Bent jau aš gerai pamenu, kad dabartinis premjeras Andrius Kubilius buvo tarp atsakingųjų už Sąjūdžio mitingų saugumą. Esu ramus, kad eitynėse nedalyvaus fašistai, su kuriais buvęs sąjūdietis, dabar socdemas Vytautas Andriukaitis kartu žygiavo Gedimino prospektu šią gegužės 1-ąją ir dar „Panoramai“ paaiškino, kad esą žmonės protingi ir patys atsirinks.
Tai aš ir atsirinkau. Eisiu su tais, kurie yra kitokie nei Vilniaus meras, per Kalėdas arogantiškai nekreipęs dėmesio į katastrofišką situaciją miesto gatvėse, o dabar demagogiškai susirūpinęs vilniečių saugumu, ar priešų visur ieškantis kunigas Svarinskas. Kas jau kas, o iš seksualinių skandalų nebeišsikapstanti Bažnyčia galėtų šiomis aplinkybėmis patylėti. Įspūdį, kad žiūriu ne televizijos žinias, o kreivą veidrodį, antradienio vakarą sustiprino ir prokuroro pareiškimas. Esą jis turi žinių, kad gali vykti susidorojimai su dalyviais. Todėl reikia atsisakyti eitynių.
Nežinau, kas patarinėja prokurorui, bet tokį viešųjų ryšių specialistą grūsčiau lauk, nes pareiškimo turinys prilygsta tvirtinimui, jog sužinojęs esą, už piliečio namų durų tyko žudikas, prokuroras, užuot sugavęs nusikaltėlį, siūlo potencialiai aukai likti namuose. Nenoriu būti tapatinamas su homofobiška chamų tauta, kuri renka į Seimą valinskus ir gražulius. Noriu būti savimi. Kaip ir eitynių dalyviai, kurie taip pat nori būti savimi. Todėl su jais ir solidarizuojuosi.
Yra dar viena išeitis būti laisvam ir nedalyvauti iškreiptoje tikrovėje – tiesiog pabėgti iš jos. Tokią išeitį pasirinko aktoriaus Seano Penno režisuoto filmo „Atgal į gamtą“ (TV3, 8 d. 21 val.) herojus. Iš turtingos amerikiečių šeimos kilęs Krisas (Emile Hirsch) puikiai baigia studijas, bet nusprendžia viską mesti. Dvidešimt dvejų jaunuolis pasikeičia pavardę, išdalija pinigus labdarai ir autostopu leidžiasi į kelionę po Ameriką. Kelionę, kuri yra ir savojo „aš“ paieškos, ir žygis į nežinią. Daugeliui jo istorija tapo ištvermės ir stiprybės simboliu. Po kurio laiko Kriso palaikus Aliaskoje surado medžiotojai.
Kas iš tikrųjų buvo Krisas? Naivus idealistas ar didvyriškas keliautojas, prieš savo šeimą sukilęs maištininkas, ar tragiška asmenybė, bandžiusi suvokti žmogaus vietą gamtoje? Filmas, sukurtas pagal žurnalisto ir rašytojo Jono Krakauerio bestselerį, manau, ne vieną privers ir sau užduoti panašius klausimus. Tačiau „Atgal į gamtą“ – tai pirmiausia pasakojimas apie tai, kaip gyvenimas nuvilia, iš tikrųjų dar neprasidėjęs. Apie tai, kad pasaulis yra didelis, o kartu netikėtai mažas. Apie tai, kiek nedaug reikia, kad pasijustum laimingas. Kartu tai ir filmas apie bandymą apsiginti nuo prievolės būti suaugusiam.
Apie brendimą bei pasaulio pažinimą ir kitas šios savaitės filmas – Timo Burtono „Mano gyvenimo žuvis“ (TV3, 8 d. 1.45). Filmo herojus Edvardas Blumas (Albert Finney) mėgsta pasakoti neįtikėtinas istorijas apie savo jaunystės nuotykius, kai dar visai jaunas vaikinas (Ewan McGregor) jis išsirengė į platų pasaulį. Keliaudamas jis sutiko milžiną, Siamo dvynes korėjietes, raganą. Tie pasakojimai, ypač vienas apie didžiulę žuvį, erzina Edvardo sūnų Vilą (Billy Crudup), kuris nori išsilaisvinti iš tėvo šešėlio.
Kai tėvas suserga, sūnus nusprendžia atskirti tėvo pasakojimuose tiesą ir hiperboliškus prasimanymus. Jis išsirengia į savo kelionę... Filmo, kurto pagal Edwardo Wallace’o romaną, scenaristas Johnas Augustas tvirtina, kad istorijos, kurios šeimose pasakojamos iš kartos į kartą, yra kaip ritualai. Jos pasakojamos ne tam, kad kažką prisimintume, bet tam, kad patvirtintume, kas turėjo įvykti. Tai pasakojimai apie gyvenimą, tik apie tokį, koks jis turi būti.
