Daiktavardiška tapyba

Laima Kreivytė
Yra daugybė būdų žiūrėti į paveikslus. Lingvistikos mokslų paveiktas struktūralizmas ragina vaizdus analizuoti kaip kalbą. Poststruktūralizmas siūlo juos dekonstruoti – tai reiškia ne sukapoti kirviu ar nušauti, bet atskleisti tekste slypinčius prieštaravimus ir daugiaprasmiškumą.

Romualdo Kuncos daiktai yra gerai sukonstruoti ir puikiausiai dekonstruojami. Turbūt todėl natiurmortas niekada nenustos dominti menininkų. Keisis daiktų pavidalai, reikšmės, dėliojimo tvarka. Kažkas kuria asambliažą su Dali ūsais, kažkas ištempia plauką baltame erdviame rėmelyje – du skirtingų kartų skirtingai mąstantys menininkai. Nepaisant konceptualių skirtumų, jie kalba daiktų kalba – tik kitais dialektais.


Romualdas Kunca (g. 1935) tapo ne tik natiurmortus, bet ir peizažus, portretus (įsimintini Vytauto Šerio, Juditos Šerienės, Petro Mazūro ir Egidijaus Talmanto portretai). Vis dėlto išraiškingiausią Kuncos kūrybos dalį sudaro natiurmortai. 1959 m. tuometinį Dailės institutą baigęs dailininkas tapo savotišku savo gyvenamosios aplinkos metraštininku. „Juškus gallery“ eksponuojamoje parodoje matome ne tik stilistinę Kuncos tapybos kaitą, bet ir daiktų pasaulio evoliuciją – nuo realistiškai nutapytų grybų krepšio, duonos ir trilitrinio giros stiklainio iki cheminėmis spalvomis rėkiančio vonios natiurmorto, kur daiktai praranda apimtis ir iš buteliukų lieka plokščios dėmės. Reklamos įsiveržimas į buitį tiesiogine ir perkeltine prasme suplokštino privačią erdvę. Kunca negaudo permainingų reklaminių paviršių, bet jautriai fiksuoja giluminius gyvenimo pokyčius. Nes daiktas jam yra kažkas daugiau nei tiesiog žmogaus rankų ar automato gaminys.


„Daiktų „neskaudina“ jų deformacija ar transformacija. Daiktai neįpareigoja, jie tiesiog yra, jie turi tą, A. Šliogerio žodžiais tariant, „stovėseną savyje“. Jų buvimas yra uždaras ir paslaptingas, vargu ar tapytojas gali jį išreikšti. Jis dažniau išreiškia savo įspūdį. (...) Man įdomesni yra rūstoki, palikti, užmiršti „daiktai savyje“, kurie vis dėlto netampa atliekomis, išlaiko savo konstruktyvumą ir autentišką formą, jie yra nenykstantys, neišsidraikę, sukaupti“, – sako dailininkas.


Apie dailininko kūrybą yra rašę kone visi svarbesni moderniosios Lietuvių tapybos tyrinėtojai. Irena Kostkevičiūtė išskyrė Kuncos natiurmortų fragmentišką, priartinančią kompoziciją, Alfonsas Andriuškevičius įžvelgė „geometrinę daikto sielą“ ir „šeimynišką“ objektų sugrupavimą, jų „pokalbišką“ santykį. Kritikas pabrėžė dailininko artimumą prancūzų tapybai, vadino jį „lyrišku kubistu“.


Šioje nedidelėje parodoje kartu su dailininku tikrai galime pasikartoti tapybos istoriją – čia ir arsininkų potėpius primenantys ankstyvieji natiurmortai, ir kruopščiai sovietinę buitį dokumentuojantis natiurmortas su džiovinta žuvimi ant taškuotos staltiesės. Kubistiškai kampuotas „Natiurmortas su elektros plytele“ (1971) kartu yra ir tuščio, nykaus gyvenimo metafora. Kuncos natiurmortams būdinga daiktavardinė poetika – juose tarsi girdimas Josifo Brodskio „Didžiosios elegijos Džonui Donui“ aidas:

Užmigo Donas, ir su juo drauge
užmigo grindys, patalas, graviūros,
kilimai, lubos, atspindys lange,
užuolaida, bufetas, žvakė, mūras.
Užmigo viskas. Buteliai, stiklai,
praustuvas, duona, peilis, porcelianas,
lemputė, spinta, laikrodžiai, stalai,
pakopos, užraktai.


(vertė Tomas Venclova)

Žiūrint į Romualdo Kuncos paveikslus galima tęsti: keptuvė, baklažanas, trys dujų balionai, virdulys, agurkas, termosas, balzamas... Įdomu, kad su tokiais skirtingais daiktais įvairiausiais tapybiniais dialektais bendraujantis dailininkas išvengė popmeno pagundų. Gal dėl to, kad daiktai jam siejasi ne su prekėmis ir vartojimu, o veikiau su egzistenciniu kasdienybės barometru. Nuo pat šio žanro atsiradimo natiurmortas įsikūrė pačiame meno ir gyvenimo paribyje. Tarp jų meistriškai laviruojantis Kunca pirmenybę atiduoda menui: „Savo natiurmortus skirstau į tikrus – daiktiškus („Žibalinė viryklė“, „Natiurmortas su elektros plytele“), kuriuose „kalba“ patys daiktai, ir kitus, kur daiktas yra pretekstas, ieškant tapybinių derinių, „grojant“ spalvomis, jų dėmėmis („Termosai“, „Flakonai“). O tarp jų yra svyruojančių tai į vieną, tai į kitą pusę („Raudonas natiurmortas“, „Natiurmortas su dujų balionėliais“)“.


Kuncai tapyba svarbiau už sovietinės ar vartotojiškos ideologijos kritiką. Nors negalima jo vadinti ir „neutraliu“ stebėtoju. Juk iš „daugiaveidės įvairovės“ dailininkas renkasi tai, kas jam tuo metu atrodo gražu ir aktualu – pavyzdžiui, šakutę ant žalio padėklo arba raudoną šiukšlių dėžę su oranžine rankena. Gerame natiurmorte pasirinkimo gestas ne mažiau svarbus už potėpį – būtent todėl, net sunykus daiktams, jie nesensta.


Paroda veiks iki birželio 12 d.
„Juškus Gallery“ (B. Radvilaitės g. 6b, Vilnius) dirba antradieniais–šeštadieniais 11–19 val.



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.