Kelionė po dar neištirtas teritorijas

Irma Šimanskytė
Vokietijos vakaruose esantis Oberhauzeno miestelis kiekvienų metų gegužės pradžioje sutraukia daug kino kūrėjų, kritikų, prodiuserių, rodytojų iš viso pasaulio.

Įsikūręs žymių ir didelių miestų Kelno bei Diuseldorfo kaimynystėje, Oberhauzenas nebūtų niekam įdomus, jei ne kasmet čia vykstantis prieš 56-erius metus įkurtas tarptautinis trumpametražių filmų festivalis. Seniausias pasaulyje tokio formato Oberhauzeno festivalis yra dosniai finansuojamas. Pelnęs nekonvencionalaus meno rodytojo reputaciją, pradedant XX a. šeštuoju dešimtmečiu, jis kelis dešimtmečius garsėjo kaip vienintelis rodęs filmus iš vadinamojo Rytų bloko šalių. Vokietijos kino istorijoje užėmęs reikšmingą vietą, festivalis iki šių dienų gyvena per ilgus metus užsitarnautos šlovės spinduliuose.

 

Kiekvienais metais festivalis didžiuojasi rekordiniu jam atsiųstų filmų skaičiumi. Atrankos komisijai tenka nelengvas darbas atrinkti tuos filmus, kurie verti patekti į konkursinę programą. Šiemet festivalį pasiekė 4216 filmų iš 86 šalių, į tarptautinio filmų konkurso programą buvo atrinkti 64 filmai iš 36 šalių.

 

Kaip ir kasmet, šalia tarptautinio, vokiečių, Šiaurės Reino-Vestfalijos federalinės žemės bei vaikų ir jaunimo filmų konkurso programų, daug dėmesio skirta specialiosioms teminėms programoms. Šiais metais puiki kuratorių Mariannos Lewinsky ir Erico de Kuyperio sudaryta filmų programa „Iš pačios gilumos: eksperimentinis 1898-1918 m. kinas“ („Vom Meeresgrund: Das Experiment Film 1898-1918“) buvo skirta pirmiesiems kino eksperimentams.

 

Į konkursines tarptautinio Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalio programas kasmet, galima sakyti, po lygiai įtraukiama trumpametražių vaidybinių, dokumentinių, eksperimentinių, animacinių filmų bei menininkų sukurtų darbų. Konkursines programas sudaro pačios įvairiausios kokybės filmai - tiek pradedančiųjų režisierių debiutai, tiek pripažintų kino kūrėjų darbai. Esant tokiai filmų įvairovei (žanro, formato, kokybės prasme), neišvengiamai tenka atrinkti ir kalbėti tik apie tai, kas buvo verta dėmesio. Jei iš festivalio grįžti pamatęs bent kelis puikius filmus, galima sakyti, kad festivalis pavyko. Nors beveik kiekvienais metais susidaro įspūdis, jog šiame technologijų amžiuje, kur kamerą turi beveik kiekvienas ir filmus kuria visi, kas netingi, gerų filmų sukuriama vis mažiau.

 

Reikia pridurti, kad populiarinant trumpo metražo filmus svarbus vaidmuo tenka televizijoms „ARTE“ ir „3sat“. Čia reguliariai rodomos trumpametražių filmų programos, o festivaliui pasibaigus iš jame pademonstruotų filmų sudaromos programos, kurias šios televizijos iškart rodo. Abu kultūros kanalai taip pat yra įsteigę piniginius prizus, kuriais kiekvienais metais apdovanojamas šių televizijų atstovų išrinktas jiems labiausiai patikęs festivalio filmas.

 

Kalbant apie prizus, tai pagrindinis festivalio apdovanojimas - Didysis Oberhauzeno prizas (7500 eurų) - šiemet atiteko švedų režisieriaus Magnuso Bärtåso dokumentiniam filmui „Ponia ir mažasis berniukas“ („Madame & Little Boy“, 2009), pasakojančiam apie tragišką Pietų Korėjos aktorės Choi Eun-hee likimą. Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong-ilo nurodymu aktorė buvo pagrobta ir prievarta atgabenta į Šiaurės Korėją, kur privalėjo vaidinti propagandiniuose filmuose. Kitus du pagrindinius festivalio prizus (po 3500 eurų) pelnė eksperimentinis Laure's Prouvost iš D. Britanijos filmas „Monologas“ („Monolog“, 2009) bei Izraelio menininkės Yael Bartanos bendros Izraelio, Nyderlandų ir Lenkijos gamybos filmas „Siena ir bokštas“ („Mur i więýa“, 2009).

