Paskutinėmis „Kino pavasario“ dienomis Vilniuje lankėsi ir festivalyje parodyto filmo „Caras“ autorius, rusų režisierius ir scenaristas Pavelas Lunginas.
Ankstesniuose filmuose „Oligarchas“, „Lunaparkas“ analizavote šių dienų Rusijos problemas. „Caras“ - tai viduramžių epochos Rusijos vizija? Kiek ji istoriškai pagrįsta?
Filme vaizduojama istorija yra reali. Visiems žinoma, kad Ivanas Rūstusis buvo pirmasis Rusijos caras, suformavęs tam tikrą šalies valdymo modelį, kuris, deja, egzistuoja, neprarasdamas gyvybingumo, iki šių dienų. Tik mūsų valdžia persirenginėja vis kitais rūbais. Taip pat nepaneigiamas ir XVI a. kronikose užfiksuotas unikalus istorinis faktas, kad šventasis Filipas, Maskvos metropolitas, pakėlė balsą prieš carą ir pasipriešino jo vykdomai politikai. Tai įvyko Uspenskoje sobore, Maskvos Kremliuje. Aiškiai suprasdamas, kuo visa tai baigsis, metropolitas savo noru prisiėmė kankinio dalią, neišdavė tikėjimo.
Maskvos metropolitas Filipas, pasirinkdamas nekonformistinę poziciją, tai yra - mirtį, išsilaisvina, pradeda daryti stebuklus. Jūs pats tikite šio žmogaus šventumu?
Jei netikėčiau, nekurčiau filmo. Beje, metropolito biografijoje rašoma, kad jis buvo visapusiškai talentingas Atgimimo epochos žmogus - architektas, inžinierius, išradėjas. Pagal jo brėžinius buvo pastatytas vienuolynas, nusausintos pelkės. Maskvos patriarchas turėjo duonos kepyklą, o plytos, išdegtos jo plytinėje, išliko iki šių dienų. Be to, jis buvo asketas. Ir būtent jam teko susidurti su kitu neeiliniu žmogumi Ivanu Rūsčiuoju. Iš pradžių palaikę vienas kitą, jie ilgainiui tapo priešais. Šis konfliktas puikiai tiko filmui. Kaip ir aktorių - Olego Jankovskio (šventasis Filipas) ir Piotro Mamonovo (Ivanas Rūstusis) priešprieša.
Pagrindinį caro vaidmenį kuria poetas, muzikantas, aktorius Piotras Mamonovas, vaidinęs Jūsų filmuose „Sala“, „Taksi bliuzas“. Kodėl nusprendėte jį išbandyti naujame - tirono amplua?
Filmuodamas „Salą“ supratau, kad Mamonovas gali įkūnyti ir carą Ivaną Rūstųjį. Iš caro veržiasi beprotiška, net destruktyvi energija, jame susipynė viduramžiškas dievobaimingumas ir žiaurumas, gerumas ir kerštas. Šis susidvejinimas lemia ir nepaprastas dvasines kančias, psichinį nestabilumą. Viena vertus, jis tiki esąs Dievo valios vykdytojas, nes valdžia savaime yra duota iš aukščiau, o kita vertus, giliai širdyje jis yra tik sutrikęs žmogus. Caras mano, kad pasipriešinimas valdžiai prilygsta baisiausiam nusikaltimui, net didesniam nei vagystė ar žmogžudystė. Todėl jis turi galią bausti nepaklusniuosius. Ivanas Rūstusis prisiima ir išpažįsta savo atsakomybę, sakydamas: „Kaip žmogus aš esu nusidėjėlis, bet kaip caras aš teisingas.“ Man jis primena dvigalvį į priešingas puses žiūrintį erelį, vaizduojamą Rusijos herbe.
Ar sovietų kino klasiko Sergejaus Eizenšteino filmas „Ivanas Rūstusis“ veikė Jūsų režisūrinius sprendimus, plastiką?
Turbūt taip, bent jau rusų kino kritikai įžvelgė šių dviejų filmų sąsajas. Tačiau Eizenšteinas, stengdamasis išvengti ideologinio Stalino spaudimo, iškraipančio tiesą, kūrė genialius vaizdus, ieškojo grynai estetinių temos sprendimų. Jis pasiekė visiškai kitą matavimą, akcentuodamas nespalvotų kadrų, šešėlių žaismą. Aš, atvirkščiai, stengiausi atskleisti caro Ivano Rūsčiojo psichologinį portretą.
Ir tam tikras paraleles su Stalinu...
