Šampanas, žibuoklės, bučiniai...
Didžiausias netikėtumas buvo tas, kad naujausias pasirodė jau aštuonioliktus metus rodomas „Šikšnosparnis“ (režisierius Gintas Žilys, dirigentas Julius Geniušas, dailininkė Janina Malinauskaitė): premjera įvyko 1993 m., atnaujintas 2001 ir 2009 metais. Esu jau mačiusi šį spektaklį Vilniuje bene prieš dešimt ar daugiau metų, tad natūraliai sukirbo klausimas, kam jį reikėjo vežti vėl. Džiaugiuosi nenumojusi ranka („ai, mačiau“) ir apsilankiusi spektaklyje. Putojantis šampanas! Visų pirma – fantastiški atlikėjai. Už ką apskritai reikėtų labai pagirti Kauno muzikinį teatrą, kad visuose trijuose matytuose pastatymuose buvo kruopščiai parinkti dainininkai. Taikliai parinkti tipažai (išimtys tik patvirtina taisyklę), dainininkai atliekamas partijas atitiko balsinėmis savybėmis. Maloniai nustebino bendra dainavimo kokybė ir kultūra, spektaklių buvo malonu klausytis.
Pagiriamasis žodis. Nuo pat „Šikšnosparnio“ premjeros Henriką Aizenštainą vaidina ir dainuoja Gediminas Maciulevičius. Išvydome patirties ištobulintą aktorinį ir muzikinį darbą, spindintį skoningomis, bendrą operetės atmosferą pabrėžiančiomis improvizacijomis. Smagu matyti, kad ir Rozalindą dainavusi Raminta Vaicekauskaitė labai organiškai įsiliejo į smagų teatro senbuvių sukurtą sceninį žaidimą ir pateikė vaidybiškai korektišką, neperspaustą, bet ypač žėrintį vokalo atžvilgiu dvilypį žmonos pelytės ir meilužės „lemtingos moters“ paveikslą. Gera vokaline forma ir charakterio kūrimo požiūriu tikslia, bet kartu laisva aktoryste publiką pamalonino Gitana Pečkytė (Adelė). Nesitikėjau, bet komiškas amplua labai tiko Falkės vaidmenį atlikusiam Raimondui Baranauskui – atsirado spalvų, kurių net neįtartum esant dainininko arsenale. Ryškiai pasirodė Kęstutis Alčauskis (įkyruolis Alfredas), Rita Preikšaitė (grafas Orlovskis), o Algio Jacunsko Frošą pavadinčiau viso trečiojo veiksmo pažiba ir net ašimi, apie kurią sukasi gera pusė veiksmo. Frošas (čia tas, kuriam budint kaliniai visuomet išsiūbuoja kalėjimą) iš pradžių kalbasi su per klaidą suimtu Alfredu (sužinojęs, kad šis personažas dirba Muzikiniame teatre, neima iš jo kyšio, dar ir pats savų prideda), vėliau vyksta dviejų įkaušusiųjų dialogas – iš pobūvio paryčiais grįžta kalėjimo direktorius Frankas (Tomas Ladiga). Dar vėliau Frošas nesusipratimus aiškinasi su Aizenštainu ir t.t. Apskritai scena kalėjime suvaidinta (ten dainuojamųjų epizodų ne tiek ir daug) ypač dinamiškai ir „sultingai“. Matyt, pavyko pasiekti režisieriaus sumanymo ir susigrojusio aktorinio ansamblio (o kur dar puikus lietuviškas tekstas) darną. Tiesiog tobula! O jei dar pridurtume plevenantį, tauriai skambantį Vienos valsą...
