Kai kelias dienas svarbiausios televizijos žinios rodo kauniečius, kurie, matyt, neribotą savo laisvalaikį leidžia prie įtariamo žudiko ir teisėjos tėvų namų, esą gindami jų anūkę nuo teismo sprendimo, gali pagalvoti, kad tai ne informacinė laida, o kažkokia muilo opera su realybės šou intarpais – seimūnų pasirodymais. Kai „Panorama“ net kelias minutes skiria Tauragėje deivę Mildą garbinantiems pagonių žyniams, pradedi abejoti pirmiausia žurnalistų protiniais sugebėjimais. Suprantu, kad linksma žiūrėti, kaip sumitę dėdės paisto niekus, bet tik ne žinių laidoje. Kai transliacijoje iš Seimo girdi gėdingai nusišnekant liaudies išrinktuosius, vis dėlto nelinksma. Bet labiausiai kelia nerimą plakatas prie namų pakaunėje: „Tautos akis. Ji visada nemiega.“ Kokia turi būti tauta, kuri negali užmerkti akies? Kas ją ištiko? Stabas? Beprotybės priepuolis? O gal tai „normali“ jos būsena? Visai galiu įsivaizduoti, kad, tarkime, seimūnų Songailos ir Gražulio akys niekad neužsimerkia. Bet visos tautos? Žinoma, pagyvensime, pamatysime, bet kol kas neduokdie kokiam nors pasiklydusiam ateiviui patekti į mūsų šalį.
Taip, turiu omenyje jau klasikinį Steveno Spielbergo filmą „Ateivis“ (1982), kurį šį sekmadienį primins LTV (23 d. 21.15). Tai sentimentali pasaka apie netikėtai Žemėn patekusį ateivį iš kosmoso, kuris pirmąkart susiduria su mūsų civilizacija. Pamestas savųjų ir persekiojamas kariškių, žaliasis ateivis vis dėlto suranda ir gynėjų. Viena įstabiausių filmo scenų – kai mažas berniukas Eliotas ir ateivis pirmąkart pamato vienas kitą. Spielbergas šiam susitikimui suteikia ir gana lengvai perskaitomą prasmę – nereikia bijoti „svetimo“, „kito“. Tada pirmąkart kine atsirado simpatiškas ateivis iš kosmoso, nekeliantis jokios grėsmės. Dabar įsivaizduokite, kas atsitiktų ateiviui, jei jis nusileistų pakaunėje.
Dabar madingi ne simpatiški ateiviai, bet jauni simpatiški vampyrai, pritaikyti masinei infantiliai vaizduotei. Todėl bus neprošal prisiminti du XX a. dešimtojo dešimtmečio filmus, kurie labiausiai prisidėjo prie šio kino personažo sugrįžimo į didžiuosius ekranus. Ir Neilo Jordano 1994 m. filme „Interviu su vampyru“ (LNK, 24 d. 22.40), ir Francio Fordo Coppolos 1992 m. „Bremo Stokerio „Drakuloje“ (TV3, šiąnakt, 21 d. 23.55) vampyrų istorijos metaforiškai susietos su tuomet itin aktualia AIDS grėsme. Kad apie ligą būtų galima kine kalbėti atvirai, visuomenė turėjo suvokti „kito“ baimę ir jos atsikratyti. Jordano filmas neatsitiktinai prasideda San Franciske, kur žurnalistas Malojus susipažįsta su elegantišku blyškaus veido Luisu, o šis pakviečia jį į vampyrų pasaulį. Tomo Cruise’o ir Brado Pitto duetas išties įspūdingas. Jordanas ekranizavo postmodernistinės rašytojos Anne Rice romaną, Coppola grįžo prie filmų apie vampyrus žanro ištakų – Bramo Stokerio. Tačiau gera ekranizacija yra ta, kuri atskleidžia, koks šiuolaikiškas yra prieš kelis dešimtmečius ar šimtus metų parašytas kūrinys. „Bremo Stokerio „Drakula“, nepaisant fin de siecle kostiumų bei atmosferos, rodė ir XX a. pabaigos baimes, todėl kraujo motyvas filme toks svarbus ir įgyja visai kitas potekstes. Tradiciniai filmai apie vampyrus dažniausiai įkūnija nuasmeninto blogio baimę, kuri nenugalima įprastais, žmogiškais būdais. Tačiau būtent šiuose Jordano ir Coppolos filmuose tapo akivaizdu, kad filmai apie vampyrus vis dažniau metaforiškai prabyla apie lytinę tapatybę, kultūros stereotipus bei jų galią.
