Nuo pat šeštadienio pietų žiūriu „Polonia“ televiziją ir stebiuosi lenkų žurnalistų profesionalumu, jų sugebėjimu išsaugoti rimtį, jų siekiu prisiminti kiekvieną, kuris buvo tame Prezidento lėktuve, leisti išsikalbėti juos pažinojusiems žmonėms. Net garsaus politikos žurnalisto Tomaszo Liso pokalbių laida šį pirmadienį priminė grupinį psichoterapijos seansą - žymūs politikai kalbėjo apie savo žuvusius draugus visiškai atvirai išliedami susikaupusį skausmą. Tikiuosi, kad šeštadienį vyksiančios atsisveikinimo su žuvusiaisiais iškilmės Varšuvoje ir sekmadienį rengiamos laidotuvės Krokuvos Vavelyje, kur Lenkijos prezidentas su žmona bus palaidoti šalia didžiojo idealisto Józefo Pilsudskio, neliks be Lietuvos televizijų dėmesio. Todėl programos, matyt, keisis.
Noriu priminti kelis filmus, kuriems verta skirti laiko. Pirmiausia tai, žinoma, Federico Fellini „Satyrikonas“ (LTV, 18 d. 23.30). Tai antikos rašytojo Petronijaus knygos ekranizacija. Romane imperatoriaus Nerono patarėjas Petronijus aprašė Romos imperijos degradaciją. Tai laikai, kai kasdienybė buvo šventės, festivaliai ir orgijos, o moralės sąvoka paprasčiausiai neegzistavo.
Režisierius gana laisvai elgėsi su literatūriniu filmo pagrindu, papildė jį Ovidijaus „Metamorfozių“ ir Apulėjaus „Auksinio asilo“ motyvais. Fellini nesiekė tiksliai atkurti istorinės epochos, jis perteikė jos dvasią, kuri filmo kūrimo metais - lemtingais Europai 1968-aisiais - atrodė universali. Tačiau tai nereiškia, kad režisierius nestudijavo epochos. Amžininkai prisimena, kad Fellini gilinosi į istorinius šaltinius, filmo konsultantas buvo klasikinės filologijos garsenybė Luca Canali. Fellini norėjo, kad jo „Satyrikonas“ nė iš tolo neprimintų holivudiško istorinio reginio. Tai turėjo būti filmas ties sapno ir reportažo iš tolimos, nežinomos planetos, „planetos Roma“, kur viskas tarsi atpažįstama, bet svetima ir nesuprantama, riba. Fellini norėjo sukurti filmą, kuris leistų žiūrovui pajusti milžinišką distanciją, skiriančią jį nuo praeities. „Satyrikone“ jis rodo pasaulį, apimtą mirties nuojautos, kai gyvenimo skonis juntamas bene aštriausiai, nors ir nebesugebama mėgautis. Apie tai ir garsiausia scena - Trimalchiono puota. Fellini yra sakęs, kad „antikos pasaulis niekad neegzistavo, mes jį susapnavome“.
Filmo aktorių - žmonių, kurių veidai būtų nešiuolaikiški, ypatingi ar net ir ne visai žmogiški, režisierius ieškojo keisčiausiose vietose. Trimalchionu tapo vienos Romos tratorijos savininkas, filme vaidino tikri hipiai, muzikantai, neprofesionalai. Jie turėjo tapti filmo hermafroditais, nimfomanėmis, pirkliais, artistais. Iš pradžių Fellini buvo įsitikinęs, kad prasta vaidyba ir asinchroniškas garsas gali tapti idealia išraiškos priemone, kai reikia sukurti svetimumo, distancijos, archajiškumo pojūtį. Režisierius norėjo, kad filme skambėtų tik lotynų kalba (garsinti personažus buvo žadama kviesti vokiečių kunigus ir klierikus), kuri dar labiau padidintų distanciją tarp šiuolaikinio žiūrovo ir filme rodomos epochos.
Tačiau šio sumanymo teko atsisakyti, liko tik kelios lotyniškos sentencijos.
Iš tikrųjų, „Satyrikone“ Fellini rodo kolektyvinę pasąmonę, panardina į archetipų ir mitų realybę. Kasdienio gyvenimo epizodai filme įgyja simboliško skambesio, natūralizmas (kuris ypač šokiravo žiūrovus erotinėse scenose) tampa iracionalus, paslaptingas. Fellini tarsi mėgaujasi pasaulio šlykštumu, bjaurumu, instinktais, rodo pasaulį ties patologijos riba, todėl pasmerktą mirti, išnykti. Čia valdo tik absurdas ir atsitiktinumas. Bet kartu jis paverčia kasdienybę ritualu, misterija.
