Šią gegužę, ir vėl suokiant lakštingaloms, dirigentą, muzikos kritiką, pedagogą Algimantą Kalinauską palydėjome į paskutinę kelionę aukštan Saulės kapinių kalnelin Vilniuje.
Jo biografija aprėpia beveik devynių dešimtmečių Lietuvos muzikinės kultūros įvykius, reiškinius, institucijas, žmones. Ne tik aprėpia – nepaprastoje atmintyje praeitis buvo gyva, su smulkiausiomis detalėmis, vaizdais ir intonacijomis. Dalis prisiminimų surašyta „Ataiduose“ – spaudai rengiamoje knygoje.
Gimęs Kaune 1923 m. liepos 27 d., vaikystę su seserimi Kornelija praleidęs Šilutėje, Algimantas Kalinauskas mokėsi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, brandos atestatą gavo 1941 m. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Muzikos mokėsi Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus muzikos mokyklose – pastarojoje buvo dirbama pagal konservatorijos programą, ir čia, greta smuiko, gabus jaunuolis studijavo dirigavimą Jeronimo Kačinsko klasėje. Nuo 1941-ųjų rudens įsidarbino Vilniaus filharmonijoje simfoninio orkestro muzikantu, nuo 1942-ųjų tapo naujai įkurtos Vilniaus operos trupės dirigento asistentu. Dar neturėdamas nė dvidešimties debiutavo kaip dirigentas 1943 m. gegužės 22 d. Ch. Gounod opera „Faustas“. Sėkmė leido 1944-ųjų pirmąjį pusmetį stažuotis Vienos valstybės operoje pas Karlą Böhmą. Ten teko susidurti ir su Richardu Straussu.
1946–1958 m. Algimantas Kalinauskas Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatre dirigavo G. Verdi „Otelą“ ir „Rigoletą“, G. Puccini „Toską“ ir „Bohemą“, G. Bizet „Karmen“, J. Karnavičiaus „Gražiną“, M. Musorgskio „Borisą Godunovą“. Dirigavo elegantiškai, jausdamas natūralią muzikos tėkmę. Kalbama, kad Kipras Petrauskas visada pageidavęs šio dirigento. Dirigavo ir baletus – J. Pakalnio „Sužadėtinę“, L. Delibes „Kopeliją“. Rengdamas koncertus su radijo ar filharmonijos simfoniniais orkestrais visada stengdavosi į programą įtraukti ir lietuvių kompozitorių kūrinių.
Algimantas Kalinauskas buvo apdovanotas daugeliu talentų. Apie 60 metų jis aktyviai bendradarbiavo spaudoje: dirbo „Literatūros ir meno“, „Pergalės“, „Meno saviveiklos“ redakcijose, rašė recenzijas, esė, švietėjiškus ir diskusinius straipsnius, informacijas ir apybraižas, įvairiuose leidiniuose ir per radiją paskelbė apie 4000 tekstų. Į lietuvių kalbą išvertė daugiau kaip 20 operų ir operečių libretų, parašė B. Dvariono operos „Dalia“ scenarinį libretą, kartu su poetu E. Matuzevičium – V. Laurušo operos „Paklydę paukščiai“ libretą.
1966–1992 m. dėstė dirigavimą, partitūrų skaitymą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). 1966-aisiais vien studentų jėgomis – solistų, choro, orkestro – pastatė J. Halevy operą „Žydė“. Būtent pedagoginis darbas galėjo pastūmėti Algimantą Kalinauską susidomėti lietuviška muzikos terminija – rašė apie ją, normino, kūrė. Jis yra iniciatorius dabar baigiamo rengti dviejų tomų Muzikos žodyno, jo I tomo sudarytojas.
Domėjosi viskuo – labiausiai mėgo skaityti enciklopedijas. Buvo smalsus ir nuolat ieškojo atsakymų.
Jūratė Gustaitė