Paskutinis jubiliejinio profesorės koncertų ciklo vakaras, kaip visada esti jai dalyvaujant, pasižymėjo džiugia ir šventiška nuotaika, kurią ypač sustiprino vieno žymiausių lietuvių kompozitorių, Vytauto Barkausko, kūrinio premjeros pakilumas. Be V. Barkausko naujo kūrinio „Trio concertante“, kuris skambėjo koncerto pabaigoje, buvo atlikti dar trys fortepijoniniai koncertai.
Koncertą pradėjo P. Anderssonas, jis su Roberto Šerveniko diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru paskambino S. Prokofjevo Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, Des-dur, op. 10. Penkiolikametis virtuozas yra aktyviai koncertuojantis septynių tarptautinių konkursų laureatas, gavęs nemažai apdovanojimų įvairiuose jaunimo džiazo festivaliuose, nuo 2008 metų – M. Rostropovičiaus fondo stipendininkas. Paulius, augdamas žymių muzikų šeimoje, o specialybės mokydamasis pas mamą Aleksandrą Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, atitinkamai plečia savo akiratį. Jis dar lanko mušamųjų instrumentų fakultatyvą (Z. Bagavičiaus kl.) ir kompoziciją (J. Andrejevo kl.), dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose bei renginiuose, nuo 2008 m. vasaros Kauko Sorjøseno fondo kvietimu kasmet rengia koncertus Suomijoje ir dalyvauja E. Tawaststjernos meistriškumo kursuose.
Jaunasis pianistas tobulinasi ir kitų žymių Lietuvos bei užsienio profesorių pamokose, nuo šių metų jį konsultuoja Maskvos konservatorijos profesorius V. Piaseckis. Taigi Paulius nestokoja nei smalsumo, nei rūpestingos priežiūros ir pakankamai pasitiki savimi, kad imtųsi skambinti S. Prokofjevo pirmąjį koncertą. Vienas pirmųjų jaunojo kompozitoriaus sėkmingų opusų trykšta dinamiškumu, veržlumu, charakteringu grotesku, taip pat giedra lyrika. Pianistui sekėsi įprasminti temas, ypač pirmąją, ji skambėjo ryškiai ir davė toną visam koncertui. Pauliaus atlikimas pasižymėjo sodrumu, racionaliai apmąstytu dramaturginiu kūrinio planu ir jo įgyvendinimu, energija. Pasirodymas būtų dar sėkmingesnis, jei būtų buvusios daugiau nei dvi (!) repeticijos su orkestru, būtų akompanuojama lanksčiau ir tyliau.
Tarptautinių pianistų konkursų Lietuvoje, JAV ir Paryžiuje laureatė, aktyviai koncertuojanti LMTA docentė A. Žvirblytė veda atlikėjų meistriškumo kursus, skaito pranešimus mokslinėse konferencijose, dalyvauja tarptautinių konkursų žiuri. F. Liszto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, A-dur atlikusi A. Žvirblytė perteikė šio kūrinio heroiką ir filosofinius pasvarstymus, jo iškilmingumą ir romantinį idealizmą. Interpretacija pasižymėjo masyvumu ir kūrė „plačiaformatį ekrano vaizdą“ – tai būdingas valingos, profesionalios ir energingos pianistės bruožas. Kitas kūrybinės individualybės savybes ji pademonstravo antroje koncerto dalyje kartu su sūnumi ir mama atlikusi W.A. Mozarto Koncertą trims fortepijonams ir orkestrui Nr. 7, F-dur, KV 242, kuris nuskambėjo elegiškai, jautriai ir emocionaliai. Itin švelniai ir žmogiškai plačiąja prasme interpretacijai toną davė pirmuoju fortepijonu skambinusi profesorė V. Vitaitė.
Profesorės, regis, pristatinėti plačiajai publikai nereikia. Jos didžiulę nuveiktų ir tebedirbamų darbų skalę – nuo dėstymo LMTA ir Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje iki vadovavimo įvairiausiems pagrindinių muzikos įstaigų padaliniams, narystės tarptautinėse organizacijose ir renginiuose, kurių ne vieną ji pati inicijavo (pavyzdžiui, įvairius pianistų konkursus ir draugijas), nuo fortepijoninio dueto ir trio propagavimo scenoje iki garsių mokinių, plačiai žinomų tarptautinėje arenoje (G. Gedvilaitės, A. Anusausko, D. Mažinto, I. Petrauskaitės, E. Minkštimo ir daugelio kitų), – sunku ir aprėpti. Anot profesoriaus Sauliaus Sondeckio, taikliai apibendrinusio profesorės nueitą kelią, vargu ar galima rasti kitą žymų žmogų Lietuvos kultūroje, kuris pats savo jėgomis pasiekė tiek daug. Prakalbą profesorius baigė kreipdamasis į Paulių, kuriam „dar sunkiau, nes turi pasivyti mamą, o paskui ir močiutę“, ir palinkėjo jam būti jų vertam.
