Žinoma, būtų įdomu į aplinką žvelgti skruzdėlių akimis ir bandyti reflektuoti, pavyzdžiui, skruzdėlynus. Smalsu būtų tapyti natiurmortus taip, kaip juos įsivaizduoja plaukiojantys mūsų draugai žinduoliai (galima spėti, kad esminis skirtumas būtų tas, jog kokios afalinos į silkių, kilkių ir menkių aranžuotę žvelgia kaip į paprastų paprasčiausią mitybos šaltinį, kūniškų geismų objektą, o ne kaip į pasaulio tuštybių tuštybės, vanitas, išraišką). Vis dėlto, pasikartosiu, žmonės meną mėgsta dėl to, kad jis kalba apie juos. Jų gyvenimą. Jų kasdienybę. Jų ekstraordinarinius potyrius.
Dar galima pasakyti, jog žmones ir yra sunkiausia fiksuoti. Akmenys arba kokie kupranugariai nepozuoja. Juos tapantis, filmuojantis, aprašinėjantis stebi natūraliose būsenose sustingusius, judančius objektus. Tuo tarpu žmonės linkę pozuoti. Tuo jie ir skiriasi nuo augalų, grybų, kitų gyvūnų karalysčių gyventojų. Nesu J.-J. Rousseu sekėjas, bet taip pat manau, kad viską yra sugadinęs kultūrinis klodas. Iš žmonių nepozuoja tik „taurūs laukiniai“ (epitetas ir apibūdinimas iš Apšvietos enciklopedijų) ir kūdikiai (štai čia ir puikiausias bei banaliausias, ne vieno kartojamas argumentas, kad mokslų ir menų atgimimas anaiptol nesukilnino papročių).
Dėl primityviųjų (sic!) žmonių argumentu galėtų būti lietuvių antropologo Donato Brandišausko fotografijos, kuriose užfiksuoti oročėnai-evenkai (orochen arba oroqen reiškia „žmonės, besinaudojantys šiaurės elniais“). Kaip prisipažįsta ir pats mokslininkas, sunkiausia prieiti prie oročėno, „prisijaukinti“ jį. Jeigu taip pavyksta – visi stebėjimo, analizavimo keliai atviri. Na, kad ir kaip menkinamai skambėtų (o tame nėra nieko menkinančio), tai primena kokios nors gegutės ar tos pačios skruzdėlės stebėjimą. Ar teko prieiti prie jos? Stebėti ilgai ir tiesiogiai? Jeigu pavyko prieiti prie kukuojančios gegės bent per žingsnį – akivaizdu, kad jokių apribojimų nebėra. Tad dar labai svarbi pastaba šiame trumpame antropologiniame ekskurse – nors žmones vaizduoti ir į juos įsijausti yra sunkiausia, peržengus tam tikrą ribą, savotišką prokseminį Rubikoną, tai tampa labai lengvu, savaime (pagal savo taisykles ir dėsnius) besirutuliojančiu užsiėmimu. Čia panašiai kaip su kiškio gaudymu – užbarsčius druskos ant jo uodegos, pagauti visiškai nesunku.
D. Brandišauskas su kamera priėjo ir pro petį stebėjo, kaip už tolimojo, giliojo, plačiojo Baikalo (už – žvelgiant nuo mūsų pusės) įsikūrę – tiksliau – ne įsikūrę, o klajojantys (klajonių kaip žmogaus atsivėrimų tema iki banalybės kaulų smegenų išgvildenta Homero bei Roberto M. Persigo) gyvena oročėnai. Jų gyvenimas – tai ėjimas (nuolatinis judėjimas, pastovi kaita) paskui šiaurinius elnius, medžioklės dvasių ir šio pasaulio atstovų kupinoje tundroje. D. Brandiškausko nuotraukos – tai ne tik mokslinės stebėjimų fiksacijos, bet ir meno kūriniai. Kodėl? Todėl, kad juose kalbama apie žmones.
Apie tikrus žmones – tuos, kurie „naudojasi šiaurės elniais“, tuos, kurie gyvena, bendrauja su tikruoju (o ne mūsų popieriniu) pasauliu, ir jausmai, ir išgyvenimai ten tikri (vėl pakartosiu, kad nesu J.-J. Rousseau gerbėjas, bet mūsų mintys šiuo atveju kažkaip sutampa). Svarbus dalykas – menas, kuriame kažkaip įpinti žmonės daug ką (be jokių lėkštų sugalvojimų, pritemptų problematikų) pasako juos stebintiems žmonėms. Minėtas mokslininkas-menininkas priėjo, pastebėjo ir užfiksavo. O jau kiek tos fiksacijos (konkrečiai – fotografijos su tekstiniais paaiškinimais) atspindi realybę – Susan Sontag ir Wolfgango Iserio reikalas.
Paroda veiks iki gegužės 31 d.
UNESCO galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius) dirba pirmadieniais–ketvirtadieniais 8–17 val., penktadieniais 8–15.45 val.