Po ketverių metų pertraukos sukurtas Fellini „Satyrikonas“ Italijoje ir Europoje sukėlė daug ginčų. Kai kurie kritikai bandė ginti Fellini, sakydami, kad jis rodo pasaulį dar prieš atsirandant krikščionybei. Milžiniškas permainas ir seksualinę revoliuciją išgyvenančioje JAV filmas rado daug gerbėjų.
„Satyrikono“ temas, tik visiškai kitaip, pratęs Mike'o Judge'o 2006 m. filmas „Idiokratija“ (TV3, 17 d. 13.15). Beje, vienas jos scenarijaus bendraautorių yra Ethanas Cohenas. Filmo herojus Džo (Luke Wilson) tikrai nėra pats išmintingiausias vaikinas Žemėje. Jis tampa Pentagono eksperimentų su hibernacija dalyviu. Bet atsitinka taip, kad Džo atsibunda 2505 metais ir suvokia, kad žmonijos intelektualinis lygis krito žemiau bet kokio lygio ir kad dabar jis yra pats protingiausias iš gyvų žmonių. Tą ateities pasaulį apibūdina masinis komercializmas ir kvailos televizijos laidos. Tokioje aplinkoje labai lengva perimti visą kontrolę į savo rankas, bet ar vidutinybė Džo sugebės atkurti pusiausvyrą? Ar jam pavyks pakeisti evoliucijos kryptį?
Filmo režisierius yra sakęs, kad „Idiokratijos“ sumanymas jam gimė 1997 m., kuriant animacinį filmą apie Byvį ir Tešlagalvį. Tada jis esą susimąstė, kur link evoliucionuoja mūsų pasaulis.
Žinoma, pasaulis siekia, kad pramoga taptų visuotinė. Todėl pramoginių filmų nepristigs ir šią savaitę. TV3 (17 d. 1.10) primins 1990 m. sukurtą kadaise įdomiu laikyto režisieriaus Laurence'o Kasdano komediją „Tik mirtis mus išskirs“. Filmo herojaus Džojaus žmona neįtaria, kad vyras jai neištikimas. Bet vieną dieną tai tampa akivaizdu. Nuo tada apgauta moteris bandys visais būdais atsikratyti savo antrosios pusės. Juodas humoras, regis, taip pat aktualus. Filmas gali patraukti ir aktoriais - Kevinas Kline'as, Tracey Ullman, Joan Plowright, Riveris Phoenixas, Williamas Hurtas, Keanu Reevesas žadina nostalgiškus prisiminimus.
Esu didelis Jodie Foster gerbėjas, todėl nepraleisiu progos pasižiūrėti 2002 m. Davido Fincherio sukurtą „Panikos kambarį“ (LNK, 17 d. 22.45). Foster herojė yra jauna išsiskyrusi moteris, kuri po skyrybų su dukrele nusiperka namą. Jame įrengtas vadinamasis panikos kambarys, t.y. izoliuota vieta, kur galima pasislėpti nuo banditų, plėšikų. Vienas talentingiausių šių dienų režisierių Fincheris filme, be abejo, siekė sukurti hičkokišką atmosferą, todėl „Panikos kambaryje“ toks svarbus ir simboliškas kiekvienas šešėlis, daiktas ir, žinoma, pats namas. Nostalgiškus prisiminimus žadina ir Roberto Rodriguezo „Kartą Meksikoje“ (TV3, 18 d. 21 val.) - paskutinė trilogijos apie keliaujantį ir nenuspėjamą gitaristą dalis. Christopherio Nolano „Prestižas“ (LNK, šįvakar, 16 d. 22.25) - prabangus reginys, panardinantis į karalienės Viktorijos epochą. Filme pasakojama dviejų tarpusavyje konkuruojančių iliuzionistų istorija. Robertas (Hugh Jackman) ir Alfredas (Christian Bale) kovoja nuo pat pirmos susitikimo akimirkos. Iš pradžių tai primena žaidimą, vėliau jie tampa mirtinais priešais. Nolanas visada mėgsta žanrinį kiną kilstelėti iki filosofinės parabolės (taip atsitiko ir jo filmams apie Betmeną), bet šiame man įdomesnė pasirodė būtent fantasmagoriška Viktorijos laikų buitis, o ne pasvarstymai apie magijos prigimtį.
LTV tęs Vytauto Žalakevičiaus 80-mečio minėjimą ir parodys du lietuvių kino klasiko filmus - „Niekas nenorėjo mirti“ (17 d. 23 val.) ir „Visa teisybė apie Kolumbą“ (LTV2, 17 d. 21.35).
