Turbūt nerasime Kaune žmogaus (nedaug tokių ir Lietuvoje), kuris nebūtų girdėjęs apie jį. Į šį festivalį sulekia ne tik ištikimi džiazo muzikos mėgėjai. Per prabėgusius devyniolika metų lauko scenoje savo programas yra grojęs ne vienas kitokio žanro kolektyvas, skraidė oro balionai, skambėjo varpai, piešė vaikai, buvo rodyti filmai, vyko madų šou, sakralinės muzikos koncertai, parodos. Žinoma, džiazas svarbiausia!
Pirmasis tarptautinis festivalis „Kaunas Jazz“ įvyko 1991 metais, ką tik paskelbus atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę. Tokiu sudėtingu metu buvo sunku organizuoti, rasti pinigų, kviesti užsienio svečius muzikantus - juk SSRS vykdyta atvirai priešiška ekonominės blokados politika, Lietuvos sienų, muitinių kontrolė; Lietuva dar neturėjo savos konvertuojamos valiutos ir t.t. Vis dėlto balandžio 19-21 d. festivalis įvyko. Pirmąją džiazo fiestą Kaune surengė Jono Jučo suburta negausi grupelė entuziastų, jiems talkino tarptautinio festivalio „Vilnius Jazz“ prodiuserio Antano Gusčio vadovaujama muzikos agentūra „Litus“, Justino Krėpštos vadovaujama Kauno filharmonija. Festivalį surengti padėjo ir Kauno miesto kultūros ir švietimo skyrius.
Nėra lengva ir šiemet. Nevardinsiu kodėl, visi žinome. Ne vienas tradiciniu tapęs renginys yra priverstas stabdyti veiklą bent kuriam laikui, o „Kaunas Jazz“ organizatoriai sugebėjo sudėlioti ir įvykdyti labai rimtą, profesionalią ir ambicingą programą.
Festivalis, kaip ir kasmet, prasidėjo Kauno rotušėje iškilmingu atidarymu, miesto rakto perdavimu, gėlėmis, gražiais žodžiais, kviestine publika, Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalio už nuopelnus Kauno miesto savivaldos įtvirtinimui, už pilietinių iniciatyvų įgyvendinimą bei miesto įvaizdžio stiprinimą įteikimu festivalio „tėvui“ Jonui Jučui ir nedideliu jauno, kylančio, aukštas vietas jaunimo konkursuose užimančio suomių pianisto Tuomaso Juhani Turuneno koncertėliu, kuris paliko šiltą įspūdį.
Varpai iš Kauno istorijos muziejaus bokšto kariliono skamba ir džiugina žmones jau ilgus dešimtmečius. Tradiciškai jie džiugina ir „Kaunas Jazz“ klausytojus - jiems, susirinkusiems muziejaus sodelyje, skamba nemokamai ir čiulbant paukšteliams. Šiemet specialią programą „Pavasaris“ festivaliui sukūrė kaunietis kompozitorius, varpininkas, dirigentas Julius Vilnonis. Labai graži, įtaigiai skambanti kariliono melodija, svingo, roko, world music ir kitų stilių intonacijos ir asociacijos (iš anksto paruoštoje fonogramoje) labai darniai ir suprantamai susiliejo į geros nuotaikos kupiną skaidrią muziką. Viso to fone aikštėje ant grindinio piešė vaikai. Puiku!
Pagrindinis festivalio pradžios akcentas įvyko jau per vakarinį koncertą. Vakaro pirmąją dalį vedė Audrius Giržadas ir Dalia Stonytė, dokumentiniai kino kadrai nukėlė mus į 1991 metus. Ekrane pamatėme ir Leonidą Šinkarenką, jo kolektyvui šiemet buvo patikėta pradėti dvidešimtąjį festivalį „Kaunas Jazz“. Scenoje muzikavusių V. Labučio, D. Pulausko, V. Ramoškos, L. Būdos ir L. Šinkarenkos kūrybinė veikla Lietuvos džiazo mėgėjams tikrai labai gerai pažįstama, bet ši nauja Leonido kompozicijomis paremta programa buvo tikrai maloni staigmena ne vienam jų.
