Ar ekonominės ir vertybių krizės metu įmanoma skleisti laisvą mintį, kurios nevaržytų reklamos davėjų, laikraščio savininkų, įtakingų politikų ar institucijų interesai? Nepriklausomas požiūris, kuriam nedarytų įtakos bulvarinei žiniasklaidai neišvengiami skandalingumo, populiarumo ir pataikavimo masiniam skoniui kriterijai? Ar įmanomas kultūringas ir kartu polemiškas pokalbis apie tai, kas svarbu ne tik meno pasaulyje, bet ir visuomenės gyvenime - nes kultūra neegzistuoja vakuume ir skaudūs ekonominiai bei socialiniai pokyčiai paliečia visus?
Ekonominė krizė, skaudžiai palietusi visas gyvenimo sritis, neaplenkė ir kultūros. Ji išryškino valstybės kultūros politikos spragas, tiksliau tariant, atskleidė tokios politikos nebuvimą, ką labiausiai pajuto nevyriausybinis kultūros sektorius. Iš valstybės kultūros biudžeto imamas išstumti projektinis finansavimas - vienintelis realus dvidešimtmečio pokytis kultūros politikos srityje. Grįžtama prie socialistinio biudžetinių kultūros įstaigų finansavimo principo. Garantuotos subsidijos, kartu naikinant sveikos meninės konkurencijos aplinką, lemia tolesnį senokai prasidėjusios stagnacijos gilėjimą. Krizinė kultūros siaurinimo programa nesusilaukia jokio viešo aptarimo, trūksta kultūros žmones vienijančios tribūnos, kur būtų nuolatos diskutuojamos kultūrai aktualios problemos, keliami konkretūs klausimai valdininkams ir politikams, „iš apačios“ formuluojamos kultūros politikos gairės.
Siekdamos suaktyvinti ir plačiau paskleisti kritinę mintį „7 meno dienos“ kviečia visus kultūros politikos pokyčiais suinteresuotus veikėjus, skaitytojus ir rašytojus aktyviai reikšti savo nuomonę „Laisvojoje tribūnoje“. Jos tikslas - sujungti skirtingų kultūros sričių operatorius, menininkus, įvairias kultūrines ir pilietines iniciatyvas į bendrą diskusijų klubą, aktyviai apeliuojantį į valdžią ir visuomenę. Tokia diskusija gyvybiškai reikalinga ne tik nevyriausybinio kultūros sektoriaus operatoriams, bet ir kultūros likimui neabejingos pilietinės visuomenės ugdymui. Tikimės, kad atvira diskusija po truputį padės įveikti baimę, finansinės cenzūros varžtus, siaurus asmeninius interesus ir darys realų poveikį šalies kultūros politikai.
„Laisvoji tribūna“ - tai ne tik nauja savaitraščio skiltis. Tai bandymas sujungti diskusijas, verdančias skirtingose erdvėse - laikraštinę polemiką, virtualius komentarus ir gyvus debatus fizinėje erdvėje. Pirmiausia laikraštyje pasirodys poleminis-analitinis straipsnis aktualia tema. Kitame numeryje bus aptariami su ja susiję komentarai svetainėje www.7md.lt ir socialiniuose tinkluose bei tarptautinis kontekstas. Sulaukus aktualių nuomonių bus rengiama gyva diskusija, į ją bus kviečiami nepriklausomi ekspertai ir kultūros valdininkai, nevyriausybinio sektoriaus darbuotojai, menininkai ir studentai - visi, kuriems svarbu išsaugoti raiškos laisvę ir kurti atviresnę kultūros politiką. Diskusijų santrauka bus spausdinama laikraštyje kartu su konkrečiais pasiūlymais kultūros valdininkams ir kultūros operatoriams.
Pirmosios diskusijos temą - Viešoji erdvė: raiškos laisvė ar valia viešpatauti? - padiktavo Lietuvos visuomenę sukrėtusios „Baltic Pride“ tolerancijos eitynės ir jas lydėjusios teisinės, ideologinės ir moralinės peripetijos. Vienas iš svarbiausių argumentų prieš eitynes buvo homoseksualių asmenų pasirodymas viešojoje erdvėje. Esą taip bus pamintos šeimos vertybės. Kad tos vertybės daug dažniau paminamos smurtautojų šeimoje, kad didžiausias procentas moterų ir vaikų patiria prievartą būtent iš šeimos narių, kalbos nebuvo. Nes tai - privati sfera. Už uždarų durų galima mušti, prievartauti, o viešumoje demonstruoti gražų fasadą. Tačiau ar pasitaikantys smurto šeimoje atvejai reiškia, kad reikėtų uždrausti kurti šeimas? O gal reiktų sutramdyti smurtautojus ir išvilkti juos į dienos šviesą - nes asmeniška irgi yra politiška, kaip pareiškė antrosios bangos feministės. Ir eitynių dalyviams buvo siūlyta likti namuose, net laikinasis generalinis prokuroras ėmėsi gąsdinimo smurto protrūkiais. Įdomu, kad nemaža visuomenės dalis, laikanti save tolerantiška, kaip maldelę kartojo žodžius: „Aš ne prieš gėjus, bet kam jiems demonstruotis?“ Tegu ir toliau sėdi spintose ir vaizduoja nematomus žmones, nes jei pamatys vaikai... Ir vaikai pamatė. Pamatė tokius pat žmones, kaip jų mamos ir tėčiai, tetos ir dėdės. Spalvingai apsirengusius ir linksmus, su balionais ir vaivorykštės vėliavomis. Eisenoje ėjo ne tik homoseksualūs, bet ir žmogaus teises palaikantys heteroseksualūs asmenys - ir abejoju, kad kas nors galėtų juos atskirti. Vaikai pamatė ir pykčio iškreiptus homofobų veidus, lazdomis ir akmenimis ginkluotus neonacius, ir į policiją spjaunančius gražulius ir uokas, kurie sau prisiskyrė net ne tautos, bet Dievo įgaliojimus įvesti tvarką žemėje. Tai kas vis dėlto turi teisę reikštis viešojoje erdvėje ir kokios viešos raiškos formos yra toleruotinos ?
