Tik skirtinguose straipsniuose akcentai dedami vis kitaip, dažnai tai priklauso nuo rašančiųjų lūkesčių. Rusų kino kritikus padalijo šaltai Kanuose sutiktas Nikitos Michalkovo filmas „Saulės nualinti: pasipriešinimas“. Dauguma kritikų brangiausią visų laikų rusų filmą vertina neigiamai, jiems nesuprantama, kodėl oficialioji rusų žiniasklaida minėjo Michalkovą tarp festivalio favoritų. Kanai Michalkovui turėjo būti lemiamas argumentas kare, kurį jis paskelbė visiems nepatenkintiems juo ir kaip režisieriumi, ir kaip vienvaldžiu kinematografininkų sąjungos vadu, ir kaip finansiškai itin galingos kino studijos „Trite“ savininku. Atsitiko priešingai.
Šiųmečio festivalio lygis vertinamas daugmaž vienodai, bet Timo Burtono vadovaujamos žiuri rezultatai - skirtingai. Sprendimą skirti „Auksinę palmės šakelę“ Tailando režisieriaus Apichatpongo Weerasethakulo filmui „Dėdė Bunmi, prisimenantis savo buvusius įsikūnijimus“ („Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives“) vieni vertina kaip pionierišką, mat filmas yra videoinstaliacijos „Primitive/Phantoms of Nabua“, kuri rodoma įvairiose pasaulio galerijose, dalis. Weerasethakulą Kanai „savo“ režisieriumi pripažino jau 1994 m., kai jo „Tropikų karštinė“ (beje, rodyta ir „Kino pavasaryje“) gavo vieną pagrindinių prizų. „Dėdulė Bunmi...“ kalba apie reinkarnaciją, bet kartu ir apie fotografiją bei kiną, kurie režisieriui yra reinkarnacijos įrodymas: jei kine galima kurti paralelines gyvenimo versijas, vadinasi, jos gali egzistuoti ir tikrovėje. Filmo situacija neturi nieko bendra nei su pasaka, nei su siaubo filmu - prie stalo, kur sėdi sergantis Bunmi, pasirodo jo mirusi žmona. Po jos iš tamsos švytėdamas raudonomis akimis išnyra be žinios dingęs sūnus. Jis dabar yra žmogbeždžionė. Bunmi klausia žmonos: „Kur dabar gyveni? Rojuje?“ Ji atsako, kad rojuje nieko nėra, bent jau to, apie ką dažniausiai kalbama, nes „dvasios yra prisirišusios prie gyvųjų“. Tad ir pievoje besiganantis galvijas gali būti mūsų giminaitis. Filmo herojai - gyvieji, mirusieji, fantomai - brausis per džiungles, kad surastų grotą, iš kurios pereinama į kitą gyvenimo pusę. „Gazeta Wyborcza“ kritikas Tadeuszas Sobolewskis klausia, ar „Dėdulė Bunmi...“ yra filmas tikrąja to žodžio prasme, ar tik judanti forma, kuri nori įteigti žiūrovui, jog egzistuoja ne viena tikrovė? Sobolewskiui paradoksalu atrodo tai, kad kalbėdamas apie magiją pats filmas jos nesukelia, nepriverčia žavėtis, nors puikiai tinka įvairioms studijoms ir analizėms, yra perpildytas įvairiausių prasmių.
Prancūzų kritikų vertinimai svyruoja nuo susižavėjusių iki neigiančių. Dešiniųjų dienraštis „Le Figaro“ tekstą apie Kanų rezultatus pavadino „Dėdulė Bunmi...“ - nuobodžio palmės šakelė“. Esą filmui būdingas „uždarumas, lėtumas ir visiškai nesuprantamas simbolizmas“, tai - dvi valandas trunkąs ir neaišku kam adresuotas filosofinis susimąstymas. Kairiųjų ir liberalų tribūna „Libération“, visada išsiskirianti radikaliais filmų vertinimais, mano, kad Weerasethakulo filmas „paruoš dirvą filmams, įkūnijantiems grynąjį meniškumą ir avangardą“. Leidinys pabrėžia, kad šiemet žiuri buvo itin sunku, nes konkursiniai filmai buvo labai įvairūs. Bet kartu ir „magiškas, ir išmušantis iš vėžių“ „Dėdė Bunmi...“ prizą gavo pelnytai. „Le Monde“ kritikas Jacques'as Mandelbaumas taip pat teigiamai vertina žiuri verdiktą. Pasak jo, toks netikėtas sprendimas įrodo, jog festivalis ir toliau lieka gyvas organizmas, jautriai reaguojantis į pasaulines tendencijas, krizes ir aštrias diskusijas.
