Šiandien „Skalvija“ pradeda rodyti prancūzų režisieriaus Martino Provost filmą „Serafina“ („Seraphine“, 2008). Prancūzijoje jis buvo apdovanotas keliais „Cezariais“, tarp jų už geriausią filmą ir moters vaidmenį.
Kaip aptikote Seraphine Louis?
Mano bičiulė, kuri dirba „France Culture“ radijo prodiusere, vienąkart man paslaptingai užsiminė: „Martinai, turėtum pasidomėti Seraphine Louis...“ Nieko apie tą asmenybę nežinojau, todėl nesupratau, ką turi omenyje, bet ji pridūrė: „Paieškok, tada suprasi kodėl.“ Internete neradau daug informacijos, tik kelias biografines smulkmenas, stulbinančius paveikslus. To pakako mano smalsumui sužadinti. Pradėjau gilintis į ypatingą Seraphine pasaulį. Labai greit supratau, kad jis stiprus, jaudinantis ir kartu kinematografiškas... Pirmasis įspūdis tik sustiprėjo ir beveik tapo manija, kai perskaičiau apie ją viską, kas buvo prieinama. Pirmiausia - psichoanalitikės Franšoise Cloarec, kuri pažinojo Anne-Marie Uhde (Wilhelmo Uhde's, Seraphine atradėjo, seserį) ir kuri turėjo Uhde's laiškų bei dokumentų, darbą. Šis darbas buvo pagrindinis mano informacijos šaltinis.
Prie filmo ištakų galima priskirti ir tokį pat lemtingą susitikimą su Yolande Moreau.
Taip, susitikimas su Yolande iš tikrųjų svarbus. Be jos nebūčiau sukūręs filmo. Ji padėjo ir rašant scenarijų, dar prieš surandant prodiuserius. Atsitiktinai abu gyvenome kaime, mus skyrė tik trys kilometrai. Todėl susitikome labai greit. Papasakojau jai Seraphine istoriją ir ji sutiko. Tiesiog ėmė ir sutiko. Vėliau Pompidou centro Kandinskio bibliotekoje radau vienintelį išlikusį Seraphine portretą, kurį pieštuku nupiešė kažkuris iš jos kaimynų. Panašumas buvo daugiau nei sukrečiantis. Tai buvo Yolande Moreau. Kai parodžiau jai portretą, iš pradžių iš susijaudinimo ji neteko žado, bet po akimirkos lyg niekur nieko pasakė: „Ką gi, reikia pripažinti, tikra aš!“ Paskui daug kalbėjomės apie Seraphine, apie tai, su kuo ji turėjo susigrumti, bandėme įsivaizduoti jos vaikystę.
Vėliau jau filmavimo aikštelėje atsitiko stebuklas, tikras personažo ir aktorės susitikimas. Yolande ne vaidina, ji įkūnija Seraphine. Filme jai pavyksta įspausti į tą atvaizdą ekrane poetinį ir emocinį krūvį, tuo intensyvesnį ir vertingesnį, kuo jis yra diskretiškesnis. Dirbdami stengėmės riboti save, kad nesupaprastintume, nesigriebtume jausmingumo ar isterijos, kurie dažni filmuose rodant beprotybę.
Siekėme daugiau atimti, nei pridėti ir nuo pradžios iki pabaigos likti ištikimi mūsų bendrai personažo vizijai - jos sunkiam keliui, jos silpnybėms, drąsai, trumpai tariant, tam, kuo mus sužavėjo ir sujaudino Seraphine.
Jūsų scenarijus - taip pat susitikimo istorija.
Rašant scenarijų apie realų asmenį kyla pavojus likti anekdotų, iliustratyvumo sferoje, apeinant būtent tai, kas sudaro jo paslaptį, - jo žmogiškumą, prieštaravimus, vidinį gyvenimą. Tai ypač subtili užduotis. Scenarijus nėra užbaigtas kūrinys, bet jis turi būti pakankamai paskaitomas, kad galėtum sudominti prodiuserius ir gauti pinigų gamybai. Jis kaip nugarkaulis, kaip darbo įrankis. Turėjau daug abejonių, bet greit pajutau, kad Seraphine yra mano sąjungininkė, kad ji leidžia man įžengti į savo pasaulį. Atrodė, kad po jį keliaujame kartu. Kartu su scenarijaus bendraautoriu Marku Abdelnouru jau iš pat pradžių nusprendėme, kad „nepasakosime“ Seraphine gyvenimo kaip svarbių įvykių sekos. Man buvo įdomiau nukreipti pasakojimą į smulkmenas, į tai, kas lieka už kadro, į paslapčių stoką ar jų sukūrimą. Be to, norėjome susitelkti į tokį nelauktą, neaiškų ir diskretišką ryšį, kuris daugiau kaip 20 metų siejo Seraphine ir Wilhelmą Uhde. Tai - neįtikėtinas dviejų karštutinybių susitikimas. Nepaisant kiekvieno jų lūkesčių, jis daug ką nulėmė. Seraphine gyvena pasaulio paraštėse, o Uhde - svetimšalis ir homoseksualas, jis pirmas pamato ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, be kokio nors išankstinio nusistatymo. Tampa jos atradėju, mentoriumi, draugu, maršanu ir, kaip man rodos, beveik sužadėtiniu... Įdomu matyti, kaip jis išnyksta ir atsiranda Seraphine gyvenime kaip antikinės tragedijos pasiuntinys - tam tikru metu. Jis yra prie daugybės Seraphine gyvenimo įvykių ištakų, o paskui įamžins jos atmintį atskleisdamas ją žiūrovams. Jis pirmasis 1945 m. surengs tik jos kūrybai skirtą parodą. Po šios bus rengiamos parodos visame pasaulyje.