Burtonas, kaip visada, mėgaujasi galimybe sukurti fejerverkiškų, groteskiškų, lyriškų vaizdinių pasaulį. Bet pirmiausia jis išryškina tėvo ir sūnaus konfliktą. Sūnui ne tik nusibodo nuolat tėvo kartojamos istorijos. Jis mano, kad tos istorijos yra savotiška uždanga, už kurios tėvas slepiasi. Sūnus nori žinoti tiesą apie tėvą. Vilas yra žurnalistas ir jaučia net profesinę pareigą rasti tiesą. Tačiau juk tiesa – visai ne tai, kas buvo iš tikrųjų, o tai, kuo tiki, kad buvo. Tai skamba kaip disonansas visuotinių „žurnalistinių tyrimų“, „faktų dokumentikos“, „dokumentinės literatūros“ laikais. Burtonas savo filmu metė iššūkį visai tai naujųjų laikų konjunktūrai. „Mano gyvenimo žuvis“ įrodo, kad tiesa slypi daug giliau, todėl viskas, kas atsitiko Edvardui Blumui, buvo tiesa. Viskas, kas atsitiko kiekvieno mūsų gyvenime, taip pat yra tiesa.
Besidomintiems amerikiečių kino istorija siūlau nepražiopsoti šįvakar (7 d. 21.10) LTV2 rodomo Jameso Williamo Guercio filmo „Policininkas ir jo harlis“ (1973). Tai pasakojimas apie ambicingą policininką (Robert Blake), kuris pamažu ima suvokti aplink įsikerojusią korupciją. 8-ojo dešimtmečio amerikiečių kine klausimas, kaip išlikti garbingam, kaip aplink tave visi elgiasi negarbingai, buvo keliamas dažnai. Nebūdamas kuo nors išskirtinis, nors operatoriaus Conrado Hallo darbas tikrai puikus, „Policininkas ir jo harlis“ perteikia savo laiko kino dvasią gana tiksliai. Šis filmas – vienintelis muzikos prodiuserio, susijusio su garsiausiais Čikagos džiazo muzikantais, Guercio kino bandymas. Beje, tarp tada nelabai nežinomų aktorių galima pamatyti netrukus žvaigžde tapsiantį Nicką Nolte ar 1978 m. nusišovusį vokalistą Terry Kathą.
1993 m. rengdamasis „Šindlerio sąrašui“ (LTV, 9 d. 21.15) Stevenas Spilbergas nenorėjo, kad filme vaidintų žvaigždės, nors žydų gelbėtoją Oskarą Schindlerį veržėsi vaidinti Harrisonas Fordas, Melas Gibsonas ir Kevinas Costneris. Jis dvejojo, ką pasirinkti – švedą Stellaną Skarsgardą ar šveicarą Bruno Ganzą, bet galiausiai Šindleriu tapo airis Liamas Neesonas, o esesininku buvo patvirtintas ne Timas Rothas, bet Ralphas Fiennesas, kurio žvilgsnyje Spielbergas esą pamatė daugiau „seksualinio sadizmo“ ir kuriam liepė užsiauginti papildomus trylika kilogramų. Aktorius to pasiekė gerdamas alų.
Pasakoju šiuos filmavimo grupės anekdotus, nes apie filmą ir pats rašiau ne kartą, bet esu įsitikinęs, kad vieną kartą jį pamatyti neužtenka. Žinoma, galima tvirtinti, kad Spielbergas išnaudoja holivudinio reginio formulę ir kuria įtaigų reginį, bet negalima pamiršti, kad režisierius siekė autentiškumo.
Neatsitiktinai buvo filmuojama Lenkijoje, realių įvykių vietose, net, pavyzdžiui, tame pačiame bute, kur karo metais gyveno Schindleris. Vienoje pirmųjų filmo scenų, kur pasirodo Šindleris, vaidino ir prodiuseris Branko Lustigas, jis buvo Aušvico kalinys, o 1985 m. prodiusavo didžiojo Spielbergo filmo priešo Claude’o Lanzmanno „Shoah“. O sukrečianti Krokuvos geto likvidavimo scena, kuri trunka dvidešimt minučių, iš esmės sulaužo visas Holivudo taisykles. Filmo dokumentiškumą turi pabrėžti ir nespalvota juosta, ir Januszo Kaminskio subjektyvi kino kamera. Filmas sulaukė ne tik daugybės „Oskarų“, bet ir kontroversijų. Pirmasis prieš „Šindlerio sąrašą“ pasisakė Lanzmannas, kuris yra įsitikinęs, kad Holokaustas negali tapti vaidybinio filmo siužetu – taip tema yra sumenkinama. Kitokių priekaištų išsakė režisierius Terry Gilliamas: jis mano, kad filmas iš esmės pasakoja tradicinę holivudinę sėkmės istoriją, nors Holokaustas iš tikrųjų buvo didis pralaimėjimas.
1980 m. sukurtas Almanto Grikevičiaus „Faktas“ (LTV, 8 d. 23 val.) taip pat remiasi tragiška istorija apie sudegintą Pirčiupių kaimą. Bet tai nėra sėkmės istorija. Istorijoje apie sudegintą lietuvišką kaimą glūdi kelios simboliškos tiesos, kurios siekia ir Pilėnų, ir mūsų laikus.
Jūsų –
Jonas Ūbis