Koncerto pabaigoje jubiliejinio vakaro ir koncerto svečiai įsitikino, kad V. Vitaitė iš tiesų jaunatviškai ir su neblėstančia energija vadovauja pianistų dinastijai. Jos prašymu kompozitoriaus V. Barkausko parašytas spalvingas, šventiškas ir staigmenų pilnas kūrinys trims fortepijonams „Trio concertante“, op. 133, buvo puikiai klausytojų sutiktas (jo Variacijas dviem fortepijonams V. Vitaitė visą gyvenimą skambino Lietuvoje ir užsienyje).
Iš pradžių pasigirdęs orkestro sforzando iš karto prikaustė klausytojų dėmesį, ir prasidėjo intensyvus pirmosios dalies Allegro con fuoco veiksmas. Trys fortepijonai intrigavo atlikdami kanoniškas žemo registro partijas, lydimas pučiamųjų „čiulbesio“. Lyrinė I dalies tema – ryškaus lietuviško kolorito. Veiksminga tempų kaita lėmė kulminacinį augimą iki klasterių I dalies pabaigoje. Antroje fortepijoninio Koncerto dalyje Allegretto žadėtoji staigmena buvo labai tikęs prancūzų liaudies dainos „Broli Žakai“ panaudojimas (beje, po posmelį atlikėjai pradžioje ir pabaigoje padainavo). Toliau kanono tema plėtojama ir transformuojama, ją perima orkestras. Pabaigoje, nurimus varinių „audrai“, vėl suskamba tylus trijų fortepijonų atliekamas kanonas. Skaidri ir žaisminga vidurinės dalies nuotaika netikėtai priminė prieš tai skambėjusį Mozartą, o kartu sudarė puikų kontrastą su kraštinėmis dalimis. Trečioji dalis Allegro vivo – virtuoziška ir įtempta. Patraukliai skambėjo būgnų ir pučiamųjų perteikiami besikeičiantys ritmai (metras septynių ketvirtinių, iš solistų pareikalavęs didelio dėmesingumo ir skaičiavimo), oktaviniai pasažai. Patogiai parašytos fortepijono partijos (trečioje dalyje savarankiškos, pabaigoje susieinančios) organiškai įsiliejo į bendrą kūrinio architektoniką.
Rašydamas maždaug 20 minučių trukmės naująjį kūrinį, V. Barkauskas atsižvelgė į konkrečius atlikėjus, apgalvotai išskirstė jiems partijas. Prancūzų liaudies dainą panaudojo dėl to, kad ji yra tribalsis kanonas, labai tinkamas „trijų pianistų kanonui“ sukurti, jį sujungiant su polifonijos uždaviniais. „Be to, esu frankofilas. Mano abu tėveliai baigė Prancūzijoje mokslus, tad ši daina man sukelia sentimentus.
Kita vertus, ji viduramžiška, senoviška, ir pagaliau, gerai įsikomponavo į kontekstą“, – teigė autorius. Apie komponavimo principus ir metodus V. Barkauskas sakė: „Man svarbu, kad būtų nuosekli, įtikinama dramaturgija, kad klausytojas galėtų nuosekliai mąstyti sekdamas muzikos eigą, pajustų, jog ji nedirbtina, nieko nėra sujungta ar įterpta. Natūralumo siekiu ir intonaciškai, ir ritmiškai, ir kontrastų principu – visais įmanomais atžvilgiais.“ Be to, kompozitorius šiuo kūriniu mėgino atskleisti gyvenimo įvairumą ir žaismingumą, suteikdamas atgaivą ir malonumą klausytojui.
Pirmu fortepijonu skambinusi jubiliejinio vakaro kaltininkė V. Vitaitė garbingai nešė „sunkiausios partijos“ vainiką – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Norėtųsi profesorei palinkėti tolesnių darbingų ir kūrybingų metų. O sėkmingai pasirodantis šeimos fortepijoninis trio, įkvepiantis lietuvių kompozitorius rašyti jam dedikuojamus kūrinius (V. Laurušą, V. Barkauską – gal jais paseks ir kiti), visuomet tampa reikšmingu Lietuvos muzikinės kultūros įvykiu.