Kvaila prisipažinti, bet prie Seraphine mane labiausiai pastūmėjo sielų giminystė, o kartu susižavėjimas ir domėjimasis viskuo, kas yra grynoji kūryba. Vieni tai vaidina „naiviuoju“ menu, kiti „art brut“, bet toks skirstymas nesvarbus. Dabar, kaip ir seniau, dažniausiai tuo užsiima žmonės, kurie nėra eruditai, kurie negimė kultūrai palankioje terpėje, bet kurie turi tą neįtikėtiną, nesuvaldomą ir kartais nerimą žadinantį sugebėjimą kurti. Seraphine buvo vizionierė tikra to žodžio prasme. Ji leidosi nešama kažko stipresnio už ją pačią, to, ko nekontroliavo, rizikuodama susinaikinti. Tai mane jaudina iki širdies gelmių.
Jūsų filmas rodo beveik mistišką Seraphine kūrybos lygmenį. Atrodo, kad ji tapo taip, tarsi nuo to priklausytų visas jos gyvenimas, tarsi atliktų religinį ritualą. Tapydama visada turi tikslą...
Tačiau Serafine pasaulyje tapyti yra taip pat būtina, kaip valgyti ar gerti. Sakyčiau, net svarbiau, nes Wilhelmui Uhde išvykus ji išsižadėjo minimalių patogumų, kuriuos galėjo užsidirbti valydama, ir visiškai atsidėjo tapybai. Picasso sakydavo: „Jei netapau, tai sergu, mirštu.“ Panašiai ir Seraphine. Tapyba jai padėjo išsaugoti gyvastį. Tai - jos išgyvenimo sąlyga, nes ji gali gyventi tik tapydama. Iš tikrųjų tokiame kontekste ritualas yra labai svarbus. Pasistengiau tai išryškinti kaskart, kai tik buvo įmanoma. Tie religiniai ir kitokie ritualai, kurie suderindavo Seraphine gyvenimą, gali pasirodyti ekscentriški, bet iš tikrųjų buvo jos gyvenimo disciplina. Taip ir norėjau parodyti. Wilhelmas Uhde, tikrai ne davatka, sakydavo, kad Seraphine - šventoji, ir aš tuo tikiu. Savo entuziastinga kūryba ir pasyviu maištu ji pasiekė savotišką šventumą, kurio išraiška tapo jos tapyba.
Kokią žinią, pasak Jūsų, mums neša Seraphine gyvenimas ir kūryba?
Pirmiausia ji buvo laisva moteris. Dabar tai gali pasirodyti ginčytina, nes tris ketvirtadalius savo gyvenimo ji gyveno viena, dorybingai, dideliame fiziniame ir psichiniame skurde, o baigė savo dienas uždaryta beprotnamyje! Seraphine - valytoja, dar blogiau - tarnaitė, kuri paslapčia tapo neįtikėtinus paveikslus ir tampa patyčių objektu. Ji reprezentuoja savo epochos žmogų, kuris yra socialinių laiptų apačioje. Bet jai tai nelabai rūpėjo. Jos niekas negalėjo sulaikyti. Ji sugebėjo išsaugoti savo autonomiškumą, gyventi savo vidinį gyvenimą slapčia mažame kambarėlyje, o norėdama tai turėti dirbo pačius nedėkingiausius darbus. Užmokėjo už tai didelę kainą, kai 4-ojo dešimtmečio pradžioje sudegino visus savo eskizus. Beprotybė jai tapo prieglauda.
Per pernelyg trumpus meninio klestėjimo ir sąlygiškos gerovės metus 3-iojo dešimtmečio pabaigoje Seraphine buvo įsitikinusi, kad jos laukia šlovė. Šiuo požiūriu man jos elgesys atrodo grynai poetiškas: ji liko vaikystės, stebuklų pasaulyje... Beveik iš nieko jai pavyko suteikti gyvenimui prasmę, nepaisant sunkumų, socialinio spaudimo ir kasdienių pažeminimų. Ji paliko pėdsaką. Tai neįtikėtina. Įsivaizduokime Seraphine dabar. Jai būtų išrašyta antidepresantų ir ji sėdėtų priešais televizorių, metusi tapyti!
Pagal reklaminę filmo medžiagą parengė Kora Ročkienė