Kintančios sąvokos

Kęstutis Šapoka

 

Šį pavasarį tapai LTMKS pirmininku. Kodėl nusprendei kandidatuoti? Kokia buvo tavo LTMKS „vizija“ iš šalies, turint omeny sąjungos veiklos istoriją, ir kokia dabar – iš vidaus?


Galvojau apie kandidatavimą dar pusmetį prieš suvažiavimą. Dalyvauti LTMKS veikloje pakvietė Evaldas Jansas, Dainius Liškevičius ir kiti nariai, nes pastaruosius keletą metų sąjunga vegetavo. Vienas iš asmeninių motyvų buvo mano kartos (gimusių apie 1980-uosius) menininkų „pakibimas“ beorėje lietuvių meno erdvėje. Turiu omenyje, kad kitose kūrybinėse sąjungose jie nematė galimybių dalyvavimui ir saviraiškai. Man buvo įdomi meno ir politikos sąveika. Be to, LTMKS mačiau kaip praktiškai vienintelę organizaciją Lietuvoje, įkūnijančią menininkų savivaldą. Nors organizacija buvo aktyviausia prieš 10 metų, dabar, pasikeitus kultūriniam ir politiniam klimatui, įžvelgiau naujų galimybių aktyviai kartu su LTMKS dalyvauti meninėje scenoje. LTMKS neturi biurokratinio aparato, taigi jos „virtualumą“ mačiau kaip privalumą užsiimti kūrybine ir kuratorine veikla, neapsisunkinant buitiniais klausimais. Pagrindiniai mano vizijos punktai buvo: kolektyviai atstovauti tarpdisciplininio meno idėjai ir menininkams (esu už pliuralizmą mene ir laisvę nuo medijos priklausomybės), megzti tarptautinius kontaktus su panašiomis organizacijomis ir, žinoma, dalyvauti intelektualinės produkcijos platinimo veikloje – rengti meno projektus ir parodas. Tapus pirmininku užgriuvo buitiniai ir teisiniai darbai, kuriuos jau baigiu sutvarkyti ir bus galima daugiau užsiimti kūrybine veikla. Apskritai džiaugiuosi, kad LTMKS yra organiška sąjunga, kurioje visi daro tik tai, ką nori, be to, ji yra lanksti ir lengvai prisitaikanti prie kintančių sąlygų. Jos atvirumą naujiems vėjams rodo ir tai, kad per mėnesį įstojo 20 jaunų menininkų.

Sąjungos gyvavimo pradžioje tarpdisciplininio meno sąvoka buvo lyg ir savaime aiški, bet šiandien turbūt atsiranda šiokios tokios painiavos, ypač matant projektinio finansavimo tendencijas?


Akivaizdu, kad „tarpdiscipliniškumas“ XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos mene buvo gyvybiškai būtinas menui, norinčiam atsitiesti iš po sovietmečio ir įsilieti į tarptautines sroves. Ši sąvoka iš dalies atliko savo vaidmenį ir dabar po 10 metų matome, kad praktiškai visas šiuolaikinis menas yra tarpdiscipliniškas. Trumpai tariant, tarpdisciplininis menas yra menas, atsiribojantis nuo modernistinių menininkų prisirišimo dirbti tik su viena medija ir jos specifika, nes visų pirma menininkas dirba su idėjomis, o kokia medija jas realizuoja, priklauso nuo situacijos. Taigi LTMKS įsikūrimo pradžioje kovojo už plačias menininko ir kartu žiūrovo pažiūras. Tačiau nors jau praėjo 20 metų nuo nepriklausomybės, matome, kad tos plačios pažiūros yra būdingos tik kai kuriems menininkams ir institucijoms. Žvelgiant į lietuvišką kontekstą, tarpdiscipliniškumo mene sąvoka atliko vaidmenį tik siaurame profesionalų (kuratorių, menotyrininkų ir dalies menininkų) sluoksnyje, bet daugeliui ji vis dar nesuprantama. O čia jau edukacijos problema. Viena vertus, šiomis temomis niekas nešneka mokyklose (jų dailės programos dažnai primena tarpukario laikus), kita vertus, patys šiuolaikinio meno profesionalai per mažai užsiima edukacija, manydami, kad jei jiems aišku, tai ir kitiems turėtų būti aišku. Dėl to greičiausiai ir Kultūros rėmimo fondas tarpdisciplininio meno sekcijoje remia projektus, neturinčius nieko bendra su šiuo menu. Tikiuosi, artimiausiu metu pavyks išspręsti tokio pobūdžio problemas.