Profesorius Dovidas Katzas, atėjęs išreikšti palaikymo žmogaus teisėms, kaip ir daugelis kitų, iš anksto neužsiregistravusių į eitynes, policijos buvo nukreiptas į aikštelę prie VCUP. Ten jau būriavosi neonaciai su savo vėliavomis, skanduojantys homofobiškus ir antisemitinius šūkius. Mokslininkui atkreipus policijos dėmesį į jų elgesį ir vėliavas, policijos pareigūnai paaiškino, kad ten pavaizduoti juodi kryžiai raudoname fone nėra „tikslios svastikos“ (žr. Dovido Katzo straipsnį). Kaip tikriausiai ir plakatas, vaizduojantis nuogus besikopuliuojančius Vilniaus merą ir Premjerą, nėra „tikslūs“ Viliaus Navicko ir Andriaus Kubiliaus atvaizdai. Tačiau ar ne dėl tokių paveikslėlių rodymo nerimavo tie, kurie rengė liūdnai pagarsėjusį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą? Panašu, kad labiausiai viešąją erdvę teršia aršiausi jos „švaros“ gynėjai.
Norint išsiaiškinti, kas gali ir kas negali dalyvauti bei rodyti(s) viešojoje erdvėje, pirmiausiai reikia geriau susipažinti su viešosios erdvės sampratos pokyčiais - ypač Hannah Arendt ir Jurgeno Habermaso veikaluose.
Knygoje „Žmogaus būklė“ (1958) Hannah Arendt viešumo sąvokoje (public) išskiria dvi tarpusavyje susijusias, bet ne identiškas reikšmes. Pirmiausia tai reiškia, kad „viskas, kas atsiranda viešumoje, gali būti matoma ir girdima kiekvieno ir yra atvira plačiausiam įmanomam viešumui“. Šiuo atveju svarbiausia yra kitų dalyvavimas, sutvirtinantis požiūrių bendrumą. Todėl ši viešumo forma aiškiai atskiriama nuo privačios sferos iškeliant visiems susibūrime dalyvaujantiems bendrus reikalavimus: tai, kas patenka į viešumą, turi būti transformuota, nuasmeninta ir deindividualizuota.
Antroji Arendt pateikta viešumos reikšmė nurodo „patį pasaulį, tiek, kiek jis yra bendras mums visiems ir atskirtas nuo mūsų privačių valdų“. Aiškindama tai kaip gyvenimą kartu pasaulyje, filosofė pasitelkia tarpo (in-between) sąvoką, kuris tuo pat metu ir sieja, ir atskiria žmones.
Anksčiau parašyto darbo „Totalitarizmo ištakos“ (1951) pabaigoje Arendt lygina įvairias politinio valdymo formas: konstitucinė vyriausybė primena erdvę, kurioje įstatymas yra tarsi gyvatvorė tarp pastatų - žmogus vaikšto po žinomą teritoriją; tironija yra tarsi dykuma - nežinomos, plačios, atviros erdvės, kur tirono valia netikėtai užklumpa žmogų kaip smėlio audra; totalitarizmas neturi erdvinės topologijos - tai lyg geležiniai pančiai, spaudžiantys žmones vieni prie kitų, kol suformuojama vientisa masė.
Arendt viešosios erdvės samprata, aptinkama „Totalitarizmo ištakose“, skiriasi nuo dominuojančios knygoje „Žmogaus būklė“. Skirtumą atskleidžia agonistinė (varžybų) erdvė (agonistic space) ir jungiančioji, asociatyvinė, erdvė (associational space). Agonistinė erdvė (agonistika sen. Graikijoje - sporto arba meno varžybos) - tai erdvė, kurioje atsiskleidžia politinė ir moralinė didybė, heroizmas, kur kovojama dėl pripažinimo, kuris suteiktų nemirtingumą, nepasiekiamą tuščiame individualiame gyvenime. Tačiau nereikia pamiršti, kad ši erdvė tebuvo prieinama laisviesiems polio piliečiams. Viešoji sfera buvo neprieinama vergams, moterims, vaikams, atvykėliams.