Per pertrauką, iškišęs galvą laukan, pamačiau puikų reginį - lauko scenos ekrane demonstruojamus filmus apie festivalį „Kaunas Jazz“. Nuostabu, kad festivalis turi didžiulį dokumentinių kadrų archyvą, iš kurio montuojami informatyvūs filmai, leidžiami DVD, o per festivalį visa tai lauko scenoje džiugina žmones, kurie negali sau leisti stebėti koncertų pagrindinės salės scenoje. Ir ne tik juos. Daug muzikantų, žurnalistų, visuomenės veikėjų godžiai akimis rijo tuos kadrus ir aktyviai diskutavo prisimindami tolimus praeities įvykius, stebėdami ekrane savo jaunystę.
Antroje koncerto dalyje pamatėme ir išgirdome vieną įdomiausių gitaros virtuozų pasaulyje Stanley Jordaną ir jo trio. Labai gražus ir prieštaringas šio muziko kūrybinis kelias, kuriame išryškėjo ne tik džiazo muzikanto ir kompozitoriaus, bet ir eksperimentų mėgėjo, muzikos terapijos teoretiko bei asmeninės meditacijos išpažintojo bruožai. Taip gimsta gražūs ir ne visiems suprantami muzikiniai virsmai. Ypatinga jo gitaros technika, dar vadinama dvigubo prisilietimo maniera (pirmajame „Kaunas Jazz“ festivalyje jau girdėjome taip grojantį Enverą Izmailovą), leidžia muzikui ne tik groti gitara abiem rankom, išgauti ne tik melodinę, harmoninę, bet ir daugybę polifoninių linijų ir originalių faktūrų. Maža to, būdamas dar ir geras pianistas, jis vienu metu muzikuoja abiem instrumentais, nes ypatinga technika leidžia tai daryti. Žinoma, ne viskas visada pavyksta idealiai ir vienodai gerai. Galbūt nebūtinai reikėjo groti W.A. Mozarto muziką, gal ne viskas pavyko ir muzikuojant dviem instrumentais iš karto, tokie momentai tą akimirką sukėlė nemenkų abejonių ar net nusivylimų... Tačiau atlikėjo meistriškumas neabejotinas. Po koncerto dar kartą pažiūrėjau S. Jordano muzikavimo Paryžiuje vaizdo įrašą. Sudėjęs visus įspūdžius į krūvą, galiu drąsiai sakyti - genijus!
Daugiausia kompozicijų S. Jordanas grojo vienas, bet koncerte dalyvavo ir puikūs jo partneriai - beveik visur jį lydintis kontraboso virtuozas Natas Reevesas ir mušamaisiais grojantis Kenwoodas Dennardas. Šis nuostabus muzikantas, glostydamas lėkštes ir būgnus lazdelėmis, sukurdavo originalų skambesį, o ypatinga ataka leido jam išgauti ne tik ritminius piešinius, bet ir aiškius kontrapunktus, kuriuose galėjai nesunkiai išskirti melodiją.
Kai muzikantai kelerius metus iš eilės atvyksta į tą patį festivalį, kartais atsitinka taip, kad puikus jų muzikavimo įspūdis, sukeltas prieš metus, nublanksta ir lieka tik skaidrūs praėjusių koncertų prisiminimai. Panašiai atsitiko brazilų akordeonininkui Chico Chagasui, galbūt jam atsiskleisti šiemet trukdė klubo aplinka.
Manau, tikrai graži idėja kompozitoriaus F. Chopino jubiliejinių metų proga surengti koncertą, kuriame skambėtų ir originaliai atliekama autoriaus muzika, ir labai skoningos džiazo kompozicijos šio muziko kūrinių temomis, bet nežinau, ar toks sugretinimas turėjo įvykti džiazo festivalyje. Manau, kad puikiam Andrzejaus Jagodzinskio trio iš Lenkijos tikrai nereikia jokių uvertiūrų ar apšildymų, dėl kurių nukenčia klausytojai ir sutrumpėja šio genialaus pianisto bei jo trio koncerto laikas. Neabejoju, kad pianistas Mykolas Bazaras gerai atlieka F. Chopino muziką, bet publika susirinko pasiklausyti A. Jagodzinskio.
Sekmadienio programą pradėjo vienas iš tradicinių renginių - koncertas Kauno sinagogoje, kur šį kartą žydišką temą džiaze plėtojo Lietuvos muzikantai - Janas Maksimowičius su grupe. O 16 val. veiksmas persikėlė į Vytauto bažnyčią, į kurią sunkoka būna patekti per festivalio koncertus, nes, kad ir kas grotų, ji būna sausakimša. Čia koncertai nemokami, o koncertavo ispano Eduardo Niebla ir Carlo Herringo duetas.