Jūsų -
Jonas Ūbis
P.S. „Panoramos“ žurnalistas Vykintas Pugačiauskas pasipiktino mano neprofesionalumu, nors aš tik suabejojau, ar LTV turi pinigų komandiruoti savo žurnalistus į Velykų salas. Jis siūlo, kad kaskart, kai iškils neaiškumų, kreipčiausi tiesiai į jį. Tačiau šįkart abejonės man kilo labiau kaip eiliniam „Panoramos“ žiūrovui (kaip profesionalas žiūriu visai kitas žinių laidas), nuolat susiduriančiam su LRT vadų dūsavimais, esą nacionalinei televizijai katastrofiškai stinga lėšų. Beje, kilo ne tik man. Tad gal būtų geriau, kad pati televizija iš anksto apsidraustų nuo panašių įtarimų ir tiesiog informuotų, kad rodomas siužetas - pasiaukojančio žurnalisto atostogų įspūdžiai. Juk, tarkime, man visai nekyla klausimas, už kieno pinigus Rūta Lankininkaitė važiavo į Varšuvą. Tai jos profesinė veikla. Šiaip esu įsitikinęs, kad tikras profesionalas turi abejoti viskuo, pirmiausia, žinoma, savimi. Bet kad ponas Pugačiauskas savo laiško pradžioje ir pabaigoje keliskart labai lietuviškai suabejojo mano lytine tapatybe, manau, su profesionalumu neturi nieko bendra.
J. Ū.
Mums rašo
Laiškas Jonui Ūbiui
Žinau, kad jokio Jono Ūbio nėra - bet tikiuosi, kad neegzistuojančią personą šitas laiškas pasieks.
Ir tada toji neegzistuojanti persona supras, kaip lietuviškoji tikrovė - kai daug kas yra perkama ir parduodama - yra sugadinusi jo ar jos pasaulėvaizdį. Juokingiausia, kad šitokių kaltinimų, kokius aprašėte, aš tikėjausi, nes tą lietuvišką tikrovę ir tą ciniškąjį pasaulėvaizdį puikiai pažįstu.
Tiesa yra ta, kad važiavau už savo pinigus - atostogų.
Važiavau su savo kamera, o kadangi neturiu pinigų automobiliui nuomotis, kelias dienas važinėjau po salą dviračiu, kalnuotais šunkeliais karštyje, tampydamas visą įrangą ant kupros. Žygiai su neperšaunamomis liemenėmis Afganistano kalnų karštyje tokiam ekstremaliam filmavimui neprilygo.
Tiesiog manau, kad kai kurios pasaulio vietos yra pernelyg įdomios, kad nepasidalytum jomis su kitais - tik dėl to ir dirbu.
Taip darau ne pirmą kartą, ir, reikia pasakyti, tam sukišu beveik visą atlyginimą. Per vienas iš tokių atostogų - nuo pradžios iki pabaigos suorganizuotų ne poilsiui, o vien tam, kad parsivežčiau reportažų seriją - mano ištraukta kamera sukėlė pasišaudymą ir dviejų priešiškų užsienio reikalų ministerijų pasikeitimą notomis. Ir tada, ir dabar manau, kad tai, jog LRT neturi pinigų, neturi būti kliūtis mums patiems, o ne kokiems nors rėmėjams, rinktis temas, kurias norime rodyti. Ne tik atostogos - už savo pinigus važinėju, nakvodamas oro uostuose, ir į renginius, kuriuose LRT turėtų būti atstovaujama, bet neturi pinigų. Ir, kaip neseniai sužinojau, ne aš vienas toks.
Teisybė, galutinis produktas apie salos paslaptis gali atrodyti banalus, bet prie banalumo veda kaip tik tai, kad stengiuosi laikytis profesionalumo taisyklių. Iš toli viskas atrodo paprasčiau, ypač perskaičius vieną kitą nuo vaikystės prieinamą knygelę. Bet buvimas vietoje tuo ir pranašus, kad iš profesionalų susipažįsti su visomis įmanomomis hipotezėmis ir visų silpnomis vietomis. Ir tada, po viso šio parengiamojo darbo, paaiškėja neišvengiama galutinė išvada - žinome, kad nieko nežinome.
Kai mūsų keliones organizuoja kas kitas - visada apie tai pranešame. Bet gerokai dažniau būna taip, kad naudojuosi pakvietimais į renginius įvairiuose pasaulio vietose pakeliui padaryti nieko bendra su jais neturinčių reportažų, kurie, manau, svarbūs arba įdomūs žiūrovams. Todėl tampausi kamerą su savimi po pasaulį. Ne todėl, kad reikėtų - todėl, kad manau, kad dėl pinigų stygiaus žiūrovai neprivalo likti uždaryti provincialiame pasaulėlyje.
Na, o kalbant apie profesionalumą ir etiškumą - Lietuva maža, ir mane rasti labai lengva. Tai, kad Jonas Ūbis, prieš kaltindamas, nepasiaiškino, manau, daug parodo ne apie mano, bet apie jo ar jos profesionalumą.
Kadangi jau paskelbėte straipsnį viešai, profesionalumas ir etiškumas sakytų, kad ir pasitaisyti dera lygiai taip pat viešai, kaip suklydote.
Vykintas Pugačiauskas