Šaukštas deguto. Nuvylė gegužės 5-ąją gastroles pradėjusi Kęstučio Jakšto režisuota „Monmartro žibuoklė“. Visų pirma, spektaklis nenormaliai išsitęsė – pirmieji du veiksmai su pertrauka truko 3 valandas, nors tokia lyg ir turėtų būti visos operetės trukmė. Akivaizdžiai stigo dinamikos, reginys prailgo. Galbūt „kaltas“ buvo trupės jaudulys, po ilgokos pertraukos pradedant gastroles didžiausioje sostinės scenoje: stengtasi viską atlikti labai sąžiningai, kruopščiai, „parodyti viską“, todėl dingo tempas ir neiškankinta žaismė, kurios tikiesi iš operetės. Tačiau esant tvirtam pastatymo stuburui, ar taip galėtų nutikti? Nesužavėjo ir režisūrinių štampų gausa. Iš vieno naujesnių teatro pastatymų galima buvo tikėtis daugiau išradingumo (sukurtas 2008 m.). Gaila, nes subtilių spalvų scenografija ir kostiumais (dailininkė Marija Rubavičiūtė) gan vykusiai atsiribota nuo sustabarėjusių senųjų vaizdinių. Maloniai nuteikė ir personažų kūrimo „mikrolygiu“ vyravęs natūralumas ir šiluma. Labai organiškai – nuoširdžiai, skoningai – pagrindinį Violetos vaidmenį sukūrė G. Pečkytė, po šių gastrolių apskritai palikusi ypač gerą įspūdį. Jos stiprus, paslankus balsas nepaprastai tiko mažajai Monmartro žibuoklei, kuriai Kálmánas skyrė kelias gana sudėtingas arijas. Sakyčiau, tai vienas iš brandžiausių solistės vaidmenų. Dėmesį traukė R. Vaicekauskaitės (gražuolė Ninon) dainavimas ir įtaigi, motyvuota sceninė laikysena, tik norėtųsi raiškesnės dikcijos kalbamosiose scenose. Deja, net tokio meistro kaip G. Maciulevičius taiklūs vaidybiniai šaržai – jis įkūnijo daugiau apie arklius, nei apie menus nusimanantį dailiųjų menų ministrą Pipą Fraskatį (ar neprimena pastarojo meto mūsų kultūros peripetijų?..) – negelbėjo nuobodžios visumos.
Jaunatviška ir žavi pasirodė pagrindinė bohemiškoji draugų trijulė: šiltas, žmogiškas Mindaugo Zimkaus sukurtas dailininkas Raulis Delakrua, galantiškasis Žano Voronovo kompozitorius Florimonas Hervė ir judriame amplua atsiskleidusio Raimondo Baranausko poetas Anri Miuržė. Jautriai nuaustas M. Zimkaus ir G. Pečkytės sceninis duetas. Iš nepagrindinių vaidmenų pirmiausiai išskirčiau vėlgi A. Jacunską, įkūnijusį melomaną antstolį Fransua Paridzą – tokio komiko Kauno muzikiniam galėtų pavydėti bet kuris dramos teatras: kaip jis moka pateikti frazę, apžaisti momentą... Kitus vaidmenis atliko Giedrė Juknevičiūtė (Madam Arno), Danielius Vėbra (priekabiautojas kavinės šeimininkas Paridžis), Ramūnas Šimukauskas (teatro direktorius Brujaras), Dainius Bervingis (Fraskačio sekretorius Diurua). Ausį glostė choro dainavimas (chormeisteriai Ramūnas Tilvikas ir Rasa Vaitkevičiūtė), o akį – puikusis Kauno teatro baletas, kuris choreografų Agrio Danilevičiaus (Latvija) ir Markuso Zmoelnigo (Italija) pastangomis tiesiog uždegė įspūdingąją R. Vaicekauskaitės „Karamboliną“. Spektaklį dirigavo Virgilijus Visockis.