Bent jau vienas stereotipų pastaraisiais metais pas mus ima nykti. Filmai iš Rytų pakeri ne tik žinovus ar estetus. Vienas ryškiausių pavyzdžių – beveik masinis susidomėjimas filmais apie Rytų kovas. Kinijoje šis žanras vadinamas wu xia pian, jis susiformavo sekant labai populiariais wuxia romanais. LNK (22 d. 00.15) primins prieš dešimt metų vieno garsiausių kinų režisierių Zhang Yimou sukurtą „Bevardį“. Veiksmas nukels į Kiniją tarp 475 ir 221 metų prieš Kristų, kai atsirado karalius, norintis suvienyti septynias karalystes ir tapti imperatoriumi. Bet pasipriešinimas buvo didelis, tad imperatorių nuolat persekiojo žudikai. Susidoroti su jais pažadėjo Bevardis... Filmas grįstas pasakojimais, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Kurdamas savo pirmąjį kovų filmą, Zhang Yimou pakvietė į bendradarbius šio žanro senbuvius. Tai kovų choreografas Tony Ching Siu-Tungas, kompozitorius Tanas Dunas, aktoriai Jetas Li, Maggie Cheung, Tony Leung Chiu Wai. Man didžiausia šio filmo įdomybė vis dėlto yra ne kovos, o spalvos, tiesiogiai susietos su siužetu. Kiekvieno žudiko istorijai papasakoti konceptualiai pasirinkta spalva: pasakotoją ar jo požiūrį atskiriame pagal tai, kokia spalva dominuoja ekrane: raudona, balta ar mėlyna. Filmas buvo kuriamas keturiuose Kinijos regionuose.
Įtariu, kad LNK filmus perka ar planuoja kažkoks ištikimas Clinto Eastwoodo gerbėjas. Todėl ateinančią savaitę laukia dar vienas. 25 d. 22.40 bus parodytas paties Eastwoodo režisuotas filmas „Kraujo grupė“ (2002), kur FTB ekspertas ieško žudiko, paliekančio provokuojančias kraujo žinutes.
Šeimyninių dramų mėgėjai taip pat neliks nuskriausti. Michaelio Mayerio 2003 m. filmas „Namai pasaulio gale“ (LNK, 23 d. 01.10) – apie du nuo vaikystės neišskiriamus draugus Bobį ir Džonataną. Jie idealiai papildo vienas kitą. Džonatanui imponuoja Bobio laisvė ir atvirumas pasauliui. Bobiui Džonatano šeima ir ypač jo mama suteikia trūkstamą stabilumo jausmą. Po kelerių atskirai praleistų metų vaikinai vėl susitinka Niujorke. Kartu su nepriklausomos dvasios Kler jie nori sukurti tokią šeimą, apie kokią visą laiką svajojo. Filme vaidina Colinas Farrellas, Robin Wright Penne, jie, regis, turi daug gerbėjų ir pas mus.
Camerono Crowe 2005 m. drama „Elizabettaunas“ (TV3, 22 d. 21 val.) – vienas asmeniškiausių šio režisieriaus filmų. Mintis jį sukurti kilo po staigios režisieriaus tėvo mirties. Crowe yra prisipažinęs, kad stengėsi kurti tokį filmą, kokius mėgdavęs tėvas, – melodramą, kur susilieja ašaros ir juokas. Filme rodomos trys dizainerio Driu (Orlando Bloom) gyvenimo dienos, kai jį ištinka visiškas fiasko. Prie tarnybinių ir asmeninių nesėkmių prisideda tėvo mirtis – Driu turi surengti jo laidotuves. Taip personažas atsiduria Elizabettaune...
Man vienas žaviausių šios savaitės filmų – 1971 m. Johno Schlesingerio sukurtas „Prakeiktas sekmadienis“ (LTV2, šiandien, 21 d. 21.10). Tai filmas apie meilės trikampį. Trys jo herojai – Londono gydytojas Danielis Hiršas (Peter Finch), jaunas menininkas Bobas (Maurice Denham) ir išsiskyrusi moteris Aleks (Glenda Jackson). Bobas yra ir gydytojo, ir Aleks meilės objektas, ciniškai išnaudoja juos abu. Tačiau Bobas nėra pagrindinis filmo personažas. Daug įdomiau yra stebėti, kaip Danielis ir Aleks bando susitaikyti su juos žeminančia situacija. Vieną dieną įtampa turės sprogti...
Filmas pakeri ne tik labai subtiliai rutuliojamu šiaip gana banaliu ir dviprasmišku siužetu, bet pasakojimo maniera – beveik dokumentiškai atkuriama personažų gyvenimo terpe, kasdienybės pilkuma, kurioje keistai veši herojų jausmai, raiškiomis detalėmis ir ta psichologine tiesa, kuri, ko gero, būdinga tik britų kinui.
Taip pat nepraleiskite progos pasižiūrėti Raimondo Vabalo „Skrydį per Atlantą“ (LTV, 22 d. 23 val., 23 d. 11.30). Šio 1983 m. pasirodžiusio filmo lankomumo rekordas, regis, nesumuštas iki šiol. Pasirodymo metais jį pasižiūrėjo kas penktas lietuvis. Filmas buvo kuriamas ilgai ir tai bene vienintelis kartas, kai daug su kinu nesusijusių žmonių dalyvavo statant „Skrydį per Atlantą“ – neatlyginamai skolino autentiškus daiktus ir dokumentus, kūrė lėktuvo maketus, filmavosi masinėse scenose, vaidino epizodinius vaidmenis ir visaip palaikė kūrėjus. Regis, tai buvo taip neseniai. Bet per tą laiką pasikeitė ir lietuvių kinas, ir jo žiūrovai. Dabar jie aukoja filmui apie kitą tautos didvyrį. Nesijuokite, bet jei matėte reklamą, tai žinote, kad tas tautą suvienysiantis visuotinės meilės objektas yra Tadas Blinda.
Jūsų –
Jonas Ūbis