 

Visi šie pagrindinius apdovanojimus pelnę filmai įžengia į dar iki galo neištirtas teritorijas. Šiaurės Korėja - šalis, į kurią prasiskverbti nėra labai paprasta ir kuri akylai saugo savo sienas ir visa tai, kas yra už jų. Žengimas į uždaras - mažiausiai ištirtas - teritorijas, savotiškas istorijos užsklandos praskleidimas, taip pat tolimų teritorijų tyrinėjimas - tema, būdinga ne tik Didįjį festivalio prizą pelniusiam filmui. Vienu iš pagrindinių festivalio prizų apdovanotas L. Prouvost „Monologas“ iš gausybės festivalyje rodytų eksperimentinių filmų išsiskyrė tuo, kad yra sukurtas kaip tiesioginis filmo autorės, kuri yra ir pagrindinė filmo pasakotoja, bendravimas su publika, sėdinčia kino salėje. Filmo autorei ne taip svarbu papasakoti kokią nors istoriją ar atlikti išpažinti prieš kamerą, kaip kad esame įpratę, daug labiau jai rūpi įsijausti į žiūrovo būseną, nuspėti jo savijautą, pageidavimus ar lūkesčius ir bandyti juos išpildyti ekrane. Antrąjį pagrindinį festivalio prizą laimėjęs menininkės Y. Bartanos filmas „Siena ir bokštas“ - savotiškas naujų stilistinių pasakojimo priemonių bandymas. Jomis naudojantis, bandoma perkurti ar atsukti atgal Antrojo pasaulinio karo istoriją. Pasitelkus nacių propagandos filmų retoriką ir stilių, visi Lenkijos žydai iškilmingai kviečiami grįžti į savo tėvynę Lenkiją, į Varšuvą, ir joje atkurti buvusios žydų bendruomenės gyvenimą.

 

Lietuvai šiųmetinis Oberhauzeno festivalis tapo išskirtiniu. Konkursinėje festivalio programoje parodytam menininkės Lauros Garbštienės „Filmui apie nežinomą menininkę“ (2009) buvo skirtas solidus tarptautinės kino kritikos žiuri (FIPRESCI) prizas. Šį filmą pagiriamuoju diplomu taip pat apdovanojo ir tarptautinė žiuri. Per pastaruosius keliolika metų Oberhauzeno festivalyje buvo parodyta daug lietuviškų filmų ir videomenininkų darbų, tarp jų Gintaro Makarevičiaus, Deimanto Narkevičiaus, Nomedos ir Gedimino Urbonų, bet sėkmė nusišypsojo L. Garbštienės ant 16 mm kino juostos nufilmuotam performansui. „Filmas apie nežinomą menininkę“ rodo, kaip menininkė, priekaištaudama sau, jog yra nežinoma, leidžiasi piligrimų keliais, taip tikėdamasi išpirkti šią savo kaltę. Sugreitintas, trūkčiojantis ir šiek tiek pablukęs vaizdas sukuria eksperimentinio filmo įspūdį. Įteikdama apdovanojimą žiuri akcentavo, jog šiandienėje visuomenėje, kur visi trokšta būti įžymybės, tenka kentėti, jei lieki nežinomas ar tau nesiseka. Anot žiuri, L. Garbštienė filme sukūrė įsimintiną tragikomišką figūrą, savotišką autsaiderę, kuri iš visų jėgų - per kančią ir skausmą - siekia tapti aukštosios visuomenės dalimi. Šis darbas savo autentiškumu ir savotišku naivumu, būdingu ankstyvajam kinui, ir sužavėjo žiuri narius.