Kontroversija. Cole’o Porterio „Bučiuok mane, Keit“ nustebino... ryškiomis mizoginijos apraiškomis. Niekur nedingsi, toks yra pirmavaizdis – Williamo Shakespeare’o komedija „Užsispyrėlės sutramdymas“ (miuzikle rodomas teatras teatre), bet vis tiek šiokią tokią nuostabą kelia spektaklio „moralas“: vyro režisieriaus ir aktoriaus – sijonų gaudytojo – nuolat išduodama aktorė žmona, per vaidinimą jo viešai išperta (nes „šlykščiai“ priekaištavo dėl neištikimybės), o vėliau dar ir vyro siundytų gangsterių jėga atvesta į sceną (vargšelė norėjo pabėgti iš teatro), finale nuoširdžiai dainuoja W. Shakespeare’o Katarinos „sutaikymo“ ariją apie nuolankumą – pagrindinį moterų ginklą. (Kaip čia nepacituosi netyčia atrastos pagarsėjusio mizogino A. Schopenhauerio minties, kad „moterų prigimtis yra paklusti“). Jie – scenos žvaigždė Lili Vanesi bei jos vyras Fredas Grehemas – pasibučiuoja, juos vėl sujungia meilė... Mazochistės istorija! Žinoma, jei prisiminsime maždaug panašiu metu (1956) sukurto Fredericko Loewe miuziklo „Mano puikioji ledi“ finalą, tenka traktuoti mizoginiją kaip vieną iš kultūrinių laiko ženklų. F. Loewe su savo dramaturgu „meilės sutaikymą“ išsprendžia dar originaliau: „seno krieno“ profesoriaus Higinso iš esmės žmogumi nelaikyta Eliza, galiausiai suvokusi, jog su ja elgiamasi nederamai, protestą išreiškia atsisakydama paduoti, kaip įprasta, šlepetes ir dingdama iš namų. Tačiau šiam truputį ilgesingai „pasikankinus“ (viena arija), ji grįžta ir pasirodo jam su šlepetėmis rankose. Elizos veidas spindi laime... (Remiuosi garsiuoju 1964 m. George’o Cukoro filmu su Audrey Hepburn). Grįždama prie 1948 m. sukurto C. Porterio miuziklo „Bučiuok mane, Keit“ pasakyčiau, kad 2007 m. statytame spektaklyje norėtųsi išvysti šiuolaikiškesnį požiūrį. Nors mizoginija arba seksizmas mūsų plačiojoje visuomenėje – vis dar įprasta „tikro“ vyriškumo apraiška, iš meno tikiesi jautresnių įžvalgų. Keista, bet puikaus muzikinių spektaklių meistro Aido Giniočio režisūra, regis, dar labiau įklampino visumą į, mano požiūriu, abejotinas reikšmes, „nuogai“, be distancijos, nors labai išradingai ir dinamiškai įvaizdindama siužetą. Gal režisierius nė nepastebėjo šių niuansų? O gal viskas atrodytų kitaip, jei Darius Meškauskas (Fredas Grehemas) turėtų „aštresnę“, vaidinti groteską labiau įgudusią partnerę, nei buvo Aušra Cicėnaitė (Lili Vanesi)? D. Meškauskas sukūrė tikslų, charakteringą kiek „panešioto“ choleriško egocentriko paveikslą, o ir neprofesionalus aktoriaus dainavimas neiškrito iš konteksto. Tiesą sakant, D. Meškauskas visą spektaklį ir „išvežė“, nors kandžiosios scenos aktoriui buvo aiškiai įdomesnės, nei tos, kur reikėjo vaidinti meilę. O būtent lyriškoji gaida būtų artimesnė jo partnerės A. Cicėnaitės sceninei prigimčiai. Patyrusi solistė lyg ir perprato įvairios gyvenimo patirties sukaupusios scenos žvaigždės vaidmenį, bet jos, kaip komikės, talentas ir įgūdžiai, šiame pastatyme pageidautini, nebuvo labai ryškūs. Dainavimui taip pat stigo charakteringesnės miuziklui manieros.
„Subretinę porą“ – prasilošusį aktorių Bilą ir (ne vien) jo mylimą „pupytę“ aktorę Luizą – gana taikliai įkūnijo K. Alčiauskis ir Kristina Siurbytė, jos platininės blondinės įvaizdis sukurtas kaip Marlyn Monroe (scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė). Ryškiu miuziklo papuošalu tapo daina „Tu per karšta“ su temperamentinguoju Egidijumi Bavikinu (Fredo aprengėjas Polas) priešaky. Taip ir knieti perfrazuoti Bulgakovo žodžius apie „sužvangėjusį“ ir „pažirusį“ Gribojedovo džiazą (iš „Meistro ir Margaritos“): Juliaus Geniušo diriguojamas orkestras kad „užriaumojo“ visais savo džiazo viduriais! Puikus ritmo pojūtis, svaigios saksofonų frazės, ugningas mušamųjų pulsas uždegė pašėlusiam šokiui (teatro baletas ir šokių grupė „Funny Beat“, choreografė Vesta Grabštaitė). Miuzikle kaip žuvis vandeny jautėsi ir Polo mūzą, aprengėją Hetę, suvaidinusi Ieva Vaznelytė. Taikliai charakterius sukūrė Giedrius Prunskus (sustabarėjęs generolas Houvelas), Juozas Malikonis (Katarinos tėvas Babtista), Tomas Ladiga, Jonas Lamauskas (reketininkai) ir kiti.