Šiemet Kanai buvo itin sėkmingi prancūzams. Antrąjį pagal svarbą Didįjį prizą gavo Xavier Beauvois filmas „Apie žmones ir dievus“ („Des hommes et des dieux“), kuriame atkurti realūs įvykiai. Filmo herojai - prancūzai vienuoliai trapistai. Jų vienuolynas yra Alžyre, vienuoliai gyvena tarp musulmonų, visiškai susilieję su vietiniais, tarnaudami jiems ir nesistengdami atversti jų į krikščionybę. Kai islamo teroristai užpuola kaimą ir nužudo vietos gyventojus, o vienuolynu pradeda domėtis valdžia, vienuoliai turi apsispręsti - apleisti vienuolyną ar likti. Filme rodoma, kaip bręsta sprendimas. Geriau kaip aktorius žinomas Mathieu Amalricas („Skafandras ir drugelis“) apdovanotas už geriausią režisūrą. Jo filmas „Gastrolės“ („Tournée“) - apie amerikietes striptizo šokėjas, gastroliuojančias Prancūzijos pietuose.
Toskanoje kurtame Irano režisieriaus Abbaso Kiarostamio filme „Patvirtinta kopija“ („Copie conforme“) suvaidinusi Juliette Binoche apdovanota už geriausią moters vaidmenį. Prizas už geriausią vyro vaidmenį atiteko dviem aktoriams - ispanui Javierui Bardemui už filmą „Biutiful“ (pernykštis Quentino Tarantino „Inglourious Basterds“ netaisyklingos rašybos pavyzdys, pasirodo, užkrečiamas) ir italas Elio Germano už filmą „Mūsų gyvenimas“ („La nostra vita“).
Didžiąją festivalio dalį kritikų geriausiai vertintas filmas - anglų režisieriaus Mike'o Leigh „Kiti metai“ („Another Year“) liko žiuri nepastebėtas. Pagrindinė daugumos šio režisieriaus filmų tema - šiuolaikinių žmonių nesugebėjimas gyventi, patirti tikrus jausmus, išmokti jaustis laimingiems ir klausimas, ar įmanoma padėti kitam taip, kad jo nepažemintum. (Šalyje, kur triumfuoja „Bėdų turgus“, šis klausimas, deja, gali likti nesuprastas.)
Naujame filme suskamba ir kartos tema. Simboliška 1968-ųjų karta nesugeba senti. Leigh filme sukūrė savotišką jos portretą.
Vienoje Kanų programoje buvo parodytas naujausias gruzinų režisieriaus Otaro Joselianio filmas „Šutvė“ („Chantrapas“) - autobiografiškas pasakojimas, kuriame sumišo burleska ir pasaka, apie amžinai jauną režisierių, norintį gyvenime tik vieno - kurti filmus. Bet šį norą sunku įgyvendinti ir Gruzijoje, kur cenzorius draugiškai plekšnoja režisieriui per petį sakydamas: „Tai, ką jūs kuriate, labai gražu, bet mes negalime to rodyti.“ Prancūzų prodiuseris iš esmės sako tą patį. Bet Joselianis visą gyvenimą įsigudrina išsaugoti savo nepriklausomybę ir kurti tik tai, ką nori. Kanų spaudos konferencijoje jis sakė: „Kino kūrimas nėra svarbiausia. Svarbiausia - perteikti žiūrovui tikrą, gyvą mintį. Ne publikai, bet atskiram žiūrovui. Publika nemąsto.“
Parengė Kora Ročkienė