Gal kiek nors pasikeitė tavo tarpdisciplininio meno samprata, kurią, būdamas LTMKS pirmininku, ketini paveikti, kuria nors kryptimi keisti?


Kiek diskutavom kartu su kuratoriais ir menininkais – nėra bendro susitarimo, kas yra tarpdisciplininis menas. Lengviausia pasakyti, kas jis nėra. Pavyzdžiui, kai teatro ar muzikos festivalio režisierius pasitelkia videoprojekcijas, tai automatiškai šie renginiai netampa tarpdisciplininiu menu. Tai tiesiog lieka teatro spektaklis ar muzikos koncertas, nes jie atitinkamai remiasi teatro ir muzikos kalba.

Tarpdisciplininiame mene turi būti organiškai ir pagrįstai (konceptualiai) naudojamos įvairios medijos ir tuomet menininkai kuria nauja kalba, kuri iš esmės skiriasi nuo tradicinio dailės, teatro, muzikos ir kitų šakų žodyno. Artimiausiuose mano planuose yra surengti menininkų, kuratorių ir teoretikų simpoziumą, kuriame vyktų produktyvios diskusijos apie tai, kas yra ar galėtų būti tarpdisciplininis menas.

Pavyzdžiui, dažniau nei tarpdisciplininio meno vartojame, pavyzdžiui, šiuolaikinio meno sąvoką, nors, geriau pagalvojus, nelabai aišku, ką ji reiškia vienu ar kitu atveju – atrodo tarsi prieš dvidešimt metų „prasidėjęs“, tas „šiuolaikinis menas“ tęsiasi amžinai, egzistuoja amžinoje dabartyje. Panaši painiava ir su tarpdisciplininiu menu… Kodėl tada, pavyzdžiui, nepasivadinus Šiuolaikinio meno sąjunga?


Tik pradėjus dirbti su LTMKS buvo kilusi mintis pasivadinti būtent taip. Tačiau negali vienu mostu nubraukti istorijos ir vėl viską pradėti iš naujo. Turiu omenyje, kad tarpdisciplininio meno sąvoka jau tapo pripažinta ir kultūros politikoje, tad jau yra įdirbis. Iš esmės šiuolaikinis menas yra platesnė sąvoka, ji apima ir tarpdisciplininį meną. Lietuvoje tiek šiuolaikinis menas, tiek tarpdisciplininis menas prasidėjo tik 1990-aisiais, tuo tarpu Vakaruose jo pradžia datuojama gerokai anksčiau: vieni meno istorikai ir teoretikai teigia, kad pokariu, kiti – kad nuo 1960-ųjų ar 1970-ųjų.

Įsisteigus Fluxus ministerijai ir joje įsikūrus tarpdisciplinininkų sąjungai pasigirdo balsų, neva susidėjus su politikais ir politika sąjunga, jos įvaizdis vienareikšmiškai nukentės. Kiek žinau, net tavo interviu radijui buvo sumontuotas tam, kad liktų aiškiai suformuluota neigiama išankstinė nuomonė. Ką manai šiuo klausimu? Ar tai iš tiesų vienareikšmiškai negatyvu?


Kiekviename žingsnyje yra teigiamų ir neigiamų aspektų. Vakarų Europoje kiekvienas tuščias pastatas būna užimamas arba atiduodamas menininkams ar aktyvistams. Lietuvoje dauguma menininkų yra politiškai neaktyvūs, todėl vis dar iki šiol neturime nė vieno kultūros fabriko ar menininkų studijų kolonijos, nors net ir senamiestyje yra daug tuščių pastatų. Šiuo atveju iniciatyva panaudoti pastatą kilo menininkams bendradarbiaujant su politikais, t.y. vieni be kitų nebūtų įsikūrę šiame apleistame pastate. Manau, reikia atsikratyti kompleksų, aiškiai išreikšti savo kūrybines pozicijas (kad jos nebūtų valdomos politinės valios) ir daugiau ieškoti bendradarbiavimo su politikais ir valstybinėmis struktūromis galimybių. Tie nepasitenkinimai ir kompleksai greičiausiai kyla dėl menininko laisvės mito ir sunkiai apibrėžiamų neigiamų sąsajų tarp meno ir politikos, kurios greičiausiai yra likusios iš sovietmečio.