Courtney Pine'as per dvi dešimtis metų Lietuvoje koncertavo jau keturis kartus. Buvo labai įdomu stebėti jo muzikos ir asmenybės raidą. Pirmąjį kartą, festivalyje „Vilnius Jazz“, šis muzikas neleido filmuoti, liepė uždengti net ir neveikiančias kameras, nes bijojo „optinės akies“, ir grojo laisvą, modernią, bet labai rimtą avangardinę muziką su jaunais labai profesionaliais muzikantais: Ahmedu Laidlaw, Marku Mondesiru, Michaeliu Mondesiru, Cameronu Pierre ir Talvinu Singhu.
Antras kartas jau buvo Kaune, kai C. Pine'as grojo visai kitokią, elektronikos prisodrintą muziką. Trečią kartą, nors ir „Kaunas Jazz“ festivalio vežamas, jis vėl grįžo į Vilnių 2001 metais su gana rimta fussion programa. Šiemet C. Pine'as vėl Kaune, o jo visai kitokį stilių net nelengva įvardyti. Programa buvo skirta legendiniam klarnetistui ir saksofonininkui Sidney Bechetui. Visos kompozicijos, kaip skelbiama, yra paties Pine'o, bet jose buvo juntama Becheto laiko dvasia, dažnai pasigirsdavo jo ir amžininkų temų motyvai. Jau pati ansamblio sudėtis priminė senų laikų grupes: smuikas, fortepijonas, kontrabosas, gitara... Vien ko verta altinė fleita ir bosinis klarnetas! Iš tiesų pirmąsias 40 minučių viskas panėšėjo į solidžią, nors gana linksmą tų laikų muzikos studiją. Man tai labai patiko. Tačiau vėliau viskas kardinaliai apsivertė siekiant nustebinti publiką. Duonos ir žaidimų! Prasidėjo lakstymai po salę (ko sunku buvo tikėtis iš tokio lygio menininko), šokinėjimai scenoje, ilgos kalbos klausytojams ir lėkštų populiarių melodijyčių citavimas. Kartais susidarydavo įspūdis, kad tokiu maestro elgesiu stebisi net patys grupės muzikantai: jie, regis, nelabai žinojo, kaip reikėtų elgtis. Bet viskas baigėsi gerai ir beveik visi liko patenkinti...
Paskutinis „Kaunas Jazz“ koncertas tradiciškai vyko Vilniuje, Kongresų rūmuose. Iš anksto nujaučiau, kad ši salė sugadins tą įspūdį, kurį buvau susidaręs iš Gonzalo Rubalcabos koncerto, vykusio prieš kelerius metus Vilniuje, Filharmonijoje. Nežinau, ar salė, ar garsinimas (nors ir geras), ar atlikėjo nuotaika, ar oras, ar dar kas, bet kažkas slėgė.
Tada, Filharmonijoje, žavėjo viskas: visiškai akustiškai (be jokių mikrofonų) atliekama išgryninta muzika, virtuoziškas instrumento valdymas, nesavitikslė muzikinės minties raiškos įvairovė, nepriekaištinga muzikos tėkmės forma, nuoširdumas, tylos estetika. Ir, rodos, niekas nepasikeitė, bet kažkas buvo ne taip. Žinoma, metai bėga. Keičiasi ne tik atlikėjo, bet ir mano mąstymas. G. Rubalcaba viename interviu yra pasakęs: „Mano muzikoje susipina trys įtakingos srovės: daugialypė Kubos muzikos kultūra, klasikinė muzika ir amerikietiško džiazo tradicija. Pastarojoje mane labiausiai jaudina ir domina improvizacijos aspektas; kitus elementus - harmoniją, ritmiką, formų įvairovę - randu kitose dviejose srovėse. Kalbant apie mintį, man svarbūs esminiai dalykai. Turint omeny, kad muzikos raiška nėra verbalinė, prasmę, kurią stengiuosi perteikti, kiekvienas iššifruoja savaip, ir ji tampa priklausoma nuo klausytojo interpretacinių sugebėjimų.“
Visa tai buvo pastebima improvizacijose, ypač kai kubietiška ar kita latina tema buvo improvizuojama amerikietiško džiazo maniera ir atvirkščiai. Tai labiausiai ir žavėjo šiame G. Rubalcabos koncerte.
Gal ir ne viską aptariau, gal ne viską pastebėjau... O festivaliui linkiu ilgų metų!