„Sugrįžimai“ tęsiasi

Aldona Eleonora Radvilaitė
Balandžio 15 d. Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje įvykęs „Sugrįžimų“ festivalio koncertas išsiskyrė iš kitų tuo, kad jame visą vakarą solo skambino tik viena pianistė; be to, tai buvo trečios kartos Amerikos lietuvė, kurios seneliai V. Mastauskaitė ir V. Kavaliauskas kadaise išvyko iš Lietuvos į JAV. Į šį svarbų, atsakingą, pianistei Frances Covalesky (viename leidinyje pervadintai į Pranutę Kavaliauskaitę) pasirodymą specialiai iš Amerikos kelioms dienoms atskrido jos solidaus amžiaus tėtis, buvęs žymus Amerikos ginekologas, sunkiai besuprantantis lietuvių kalbą, kiti šeimos nariai.

Viso koncerto metu vyravo ypatinga sugrįžimo tėvynėn dvasia, kai į savo senelių gimtinę atvykusi profesionali muzikė norėjo pateikti vertybes, kurias kaupė visą savo gyvenimą. Suprantamas atrodė pianistės jaudulys lankantis senelių gimtinėje, ir didžiulė atsakomybė skambinti Lietuvos publikai.

Kaip skaitome gražiai išleistoje „Sugrįžimų“ knygelėje, pianistė, gavusi bakalauro diplomą Rutgerso universitete Naujajame Džersyje, įstojo į Manhatano muzikos koledžą Niujorke, kur įgijo magistro laipsnį. Mokslus tęsė Majamio universitete, Floridoje. Ten apgynė daktaro disertaciją apie M.K. Čiurlionį. Koncertavo JAV, Austrijoje, Italijoje, dabar ir Lietuvoje. Šiuo metu gyvena Niujorke, dėsto fortepijono specialybę Šv. Elžbietos koledžo muzikos fakultete. Nevengia skambinti labdarai, yra koncertavusi Lietuvos ambasadoje Vašingtone, Čikagos lietuvių bendruomenei.

 

Jau vien programos parinkimas parodė, kad pianistė pasitiki savo jėgomis, gali drąsiai pradėti pasirodymą virtuoziniu kūriniu. Koncerto pirmoje dalyje skambėjo vien F. Chopino kūriniai – „Grande Valse Brillante“, op. 34, Nr. 1; „Nocturne“, op. 27, Nr. 2; „Scherzo“ Nr. 2, b-moll, op. 31, ir Baladė, Nr. 4, op. 52, o po nedidelės pertraukos – M. de Fallos „Ritualinis ugnies šokis“ (iš „El Amo Brujo“), M.K. Čiurlionio Trys mazurkos bei F. Liszto Antroji vengrų rapsodija. Prieš nuskambant pirmajam programos kūriniui, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė priminė klausytojams apie balandžio 10 d. įvykusią lenkų tautos tragediją, pakvietė tylos minute pagerbti žuvusiuosius.

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivis Paulius Andersson sukauptai, su ryškia kulminacija ir tylutėliu atsitraukimu paskambino M.K. Čiurlionio „Miražą“. Muzikologas Vaclovas Juodpusis papasakojo šio vakaro atlikėjos paieškų Jungtinėse Amerikos Valstijose istoriją. Dėmesio šiam koncertui skyrė ir JAV ambasada. Sveikinimo kalbą lietuviškai, be užrašų, tarė Jeffrey Cary – l. e. p. Ryšių su visuomene skyriaus vadovas.

 

F. Covalesky savo skambinimu įrodė esanti tikra profesionalė, gebanti atlikti virtuoziškai ir turiniu sudėtingus kūrinius. Jos kūrinių traktuotėse atsiskleidė pianistės vakarietiška mokykla, lengvas, trapus, neforsuotas garso išgavimas, galimybė smulkia technika sukomponuotus pasažus skambinti labai greitai, kiek paviršutiniškai, tarsi be skambesnio tembro, natūraliai ir paprastai perteikti kūrinį. Didžiausią ir labiausiai išbaigto atlikimo įspūdį paliko techniškai galbūt paprasčiausi kūriniai, kuriuose išryškėjo geriausios F. Covalesky atlikėjos savybės. Tai – M.K. Čiurlionio lanksčiai frazuotos, išklausytos ir nuotaikingos Trys mazurkos (a-moll, e-moll ir b-moll) ir bisui tiksliai, lengvai, smagiai atliktas populiarus, klausytojų labai mėgstamas W.A. Mozarto „Turkų maršas“ (Sonatos A-dur finalas).

Per koncertą pianistė mielai bendravo su klausytojais, aiškino, ką reiškia atitinkami muzikos kūrinių pavadinimai. Iš programos komentarų galima buvo suprasti, kad F. Covalesky, koncertuodama Čikagos lietuvių bendruomenei ar labdaros renginiuose, įprato į koncertą atėjusiems klausytojams paaiškinti, ką jie girdės.

 

Belieka pasveikinti pianistę su koncertu, suteikusiu šiltų emocijų jos artimiesiems bei draugams ir palinkėti toliau sėkmingai populiarinti M.K. Čiurlionio bei kitų vertingų kompozitorių muziką.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.