 

Vienu emociškai stipriausių festivalio kūrinių pavadinčiau vokiečių režisierių Andree Korpyso ir Markuso Löfflerio dokumentinį filmą „Jaunuolių giesmė“ („Gesang der Jünglinge“, 2009), šiais metais gerokai kilstelėjusį vokiečių filmų konkurso kartelę į viršų. Šis filmas buvo pripažintas geriausiu vokiečių filmu bei pelnė pagrindinį vokiečių filmų konkurso prizą (5000 eurų). Ne vienus metus vokiečių konkurse dominavo, sakyčiau, racionalūs ir šalti eksperimentiniai filmai, sukurti dažniausiai suplakant ar perkuriant esamas vaizdo ir garso klišes, o šie metai nustebino emociškai jautriais vokiečių filmais. Nors racionalių eksperimentinių filmų buvo ir šiemet, jie, palyginti su ankstesniaisiais metais, taip stipriai nedominavo. Beje, Oberhauzeno festivalio favoritai, vokiečių eksperimentinio kino kūrėjai Christophas Girardetas ir Matthiasas Mülleris šiemet taip pat pristatė naują kūrinį, pavadintą „Galbūt Siamas“ („Maybe Siam“, 2009). Šį kartą jie sumontavo įvairių košmarų scenų kadrus iš skirtingų filmų.

 

A. Korpyso ir M. Löfflerio „Jaunuolių giesmė“ tyrinėja pasiaukojimo profesijai ir skausmo ribą. Filme rodomi policininkų mokymai, kuriuose policininkai patys išbando elektros šoką bei jo poveikį žmogaus kūnui. Iš pradžių girdime tik skausmo dejones, vėliau kamerai uždaromis patalpomis lėtai artėjant link salės, kurioje vyksta bandymas, matome išgąsčio ir nerimo kupinus eksperimento belaukiančių policininkų veidus, taip pat veidus tų, į kurių nugarą jau nutaikyti elektros šoko pistoletai. Šūvio garsas, ir policininkas skausmo iškreiptu veidu, prilaikomas dviejų kolegų, krinta ant žemės. Akimirka trumpa, bet ji tokia paveiki ir stipri, kad neilgai trukus instinktyviai norisi nusukti akis nuo ekrano. Vaizdą sustiprina puikiai priderinta Karlheinzo Stockhauseno muzika.

 

Ribą tarp suaugusiojo ir vaiko pasaulių tyrinėja Lodzės kino mokyklos auklėtinio Grzegorzo Dębowskio dokumentinis filmas „38,5“ (2009), savo branda ir profesionalumu išsiskyręs iš konkursinės filmų programos. Deja, šio filmo žiuri nepastebėjo. Jame atskleidžiamas 15-mečio berniuko Mariuszo, siekiančio tapti boksininku ir jau laimėjusio keletą svarbių rungtynių, pasaulis. Režisierius pagrįstai kelia klausimą, kas jis - dar vaikas ar jau suaugęs? Ar galima suderinti du tokius skirtingus vaiko ir labai vyrišką bokso pasaulius? Kaip nubrėžti ribą tarp pasaulių, kurių vienas - dar labai nebrandus, o kitas - perdėm vyriškas?

 

Iš konkursinės festivalio programos norėčiau išskirti du dėmesio vertus filmus. Sovietinė kariuomenė - tema, apie kurią mažai kalbama arba beveik nekalbama šią traumą patyrusių šalių kine. Žinomo Estijos menininko Jaano Toomiko vaidybinis filmas „Olegas“ („Oleg“, 2010) pasakoja apie sovietinėje armijoje tarnavusį vyrą, niekaip negalintį pamiršti bičiulio, neatlaikiusio kariuomenės absurdo ir patyčių. Dokumentinis švedų Gunillos Heilborn ir Mårteno Nilssono filmas „Tai Aliaska“ („This Is Alaska“, 2009) pasakoja apie Aliaskoje įsikūrusias šeimas. Į Aliaską persikrausčiusios šeimos sudaro tam tikrą šioje speiguotoje šalyje gyvenančią bendruomenę, kuri deklaruoja individualistinį požiūrį į pasaulį, į globalizacijos pasekmes. Režisierių kalbintos poros neslepia laimės ir džiugesio, kurį joms suteikia žmonių neapgyventa teritorija bei galimybė atsiriboti nuo vartotojų visuomenės.

 

Pateikdamas tokią didelę šalių, stilių, temų įvairovę Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalis dar kartą patvirtino savo, kaip eksperimentinės erdvės, statusą. Šiais metais ypač daug dėmesio buvo skirta dar iki galo neištirtoms istorinėms, geografinėms ir atminties teritorijoms.


 

 


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.