Ne pirmus metus tenka girdėti apie neva drastiškus, tiesiog išnaudotojiškus „Vartų“ galerijos darbo metodus su menininkais ir kuratoriais. Vis dėlto negalėtum pasakyti, kad tie menininkai ir kuratoriai(-ės) šią galeriją ignoruoja. Nors kai kurių vertingų vardų galerijos veikloje jau nebematyti...
Kad ir kaip būtų keista, galerija ir toliau sėkmingai sutraukia jaunas ir jau brandžias kuratorių ir menininkų pajėgas, projektai keičia projektus. Norisi paklausti, ar tie kuratoriai ir menininkai, kurie nuolat skundžiasi, yra tokie naivūs, ar jie neturi savigarbos, ar situacija iš tiesų tokia tragiška ir apgailėtina, kad ši galerija yra vienintelė vieta Vilniuje, kur galima rengti įdomius jauno ar nejauno meno projektus?
Žinoma, jei nori parodą surengti ne visiškame pogrindyje, o galerijoje ar institucijoje, turinčioje bent šiokį tokį įvaizdį, kompromisų virtinė – vienintelis įmanomas kelias. Juk solidžios institucijos turi savo uždarą kuratorių klaną, o iš šalies į instituciją pakviestas (ypač jaunas) kuratorius gali būti tik užsienietis (tai savaime vertybė). Todėl tokiais atvejais kaip šis neinstitucinis projektas viskas susipina į daugybę pustonių, kurių negalima vertinti tik juoda ar balta spalvomis.
Jei jau projektas nusėdęs „Vartuose“, pakalbėkime apie jį. Čia susirinko gausi jaunų kuratorių komanda (Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Danutė Gambickaitė ir Eglė Juocevičiūtė) ir gausus sąlygiškai jaunų menininkų būrys (15 asmenų), atstovaujantis Lietuvai, Latvijai ir Estijai.
Po melodramiškų projekto „Šuoliai ir kilpos“, vykusio ŠMC, kuratoriaus priekaištų, kad neteisingai interpretavau tą projektą ir traumavau jaunus menininkus, o šie, patyrę šitokį šoką, galbūt daugiau niekada nebekurs meno (!), supratau, kad reikėtų būti jautresniam. Juk kalbame apie lengvai pažeidžiamus, trapius jaunus žmones, dar tik bandančius(-ias) įsitvirtinti meno pasaulyje. Reikėtų padrąsinimo, palaikymo, paguodos žodžio.
Vis dėlto net ir nejuokaujant galima pasakyti, kad kuratorės turėjo aiškią parodos viziją ir ją profesionaliai įgyvendino. Parodoje tikrai matome trijų Baltijos šalių meną, kuratorės logiškai į meno pasaulio areną bando įžengti su daugiau mažiau savo kartos menininkais, parodoje nėra prastų kūrinių (vos silpnesni meistriškai integruoti į visumą ir taip pastiprinti), galų gale idėja „apie jauno meno skverbimąsi ar įtraukimą į galerijos, kartu ir meno rinkos pasaulį“ atitinka projekto formą ir, sakyčiau, vykusiai suveikia kaip saugiklis.
Vis dėlto įkyriausiai į galvą lendantis šio projekto (kalbant ir apie kuratorių darbą, ir apie meninink(i)ų kūrinius) apibūdinimas – teisingas projektas, kur yra daug gero teisingo šiuolaikinio meno. Projektas tikrai nesuerzins ir tikrai neliks ko nors nesupratusių žiūrovų ar kritik(i)ų.
Šiuolaikinio meno pasaulyje „gero“ ir „teisingo“ kategorijos dažniausiai yra giminingos, bent jau tame, kas vadinama meno rinka, jas intensyviai stengiamasi sutapatinti. Galerijų ir bienalių sistema funkcionuoja šablonų, t.y. „teisingų“ plastinių ir konceptualių sprendimų skatinimo, principu.
Projekte sąmoningai apsiribojama jaunu menu ir skverbimosi į meno rinką idėja, taigi apdairiai užkertamas kelias spekuliacijoms, kas yra šiuolaikinis menas ir koks turi būti (kritinis?) santykis su juo ar su lokalia, konkrečia meno situacija. Parodos kūriniai kol kas nesiūlo kuo nors besiskiriančių nuo įprastinio, tituluotų kolegų meno ar kuravimo sprendimų (tai, žinoma, nėra blogai). Natūralu, nes kūrybinio kelio pradžioje visiems – dailės kritikams, kuratoriams, menininkams – turbūt iš pradžių aktualiausia atitikti tam tikrus kanonus, šiuo atveju – šiuolaikinio meno rinkos, kurios dėsniai, pavidalai bent kol kas priimami kaip neginčytina duotybė ir siekiamybė. Todėl parodą galima pavadinti pavyzdingu kokios bienalės modeliuku. Visai tikėtina, kad ateityje kurių nors šio projekto kuratorių ir meninink(i)ų pavardės sušmėžuos (ir jau šmėžuoja) ir didžiuliuose (ne)instituciniuose šiuolaikinio meno renginiuose.
