Nieko naujo, nes tai substancialus grafikos bruožas. Ypatinga, nes tai (šizofrenišką galią įgyjanti juodo ir balto dichotomija ir niekas kitas) yra fundamentali šių piešinių ypatybė. Nesu psichologijos, psichiatrijos, psichoanalizės specialistas, bet manau, kad šis dvilypumas yra šizofreniškas. Menininko darbai visapusiškai suskaldyti pusiau ir ant šio dvinario pamato renčiamas vaizdas, literatūrinis pasakojimas, galų gale - nuotaika. Vizualus H. Branto piešinių (beje, kartais netgi diptiškai sudarytų iš dviejų dalių arba bent jau suporuotų erdvėje) dvilypumas sukonstruotas dvejopai.
Pirma - vaizdas išgautas juodo foninio (su jame tūnančia vos šviesesne būtybe) stačiakampio bei balto ,,pasporto“ (baltų kraštinių, ant kurių palikti subtilūs ir nesubtilūs angliuotų pirštų atspaudai, simetriškai sukomponuota signatūra) principu. Antra - regimybė pasiekta iš lakoniškai išpeštų juodų figūrų išraiškingais siluetais ir baltų erdvių.
Vaizduojami asmenys taip pat yra dvilypiai (vos neparašiau dvilyčiai - bet tai irgi būtų tiesa, nes vyrai panašūs į moteris, o moterys - į vyrus). Kalbant apie vyrišką lytį, en face spokso aprūkęs vienuolis, raukšlėtas diedukas bedantiškai sučiaupta burna, švelniabruožis vaikinas. Kalbant apie moterišką lytį, frontaliai stebeilijasi audeklu glotniai apsisiautusi vienuolė, jauna mergina, lolitiška, dar nesubrendusi mergaitė. Esmė ta, kad viską persmelkiantis, šizofreniškas H. Branto grafikos dvilypumas veikia. Akių neatitraukiantys, karoliškus vyzdžius tiesiai nukreipę dvilypiai-dvilyčiai personažai hipnotizuoja. Dvilypės jų būsenos persiduoda į žiūrovo sąmonę bei pasąmonę ir verčia tikėti ar manyti, kad viskas yra manicheistiškai dvilypiška. Kad viskas yra juoda ir balta. Nesakau, kad hipnozė veikia visus - kalbu apie asmeninę žiūrovišką patirtį.
Man, kaip dailėtyrininkui, H. Branto grafika į dvi dalis yra suskilusi ir plastine prasme. Viena vertus, joje galima įžvelgti mūsų šiaurinių kaimynų brolių ir seserų latvių dailėje nuo amžių amžinųjų (arba bent jau devynioliktojo amžiaus galo) įsitvirtinusias stiprias stilizacijos apraiškas (į schemas suvestos figūros, glotnus paviršių modeliavimas, statiškos kompozicijos). Prisiminkime kad ir erotizuotą Sigismundo Vidbergo grafiką. Kita vertus, H. Branto manieristinio iliuzionizmo ir rytietiško ornamentiškumo (bizantiškos ikonos, japoniškos mangos) perpildyti piešiniai orientuojasi į tarptautinę, vaikščiojimu kultūriniais paribiais (anot Emmos Dexter) pasižyminčią piešinio sceną (plg. Graham Little ar Yoshimoto Nara). Šis dvejopas (siužetinis ir plastinis) susiskaldymas lemia H. Branto piešinių efektingumą. Atrodo, kad šio efektingumo neįmanoma išsiugdyti (pavyzdžiui, to dar labai trūksta užsispyrėliškai į vieną arba kitą pusę jojančiai tautinei - lietuviškai grafikai), tai yra paveldima arba gaunama per kažkokias, deja, tamsiąsias jėgas. Be to, drįsčiau teigti, kad net vienuoliai ir vienuolės atrodo kaip apsėsti. Nesu iš tų žmonių, kuriems juoduma automatiškai kelia asociacijas su blogiu, bet šizofreniška H. Branto juoduma žiauriai stipriai įtikina.
Paroda veikia iki birželio 6 d.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus g. 41, Vilnius) dirba antradieniais-penktadieniais 11-18 val., šeštadieniais 11-16 val.