Pokalbis su Aira Naginevičiūte „Naujojo Baltijos šokio ’10“ proga

7MD informacija
Gegužės 4 d. Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre bus parodytas choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis „Ego ir ID“. Pirmą kartą pristatytas 2007 m., pasikeitęs spektaklis dalyvauja „Naujajame Baltijos šokyje ’10“. Apie šį spektaklį, jo gyvavimą ir kitimą pasakoja choreografė.

Kaip apibūdintumėte savo spektaklį? Kas, Jūsų nuomone, jame per šį laiką pasikeitė?

 

Pirminė spektaklio idėja grįsta kitokio žmogaus santykiu su aplinka, to santykio išdidinimu. Spektaklį įsivaizdavau siurrealistinį, sudėliotą kaip skirtingų personažų būsenų, emocijų mozaika. Tai žiūrovo kelionė erdvėje ir laike, kur vaizdais ir šokiu bandomas perteikti žmogaus individualumas ir bendrumas. Kiekvienas žmogus save identifikuoja skirtingai, nors esame panašūs ir einame ta pačia gatve. Kitoks žmogus visuomet priešinasi, jis turi būti stiprus, jei nori būti laisvas ir nesitaikyti su jį stumdančiu gyvenimu, jei nenori eiti patogesniu keliu, kurį mano spektaklyje simbolizuoja cirkas. Kalbėdama apie šį spektaklį niekad nevartoju žodžio „pasakojimas“. „Ego ir ID“ neturi siužeto, jis sukurtas iš koduotų vaizdų ir tekstų, kurių prasmes turėtų atverti patys žiūrovai. Tai šiuolaikinio šokio spektaklis, kuriame jungiama nemažai skirtingų teatrinių elementų.

 

Keitėsi spektaklio erdvė. Pirmą kartą jį rodėme „Menų spaustuvės“ griuvėsiuose, vėliau reikėjo perkelti į sceną, tad teko taikytis prie jos reikalavimų. Be to, keitėsi ir šokėjų patirtis, tad jų kurtų personažų keliai, linijos prasitęsė, išryškėjo, lyg sutirštėjo. Paprastai ilgainiui spektaklis darosi grynesnis. Man svarbiausia – šokėjo asmenybė, jo individualumas, tad jiems bręstant bręsta ir spektaklis, ir personažų charakteristikos. Žinoma, nemažai dalykų ir pakeitėme.


Ką manote apie šiųmetį „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį, jo programą?

 

Per šiuos metus buvo daug skirtingų festivalių formos ir dydžio prasme. Gerai, kad yra tokia įvairovė, gerai, kad yra toks festivalis. Tačiau nustebino lietuvių kūrėjų gausa šiųmečiame festivalyje. Atrodo, surinkti visi, kurie juda. Tai kažkuo primena pirmąjį festivalį, kai dalyvavo tik lietuviai. Žinoma, tai puikus stimulas, galimybė pasirodyti tarp profesionalų. Pati visuomet vertinu kokybę, o ne kiekybę, todėl kartais pradeda atrodyti, kad norėdamas patekti į festivalio programą nebeprivalai stengtis, kartelė iškelta nelabai aukštai.

 

Džiaugiuosi, kad atvyksta Emio Greco. Tai lyg seniai laukta, išsiilgta kokybė. Buvau stažuotėje Austrijoje, kur jis buvo mano mokytojas. Pati dalyvavau jo užsiėmimuose, improvizacijose. Tie užsiėmimai visuomet yra kokybės siekimas. Tik grįžusi iš karto kalbėjau, kad turime jį „atsivežti“. Greco kitoks, jis nenaudoja įprastos šiuolaikinio šokio technikos, yra toli nuo jos, „laukinis“. Viskas jo šokyje gimsta iš energijos, atlikimo kokybės, niekada nesuprasi, kaip jis transformuojasi; atrodo, įvyksta stebuklas, nors jis judina tik vieną pirštą. Tai – aukščiausio lygio šokėjas ir choreografas.


Kaip vertinate savo mokinių spektaklius, įtrauktus į „Naujojo Baltijos šokio 10“ programą?

 

Nenorėčiau jų komentuoti, bet publikai spektakliai turėtų patikti. Svarbiausia, kad juos pastebėtų, pažiūrėtų. Nebegalime manyti, kad tik užsieniečiai yra geri, žiūrovai turi pamilti lietuvius ir jų kūrybą. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio.


Parengė Sigita Ivaškaitė


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.