Žinoma, neabejojant projekto kokybe ir nekritikuojant visumos galima išsakyti keletą smulkių techninių pastabų. Turiu omenyje kūrinių paaiškinimus ar koncepcijas (dažnai tai sutampa), kurie kartais išduoda per daug uolų parodos kuratorių norą padaryti viską teisingai. Kūrinių paaiškinimai (bent Lietuvos) šiuolaikinio meno pasaulyje tapo klišėmis. Suprantama, kad šiuolaikinis menas tarnauja neoliberaliai ideologijai ir tie paaiškinimai skirti priartinti potencialų (dažniausiai neprofesionalų) žiūrovą, pirkėją, kuo labiau supaprastinti šiuolaikinio meno vartojimą.
Taigi šiandieninė meno rinka nukreipta į plačiąsias mases ir turbūt neverta dar kartą burnoti dėl to, kad dažnai tokios rašytinės kūrinių „prielipos“ tiesiog subanalina kūrinius. Dažnai, pavyzdžiui, menininkų (kartais gal ir kuratorių) gebėjimai konceptualizuoti mintis raštu neprilygsta išvystytam vizualiniam mąstymui, taigi atsitinka taip, kad kūrinys intuityviai (ar apgalvotai profesionaliai) puikus, o rašytinė jo koncepcija tiesiog „tempia kūrinį žemyn“, geriausiu atveju jį schematizuoja. Žinoma, tai, kas (sąlygiškai) profesionalui sunaikina projekto ar kūrinio intrigą, publikai gali tapti puikiu įvadu... Tiesiog siūlau ateityje rimčiau pamąstyti apie tokių paaiškinimų atliekamas funkcijas. Ar visada reikia tokių „priedų“ (žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai paaiškinimas būtinas), kada reikia tuose minirašiniuose sustoti, ką jie reiškia ir kam skirti projekto kontekste? Kartais banali mintis, kad meno kūrinio žodžiais neperteiksi, yra tiesa. Kita vertus, gal toks projektas gali tapti savotiška treniruote visiems jame dalyvaujantiems? Todėl, matyt, dėl kai kurių smulkių „buksavimų“ nereikėtų priekaištauti.
Kritinis savo veiklos įvertinimas, santykio su meno pasauliu nustatymas turbūt formuojasi vėliau, kai patikima savo jėgomis, įvaldomi įgūdžiai ir atsiranda kiek ilgesnė veiklos distancija, kurią apmąstęs jau sąmoningiau renkiesi vienokią ar kitokią laikyseną. Šiuo požiūriu tiek kuratorių, tiek meninink(i)ų darbas, kūriniai profesionalia prasme nekelia jokių abejonių, kad potencialiai visi be išimties gali skverbtis ir puikiai dalyvauti meno rinkoje. Kitas (turbūt retorinis) klausimas – kurie iš šių jaunų žmonių tebežibės tame meno pasaulyje po kokių penkerių, aštuonerių ar dešimties metų?
Žinoma, tai ne visada priklauso vien nuo kūrybinio potencialo, gabumų. Ambicijos ir „neteisingas“ originalumas dažnai gali tapti rimta kliūtimi karjerai. Skverbimuisi į rinką reikia daugybės kitokių, papildomų duomenų ir, žinoma, palankių išorinių aplinkybių – vadybinių gabumų, giminystės ryšių, naudingų pažinčių, kurios vėlgi vieniems duotos a priori, o kitų įgyjamos ilgainiui, sunkiai dirbant. Vis dėlto galima spėti, kad meno rinkoje įsitvirtinti daugiau galimybių turės tie (tos), kurie (kurios) stengsis kuo mažiau kvaršinti sau galvą sunkiais, giliais egzistenciniais ar kritiniais klausimais, o tiesiog kuo greičiau prisitaikys prie rinkos reikalavimų, taigi, sugebės suderinti gabumus su sistemos šablonais.
Žinoma, ir šiame projekte jau galima bandyti nuspėti, kas turi daugiau duomenų (nebūtinai meninių gabumų ar originalių idėjų) įsiskverbti į meno rinką, bet negriaukime intrigos ir palūkėkime keletą metų...
Paroda veiks iki birželio 1 d.
Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.