Kalbant konkrečiai apie LTMKS – ji visuomet buvo virtuali (be patalpų) organizacija, tad šis įsikūrimas 4 pastato aukšte jai yra gyvybiškai svarbus ir padės menininkams ne tik kurti, bet ir susitelkti bendrai veiklai kartu. Pavyzdžiui, gegužės 21–22 d. darėme atvirų studijų dienas, kur daugiau kaip 20 studijų tapo mažomis galerijomis. Toks renginys Lietuvoje vyko pirmąkart ir, manau, buvo labai sėkmingas. Apsilankė keli šimtai žiūrovų, jie galėjo gyvai pabendrauti su menininkais, išvysti jų kūrybines erdves ir darbo procesą. Daugiau apie jas mūsų tinklalapyje www.letmekoo.lt.

Kas šiandien esi labiau – menininkas, kuratorius, teoretikas, vadybininkas?


Esu šiuolaikinio meno ir medijų praktikas bei teoretikas. Manau, šiandien meno praktikoje yra sunku kalbėti apie atskirus ir apibrėžiančius (disciplininius) vaidmenis. Be to, jie neapsiriboja vien tik šiomis profesijomis. Jei esi kuratorius, turi būti ir vadybininkas, ir edukatorius, ir leidėjas, ir kritikas, ir teoretikas, ir konsultantas, ir idėjų prekeivis, ir buhalteris, ir vairuotojas ir t.t.

Ką reiškia medijų praktikas? Ar tai identiška tiesiog menininkui ar reiškia kokią nors specifinę veiklą?


Turėjau galvoje, kad esu ne tik teoretikas, bet ir meno praktikas. Darydamas įvairius projektus (pvz.: „Foto/karto/istorio/grafijos“, „www.3xpozicija.lt/kartografija“, 2007) į juos įsitraukiu įvairiais aspektais ir nuo kuratoriaus vaidmens pereinu į menininko vaidmenį (kitaip tariant, kuriu artefaktus, eksponuojamus galerijoje). Sakydamas medijų praktikas, turėjau mintyje savo veiklas, kurios išeina už meno ribų. Pavyzdžiui, knygų sudarymas ir leidyba, interneto portalų redagavimas ir pan.

Kokia tavo patirtis Vilniaus dailės akademijoje dėstant? Ar, pavyzdžiui, studentų (ar į sąjungą stojančių visai jaunų menininkų) mąstyme galima pastebėti kokias nors konceptualias slinktis, tarpdisciplininio ar šiuolaikinio meno sąvokų suvokimo skirtumus, pavyzdžiui, lyginant to paties Janso, Liškevičiaus kartos pasaulėžiūrą?


Žinoma, skirtumų yra. Pirmiausia dėl to, kad jauni menininkai mąsto labiau tarptautinėmis kategorijomis, bet jiems trūksta vietinio konteksto ir ypač jo pastarojo dešimtmečio istorijos suvokimo. Tenka pasakyti, kad menininkai, baigę tradiciškesnes VDA katedras, gan paviršutiniškai supranta, kas yra tarpdisciplininis menas, ir dažnai spekuliuoja šia sąvoka, kartais ją naudodami tiesiog kaip etiketę ar automatiškai kokybę suteikiantį ženklą. Kadangi visos sąvokos yra pagrįstos susitarimu, jas vartojant nepavyksta išvengti daugiaprasmiškumo. Manau, skirtingoms kartoms reiktų kuo daugiau bendrauti ir kalbėtis, nes tik taip bus įmanoma suprasti vieni kitus ir neišradinėti dviračio iš naujo.

Ačiū už pokalbį.



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.