Tai 1994 m. „Oskaru“ už geriausią užsienio filmą apdovanotų „Saulės nualintų“ tęsinys. Vakar šį brangiausią visų laikų rusų filmą pradėjo rodyti Rusijos kino teatrai, jo oficiali premjera specialiai pertvarkytuose Kremliaus suvažiavimų rūmuose surengta prieš savaitę. Filmas atrinktas į Kanų kino festivalio konkursą, bet jame bus parodyta sutrumpinta jo versija. „Saulės nualinti 2“ tęsinį „Citadelė“ lietuvių platintojai žada rodyti šių metų rudenį. Pirmojo filmo veiksmas vyko 1936-aisiais – didžiausio Stalino teroro išvakarėse. Pagrindinių vaidmenų atlikėjai liko tie patys – Nikita Michalkovas, Olegas Menšikovas, Nadežda Michalkova, tik Ingeborgą Dapkūnaitę pakeitė Viktorija Tolstoganova. Tęsinys skirtas Antrajam pasauliniam karui, kurio pabaigos 65-ąsias metines minėsime šią gegužę. Pateikiame Nikitos Michalkovo tekstą, kuriuo filmas pristatomas jo vadovaujamos kino studijos „Trite“ tinklalapyje.
Darbas kuriant filmus „Saulės nualinti 2“ ir „Saulės nualinti 3“ truko aštuonerius metus. Sunkiai gimė scenarijus. Įvairiu metu prie jo dirbo labai talentingi žmonės – Glebas Panfilovas, Rudolfas Tiurinas (jo jau nebėra tarp mūsų), Eduardas Volodarskis, Vladimiras Moisejenka ir Aleksandras Novotockis. Toks autorių skaičius kilo iš noro sukurti polifonišką karo ir į jo pragarą patekusių mūsų herojų vaizdinį.
Sunkiausia, kad karo tema dabar reikalauja kitokio požiūrio, kitokios plastikos. Nuostabusis sovietų kinas apie Didįjį tėvynės karą jau tapo istorija ir užėmė garbingą vietą ir rusų, ir pasaulio kinematografe. Šiuose filmuose įamžintas karas subūrė žiūrovus. Bet esu giliai įsitikinęs, kad šiandien reikia ieškoti naujų kelių, norint prisibelsti į jaunų žiūrovų širdis ir papasakoti apie šią didingą tragediją. Vyresniosios kartos, kuri priėmė karą ant savo pečių, būdama tokio pat amžiaus, kaip kad šiuolaikiniai jaunuoliai, tragediją.
Labai norėčiau, kad bendras filmo įspūdis būtų toks, koks būna pamačius freską. Jei ją apžiūrinėsi iš arti, pamatysi detales, spalvų derinį, bet visumos nesuprasi, kol neatsiras toks atstumas, kad aprėptum visą freską.
Norėjau to paties: kad žiūrovo įspūdžiai rinktųsi po truputį, o emocionalios visumos pojūtis – filmui pasibaigus. Tai sunkus uždavinys. Jis juo sunkesnis, kad tų detalių ir situacijų karo metais buvo milijonai. Iš esmės, kiek žmonių kariavo, tiek buvo ir karų. Pasistengti sujungti tuos milijonus karų į vieną mes ir siekėme.
Medžiagą filmui rinko didelis istorikų ir konsultantų kolektyvas. Filmavimo grupė peržiūrėjo per 60 valandų kino kronikos – ir sovietinės, ir trofėjinės vokiečių, ir JAV bei D. Britanijos karo archyvų medžiagos. Prieš pradėdamas filmuoti aš perskaičiau šimtus puslapių dokumentų, prisiminimų, to laiko laiškų, taip pat beveik viską, kas iki pat dabar buvo slepiama FSB (buvusio KGB, – red. past.) archyvuose ir specialiųjų fondų saugyklose.
Mane tiesiog sukrėtė asmeniniai fronte kovojusių žmonių laiškai, jų siaubas ir neviltis pirmosiomis karo dienomis. Deja, bet tais laikais bet kuris kareivis, išdrįsęs pranešti apie savo bėdas artimiesiems, patekdavo į SMERŠ (karinės kontžvalgybos padalinys, santrumpa iš „Mirtis šnipams!“, rusiškai „Smert špionam!“, – red. past.), o jų susirašinėjimas akimirksniu būdavo sunaikinamas arba atsidurdavo slaptuosiuose archyvuose. Tie dokumentai tapo prieinami tik 10-ajame dešimtmetyje.
Tačiau mes nesiekėme dokumentiškai tyrinėti Didžiojo tėvynės karo istoriją. Pagrindinis uždavinys buvo ne perpasakoti istorinę tiesą, bet sukurti tikrus vaizdus įsivaizduojamomis aplinkybėmis. Filme keliami klausimai: kas priverčia veikti žmogų tam tikromis gyvenimo akimirkomis, kas nulemia jo likimą?
Kino dilogijoje „Pasipriešinimas“ ir „Citadelė“ filmavosi pirmo ryškumo žvaigždės Olegas Menšikovas, Sergejus Makoveckis, Jevgenijus Mironovas, Aleksejus Petrenka, Viktorija Tolstoganova, Dmitrijus Diuževas, Andrejus Paninas, Valentinas Gaftas, Valerijus Zolotuchinas, Marija Šukšina ir Nadežda Michalkova. Neslėpsiu, kad būtent Nadios dėka gimė mintis kurti „Saulės nualintų“ tęsinį. Norėjau nufilmuoti paaugusią aktorę tame pačiame vaidmenyje, panaudojant jos vaikiškus kadrus, juk tai reta galimybė režisieriui.
Prieš prasidedant filmavimui Nadia jaudinosi, abejojo savo jėgomis, bet aš manau, kad ji garbingai susidorojo su iškeltu uždaviniu. Dabar, žiūrėdamas kadrus, kurie buvo nufilmuoti prieš kelerius metus, galiu objektyviai vertinti jos darbą: tai organiška, labai turtinga ir savaip jaudina.
Dar norėčiau pridurti. Kai pasižiūrėjau garsųjį Steveno Spielbergo filmą „Gelbstint eilinį Rajaną“ bei kitus Vakaruose sukurtus filmus apie Antrąjį pasaulinį karą, pasijutau nesmagiai, nes tie filmai sukuria įspūdį, esą patį baisiausią ir žiauriausią žmonijos istorijoje karą laimėjo mūsų sąjungininkai, nors visiems žinoma, kad jie įstojo į karo veiksmus tik 1944 m., sulaukę momento, kai tapo aišku, jog mes ir vieni nugalėsime fašistus.
Todėl užsinorėjau sukurti filmą, kuris galėtų sužadinti nacionalinį imunitetą. Žinoma, labai svarbu sužadinti žiūrovui, ypač jaunam, norą išmokti vertinti gyvenimą: štai aš ryte išgėriau puodelį kavos, atsidariau internetą, paplepėjau su draugais... Dauguma nebemoka džiaugtis tuo, kad yra gyvi, sveiki, sotūs, kad gali nusimaudyti po karštu dušu ir užmigti švarioje lovoje. O dabar įsivaizduokite, kad viso to žmonės neturėjo kelerius metus iš eilės. Tik baimė, skausmas, šaltis, badas, purvas kasdien. Kiekvieną dieną... Štai jei toks posūkis žiūrovo sąmonėje įvyks pasižiūrėjus filmą „Saulės nualinti 2“, vadinasi, aš pasiekiau savo tikslą.
Parengė Kora Ročkienė