Jungiančioji erdvė apibrėžiama kaip erdvė, kurioje žmonės veikia kartu bendru sutarimu. Ši viešoji erdvė suvokiama ne topografine ar institucine prasme: jei miesto aikštėje žmonės neveikia išvien, tai nėra vieša erdvė Arendt supratimu. Bet privatus kambarys, kur žmonės susirenka skaityti samizdato, tampa vieša erdve.
Agonistinė ir jungiančioji erdvės skiriasi atitinkamai kaip senovės Graikijos ir moderniųjų laikų politinė patirtis. Agonistinė polio erdvė buvo įtvirtinta moraliai homogeniškos ir politiškai egalitarinės, bet išskirtinės bendruomenės. Moderni viešoji erdvė iš esmės akyta - ji nebėra moraliai ir politiškai homogeniška. Nei galimybė joje reikštis, nei svarstomi klausimai negali iš anksto būti apibrėžti remiantis politinio ir moralinio homogeniškumo kriterijais. Po Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų kiekvienos naujos grupės pasirodymas viešoje politikos erdvėje išplečia visuomenės akiratį. Darbininkų judėjimas nuosavybės santykius pavertė viešu politiniu klausimu; moterų emancipacija lėmė, kad šeima ir vadinamoji privati sfera tapo politiniu reikalu.
Pasak Seylos Benhabib, Arendt viešosios erdvės modelis problemiškas dviem aspektais. Jos esencialistinės nuostatos lemia, kad viešąją erdvę ji apibrėžia arba kaip tokią erdvę, kurioje galimas tik tam tikras veikimas (action), atskirtas nuo darbo (labor) ir gamybos (work), arba atskiria viešąją erdvę nuo kitų socialinių sferų remdamasi esminiu viešo dialogo pobūdžiu1. Arendt nužemino kai kurias veiklos rūšis, tokias kaip labor ir work, o plačiau imant, visus ekonomikos ir technologijos dalykus, iki privačios srities, neatsižvelgdama į faktą, kad jei šios veiklos rūšys ir ryšiai yra paremti galios santykiais, jie taip pat gali tapti viešo disputo dalimi.
Svarbiausioji Jurgeno Habermaso diskursyvaus viešosios erdvės modelio vertybė yra radikalus neapibrėžtumas ir atvirumas. Palyginti su Arendt, Habermaso modelis nei apriboja patekimą į viešąją erdvę, nei nustato viešai diskutuojamų klausimų spektrą.
Pradedant „Struktūrine viešosios sferos transformacija“, esminis Habermaso darbų aspektas - modernybės gynyba remiantis viešo dalyvavimo principu. Habermasas apvertė pesimistinį modernybės, kaip „Apšvietos dialektikos“, vertinimą ir pabrėžė, kad modernybės projekte labai svarbus buvo autonomiškos politinio mąstymo ir diskusijų viešosios erdvės atsiradimas.
Išskirtinį dėmesį politiniam dalyvavimui pakeitė diskursyvaus valios formavimo koncepcija. Dalyvavimas dabar suvokiamas ne kaip veikla, vykstanti siaurai apibrėžtoje politinėje sferoje, dalyvavimas gali vykti ir socialinėje bei kultūrinėje sferoje.
Dalyvavimo koncepcija pabrėžia normų ir veiksmų nustatymą pasitelkiant praktinius debatus, dalyvaujant visiems suinteresuotiems asmenims.
Modernus dalyvavimo supratimas veda prie naujos viešosios erdvės koncepcijos. Anot Seylos Benhabib, viešoji erdvė suvokiama ne agonistiškai - kaip politinio elito varžybos siekiant pripažinimo ir nemirtingumo; ji suvokiama demokratiškai - kaip kūrimas procedūrų, kurios suteiktų galimybę dalyvauti kuriant, svarstant ir priimant bendrąsias visuomenės normas ir politinius sprendimus tiems, kuriuos tai palies.
Demokratiška viešoji erdvė kuriama ne kariaujant ir stumiant į privačią sferą marginalias grupes, o atsiveriant skirtingoms nuomonėms ir patirtims. Todėl 2010 m. gegužės 8 d. Vilniuje įvykusios „Baltic Pride“ eitynės už lygybę išreiškia ne tradicijų griovimo, o taikaus ir kūrybingo bendrabūvio viltį.
1Darbą (labor) Arendt apibrėžia kaip fizinį, būtiną išgyvenimui biologine prasme darbą - gimdymą, maisto gamybą, pastogės statymą etc. Jos nuomone, tai priklauso privačiai sferai. Gamyba (work) yra ilgiau išliekanti ir priklauso socialinei sferai. Naudojami ne tik gamtos vaisiai, bet ir pasigaminta technika.