidžiojant po gimtąsias vietas absorbavo, regis, visus autorinio kino stereotipus: pretenzijas į daugiaprasmiškumą, reikšmingus nutylėjimus, daugelį kartų matytus planus, rakursus, jų montažines jungtis, neva kuriančias vaizdo metaforiškumą, o iš tikrųjų maskuojančias turinio tuštumą.

 

Ir apskritai žiuri verdiktas nesusilaukė tokio vieningo pritarimo kaip pernai, kai buvo apdovanoti kiną meistriškai stilizuojantys, žiūrovus provokuojantys ar tiesiog novatoriški filmai, tokie kaip Boryso Lankoszo „Antroji monetos pusė“, Xawery Żuławskio „Lenkų ir rusų karas“ ar Piotro Dumałos „Miškas“. Žiuri, kuriai vadovavo tradicinio naratyvinio kino atstovas, vyresniosios kartos režisierius Andrzejus Barańskis, prizus paskirstė lyg ir už temas, lyg pagal amžiaus grupes, lyg už nuopelnus. „Auksiniais liūtais“ apdovanotas filmas „Rožytė“ („Róyczka“, rež. Jan Kidawa-Błoński, g. 1953) - tai sklandžiai papasakota istorija apie visuotinio sekimo sistemą Liaudies Lenkijoje, apie agentę Rožytę, gavusią užduotį pelnyti rašytojo disidento pasitikėjimą ir suvokiančią, kad gyvenime esama ir aukštesnių vertybių. Prizą už pagrindinį moters vaidmenį pelnė ją suvaidinusi Magdalena Boczarska.

 

Gerokai mažiau suprantamas „Sidabrinių liūtų“ paskyrimas standartiniam veiksmo filmui „Krikštynos“ („Chrzest“, rež. Marcin Wrona, g. 1973), o dar mažiau - prizo už vyro vaidmenį padalijimas jo personažų atlikėjams Tomaszui Schuchardtui ir Wojciechui Zielińskiui. Gerų vaidmenų konkurso filmuose pakako. Keistai atrodo ir prizų padalijimo simetrija šiems dviem filmams.

 

Specialusis žiuri prizas teko lenkų kino veterano Januszo Majewskio (gal dar prisimenate Mérimée „Lokį“?) filmui „1947-ųjų brandos atestatas“ („Mała matura 1947“), autobiografinių motyvų nestokojančiam pasakojimui apie paauglystę į šalį slenkant stalinizmui. Prizai už scenarijų ir režisūrą Feliksui Falkui (g. 1941) taip pat patvirtino akademistines žiuri nuostatas. Filmo „Joanna“ tema skaudi ir kine mažai tyrinėta - apie visišką socialinę izoliaciją ir mirtiną pavojų, tykojusį žydų gelbėtojų net ne dėl vokiečių represijų, o dėl saviškių nesupratimo, skundų, savanaudiškų tikslų. „Ar tikrai esame tokie geri, kaip apie save galvojame?“ - klausiama reklaminėje filmo skrajutėje. Kita vertus, tai iškalkuliuotas, didaktiškas, „teisingas“ filmas, siunčiantis pranešimą ir beveik nesuvirpinantis emocinių stygų.

 

Žodžiu, komisija surūšiavo prizus pagal receptūrą kaip vaistinėje, neįvertinusi, mano manymu, įdomiausių darbų. Pirmiausiai Maciejaus Ślesickio filmo „Trys minutės. 21:37“ („Trzy minuty. 21:37“). Šis režisierius ir scenaristas, beje, baigęs kino operatoriaus studijas, turi savo prodiuserių firmą, yra daugelio televizijos serialų kūrėjas, galima priminti didelį populiarumą pelniusius jo filmus „Tėtė“ (1995) ir „Sara“ (1997), kartu su Bogusławu Linda jiedu įsteigė savo kino mokyklą. „21:37“ - tai pirmoji žadamos trilogijos dalis, turėtų pasirodyti dar „21:38“ ir „21:42“.

 

Filmo dramaturginės linijos, aprėpiančios plačią šiuolaikinės Lenkijos gyvenimo panoramą, vienaip ar kitaip susiliečia konkrečiame laiko taške, o būtent - 2005 m. balandžio 9-osios vakarą, kai, praėjus lygiai savaitei po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties, visoje šalyje trims minutėms buvo išjungta elektros šviesa. Keistas dalykas, - skelbia įžanginis filmo titras, - dirbtiniai žemės palydovai virš juoda dėme virtusios teritorijos tuomet užfiksavo didžiulį energijos antplūdį. Ir nors Bažnyčia nepaskelbė, kad įvyko stebuklas, Lenkijoje tuomet galėjo nutikti bet kas.

 

Tokia įžanga lyg ir nuteikia komedijai, ir iš tikrųjų, komedijos - ir papročių, ir absurdo - elementų, ypač filmo pradžioje, netrūksta. Tačiau absurdiškos situacijos tolydžio darosi grėsmingai dramatiškos, žiūrovui net sunkiai pakeliamos. Ir lemtingos. Eksponuodamas visuomenės pjūvį simboliniame laike, Ślesickis pabrėžia ją siejančius priežastingumo saitus. Nepaisant socialinės dezintegracijos, abejingumo ir susvetimėjimo. Gal net atvirkščiai, kuo atskirtis didesnė, tuo šalutinių aplinkybių poveikis stipresnis. Blogis daugina blogį, jis persmelkia ir nuodija mus visus. Sakau - mus, nes daug kas Ślesickio filme iki skausmo atpažįstama, pirmiausiai - nepagarba žmogui, jo orumo žeminimas, nieko nereiškianti jo gyvybė. Ir katastrofiškas visuomenės kokybės prastėjimas, jos dvasinė liumpenizacija. Betgi ne veltui užsiminta apie stebuklą. Jo tikimybė išlieka, jei kiekviename iš mūsų esama Dievo krislelio. Tad juoda neviltis finale užleidžia vietą tikėjimui, kad artimo meilė gali viską pakreipti kitaip. Tegul tai labiau primena laimingą pasakos pabaigą, beje, irgi padiktuotą situacijų absurdo, bet be tokio tikėjimo gyvenimas neturėtų prasmės.