Dėl jų Rusijoje kilo aršūs ginčai. Tai tarsi eufemizmas, kad filme kalbėta apie Ivaną Rūstųjį, o viešumoje diskutuota apie Staliną, tolesnius Rusijos raidos kelius. Stalinas tapatinosi su pirmuoju Rusijos caru, žavėjosi jo valdymo modeliu. Jam priklauso posakis: „Vieno žmogaus mirtis - tragedija, milijonų mirtis - tai jau statistika.“ Sovietų diktatorius siekė išplėsti savo imperiją, atkurti geležiniu kumščiu valdomą valstybę. Todėl jis negailestingai aukojo visus, kurie sukeldavo bent menkiausią įtarimą. Galbūt jis užsakė Eizenšteinui filmą norėdamas pateisinti savo žiaurumą. Tai buvo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai „Mosfilmas“ evakavosi į Kazachstaną. Pirmąją filmo seriją jis apdovanojo savo vardo premija, tačiau pamatęs, kad menininkas nebepaklūsta caro liaupsinimo ideologijai, iškart įžvelgė pavojų. Antroji filmo „Ivanas Rūstusis“ serija buvo uždrausta. Eizenšteinas pateko į kraugerio nemalonę ir netrukus mirė.
Filme „Caras“ apmąstoma ir žiaurumo patologija, susijusi su pasaulio pabaigos laukimu. Peršasi prielaida, kad Ivanas Rūstusis turėjo puikų pretekstą savo demoniškam siautėjimui pateisinti?
XVI a. Rusijoje ir visoje Europoje žmonės laukė pasaulio pabaigos... ir patys prisiėmė budelių ar aukų vaidmenis. Metraščiuose, istoriniuose dokumentuose kartais tokių dalykų paskaitai, kad plaukai ant galvos pasišiaušia, - tokio žiaurumo, kankinimo scenų negali nei filmuoti, nei žmonėms rodyti. Galbūt viduramžiška mąstysena lėmė, kad visi apokaliptiniai pranašavimai buvo suvokiami pažodžiui, - tada ir tikėjimas buvo artimesnis, ir skausmas. Žinoma, kad caras laikė keturiolika meškų ir daugybę šunų, specialiai skirtų žmonėms draskyti. Tai buvo viena iš jo mėgstamų apokaliptinių bausmių, kurias vykdydavo opričnikai. Pagal Šventąjį Raštą, mirusieji prisikels iš savo kapų, kai arkangelas Gabrielius papūs trimitą, skelbdamas paskutiniojo teismo dieną. O jei kūną į skutelius sudrasko laukiniai žvėrys, vadinasi, nebus kam prisikelti. Amžina kančia šiuo atveju garantuota, tad ir bausmė labai efektyvi.
Nemanau, kad mano filme rodomas žiaurumas yra toks pat tiesmukas, kaip kad daugelyje šiuolaikinių filmų, kur kraujas liejasi kibirais. Norėjau, kad žiūrovai suprastų kankinimo psichologiją, patys pajustą tą skausmą. Rusijoje įsitvirtinusi nuomonė, kad pažanga yra susijusi su žiaurumu - jei jau kankiname, vadinasi, judame į priekį.
„Carą“ filmavo garsus operatorius Tomas Sternas, dirbęs su Clintu Eastwoodu. Kaip jis susidomėjo šiuo projektu?
Atsitiko nelaimė - operatorius Andrejus Žegalovas, filmavęs juostą „Sala“, mirė praėjus keliems mėnesiams po premjeros. Ilgai negalėjau rasti, kas jį pakeistų. Keli geri rusų operatoriai, su kuriais norėjau dirbti, buvo užimti. Buvau matęs Eastwoodo filmus, žavėjausi Tomo Sterno kuriamu vaizdu. Kai tik sužinojau, kad jis dirba Prancūzijoje, iškart nusiunčiau „Caro“ scenarijų. Rusų operatoriai juos skaito mėnesį ir tik, kaip vėliau paaiškėja, akies krašteliu. Tomas viską perskaitė per dvi dienas, tada peržiūrėjo mano filmus, kokius tik galėjo gauti, internete susirinko informaciją apie Ivaną Rūstųjį ir po savaitės atvyko į Rusiją! Suprantate, dabar dažniausiai į ekranus patenka blogi filmai, galimybių ir pinigų tarsi ir nėra labai daug, bet visi nuolatos kažką filmuoja. Apie bedarbystę net kalbos nėra ir kartais atrodo, kad šiame konvejeryje niekas nebesuka galvos dėl filmo kokybės. Man patinka dirbti kruopščiai. Todėl labai vertinu profesionalus, kurie gali dalintis savo patirtimi filmavimo aikštelėje.
Parengė Auksė Kancerevičiūtė