 

Filmą „21:37“ sudaro trys novelės: apie amžiaus ir kūrybos krizės ištiktą kino režisierių, apie jo dukters vyrą dailininką, kuris tampa atsitiktine užpuolimo auka, visiškai paralyžiuojamas ir gydytojų pasmerkiamas myriop, nors viską suvokia ir jaučia, ir apie visuomenės užribyje atsidūrusius bedarbį tėvą ir nepilnametį sūnų bei atsitiktinumo jiems padovanotą arklį - grožio bei harmonijos įsikūnijimą, - kurį kėsinasi atimti kietaširdžiai kaimynai. Dvi pirmosios linijos susijungia su trečiąja tik pačioje pabaigoje, bet dar yra šias jungtis sąlygojanti ketvirtoji. Tiksliau tariant, tai ne siužetinė linija, o personažas, kurio veiksmai tiesiogiai ar netiesiogiai išprovokuoja filmo įvykius. Tai inteligentiškos išvaizdos jaunuolis, jautriai reaguojantis į aplinką ir mėginantis ją pats pakeisti. Prisipažinkime, juk kiekvienam iš mūsų kartais kyla neleistinų svajonių ką nors nubausti, pamokyti: pavyzdžiui, beisbolo lazda sutramdyti žmogų sumušusią ar nuo viaduko ant automobilių spjaudančią skinų gaują, padegti piliečių teisių negerbiančią valstybinę įstaigą ar išlaisvinti į skerdyklą gabenamus arklius. Modesto Rucińskio suvaidintas jaunuolis kažkuo primena Arturo Barciso personažą iš Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogo“, bet tai ne sielvartaujantis, o naikinantis angelas.

 

Kalbant apie filmo autorių meistrystę, pirmiausiai reikėtų pabrėžti net ne režisūrinį, o dramaturginį Ślesickio talentą, gebėjimą jungti į nuoseklią visumą atsitiktinumų pynę. „21:37“ yra išbaigtas kūrinys, nors kitose trilogijos dalyse turbūt pamatysime išplėtotas kai kurių epizodinių personažų linijas. Ką gi, tikrai kiešliovskiškas užmojis diagnozuoti visuomenės būseną iš esmės pasikeitus socialinėms sąlygoms. O tarp daugelio ryškių vaidmenų ypatingas yra Bogusławo Lindos suvaidintas dailininkas, visą personažo kančią perteikiantis tik akių žvilgsniu ir nepaprasto emocinio intensyvumo užkadriniu tekstu.

 

„Trys minutės. 21:37“ - sunkus kinas. Todėl tokia džiugi atgaiva buvo garsaus lenkų komediografo Juliuszo Machulskio („Vabank“, „Seksmisija“, „Kingsaiz“) filmas „Lopšinė“ („Kołysanka“) apie vampyrų šeimynėlę šiuolaikinėje Lenkijoje. Tiksliau, vaizdingame Mozūrų ežerų valsčiuje vardu Odlotowo (Išskridimas), kuriame vienas po kito dingsta liaudies menininkas, paštininkas, socialinė darbuotoja, žemės pirkti ieškantis Vokietijos pilietis sykiu su vertėja, TVP (Lenkijos televizijos) žurnalistė sykiu su operatoriumi, galiausiai kunigas ir dar klapčiukas. Visa tai kelia galvos skausmą nuovados viršininkui, o priedo dingsta ir jo policininkas Novakas. Tiesa, paštininkas atsiranda, bet ir vėl išnyksta. Dėl tokio „Mozūrų trikampio“ kaltas iš gretimo valsčiaus neseniai atsikraustęs Michalas Makarevičius su žmona Božena ir keturiais vaikais, penkto laukiamasi. Dar yra senas tėvas, policininko Novako paklaustas, kiek jam metų, atsakantis 550 - pensijos, pataiso sūnus. Makarevičiai tik retkarčiais, muzikuodami šeimos orkestre, įgyja tokią velaskeskišką išvaizdą, kaip pavaizduota nuotraukoje. Šiaip jie puikiai mimikruoja su aplinka (arba ta aplinka silpnaregė), be to, nebijo saulės ir neiščiulpia savo belaisvių iki paskutinio kraujo lašo, tiesiog naudojasi jais kaip donorais. Ir apskritai darniai įsilieja į šiuolaikines realijas, kas kelia auditorijai nesuvaldomo juoko protrūkius. Bet tėveliui iškrinta paskutinis iltinis dantis ir Makarevičiams tenka vėl kraustytis, šįkart į sostinę, kur esama gerų dantų protezuotojų. O į kokį pastatą konkrečiai - nesakysiu, kad neatimčiau skaitytojams žiūrėjimo malonumo. Juk, tikiuosi, anksčiau ar vėliau išvysime „Lopšinę“ ir pas mus.


 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.