Pažemintųjų triumfas

Živilė Pipinytė
Galiu įsivaizduoti, kad ne vienas, pasižiūrėjęs Radu Michaileanu filmą „Le Concert“ (Prancūzija, 2009) susinervinęs spėlios, už ką filmas buvo nominuotas net devyniems prancūzų kino akademijos „Cezariams“ ir kodėl prancūzai masiškai šturmavo kino sales.

Pasakojimas apie rusų muzikantus, kurie kažkada buvo atleisti iš Maskvos Didžiojo teatro orkestro ir po trisdešimties metų vėl susirenka, kad apgaule patektų į Paryžių ir ten sugrotų Piotro Čaikovskio koncertą smuikui ir orkestrui, pirmiausia atrodo neįtikėtinas. Be to, iš pat pradžių akivaizdu, kad režisierius išnaudoja visus per beveik šimtą metų kine susikaupusius rusų ir žydų vaizdavimo stereotipus - tai barbarai ir girtuokliai, bet atviros, meniškos sielos ir puikių komercinių sugebėjimų žmonės.

 

Atsidūrę Paryžiuje, jie iškart susiranda nelegalius darbus, pardavinėja juoduosius ikrus, kalba prancūziškai su siaubingu akcentu, neatvyksta į repeticiją, nusiaubia viešbutį ir pan. Kol rengiamasi koncertui, ima aiškėti ir kartu su orkestru grosiančios jaunos prancūzų smuikininkės (Melanie Laurent įsiminė Tarantino „Negarbinguose šunsnukiuose“) istorija. Mergina, kaip ir pridera melodraminiam siužetui, apie tai nieko nežino. Jos tėvai žydai buvo orkestro muzikantai ir Brežnevo laikais davė interviu „Laisvės“ radijui, o po to buvo ištremti į Sibiro lagerius. Mergaitė dar kūdikis buvo išgelbėta ir violončelės dėkle atsidūrė Prancūzijos ambasadoje. Kiekvienas pasakys, kad tais laikais taip negalėjo būti. Stereotipiški ir rusų banditai bei oligarchai, šaudantys „kalašnikovais“ per vestuves ir draugaujantys su prezidentais, ką jau kalbėti apie filmuose apie rusus „privalomus“ atlapaširdžius muzikantus romus.

 

Perskaitę visa tai, greičiausiai konstatuosite: dar vienas neskoningas filmas, kuriuos rusų kritikai kadaise ironiškai apibūdindavo „vešlių spanguolynų“ vardu. Jei nebūčiau mačiusi filmo, matyt, pagalvočiau taip pat. Michaileanu sąmoningai sukūrė senamadišką filmą, kurio laiminga pabaiga atrodo vienintelė įmanoma, o personažai - tarsi geri pažįstami. Trumpai tariant, tai filmas žmonėms. Tiems, kurie iš kino laukia išgyvenimų ir efemeriškos laimės akimirkos pačioje filmo pabaigoje.

 

Tariamas filmo senamadiškumas neerzina todėl, kad Michaileanu nekuria rimto, tragiško reginio. Jei „Le Concert“ būtų toks, tai jo nebūtų galima žiūrėti, kaip kad neįmanoma žiūrėti daugumos amerikiečių filmų apie gulagą ar trilerių apie Holokausto baisumus. Michaileanu elgiasi gana ekscentriškai: iš pradžių rodo farsą, paskui, kai žiūrovams pradeda aiškėti keistos buvusio legendinio dirigento, dabar - prasigėrusio Didžiojo teatro valytojo Filipovo (Aleksejus Guskovas) tragedija, pasuka link parabolės, kuri ir atves prie laimingos pabaigos. Režisierius meistriškai sulydo groteską su lyrizmu, kaip kad orkestro išvykimo scenoje, būtinai nufilmuotoje Raudonojoje aikštėje, iš kurios apdriskę muzikantai pėsčiomis traukia į Šeremetjevo oro uostą.

 

Iš pradžių negalėjau atsikratyti minties, kad žiūriu seną sovietinį filmą, nors ir perkeltą į laukinio kapitalizmo Rusijoje laikus, bet medaliais apsikabinėję komunistai, demonstruojantys prie pat Kremliaus, pasirodo besą apmokami statistai, kuriuos organizuoja mylinti pagrindinio filmo herojaus žmona (Ana Kamenkova). Michaileanutiksliai išnaudoja tą nesutapimą tarp senųjų stereotipų ir naujųjų laikų. Filmo humoras gimsta būtent iš to. Iš tos laiko slinkties, kuri greičiausiai iki šiol Rusijoje taip ir nesuvokta. Ta slinktis gimdo ir juokingas detales - ant komunistų vado (Valerijus Barinovas) stalo mažėjančia tvarka tarsi senovinius drambliukus surikiuotus Lenino biustukus, teatro požemiuose įrengtą telefoną, iš kurio nemokamai galima paskambinti į Izraelį, ar romus, oro uoste oriai dedančius padirbtus antspaudus ant savo pačių padirbtų užsienio pasų. Panašių detalių, kaip ir šmaikščių replikų: „Jis - garsus muzikos kritikas. Siaubingai nekenčia rusų muzikos“, žinoma, filme galėtų būti ir daugiau.

 

Ilgai svarsčiau, kur slypi filmo magija. Paskui supratau, kad ji - paviršiuje. Prieš trisdešimt metų pažeminti ir į gyvenimo dugną nustumti muzikantai negali susitaikyti su svajonių praradimu. Galimybė sugroti Paryžiaus teatre kadaise kagėbisto nutrauktą koncertą yra būdas jas susigrąžinti. Pažemintųjų ir nuskriaustųjų revanšas filme yra menas. Jų finalinis triumfas - ir mūsų visų triumfas.

 

Mačiau tris Radu Michaileanu filmus ir visuose trijuose nuskambėjo apgaulės, apsimetinėjimo motyvas. Berniukas etiopas filme „Eik ir tapk“ apsimeta žydu, kad ištrūktų iš badaujančios pabėgėlių stovyklos į Izraelį. „Gyvenimo traukinio“ herojai žydai, kurie nori pabėgti nuo nacių ir nusamdo traukinį į Palestiną, apsimeta naciais. Tikriausiai jie apsimeta ir kad važiuoja į Palestiną. Buvę „Le Concert“ muzikantai apsimeta Didžiojo teatro orkestrantais. Apgavystė Michaileanu herojams būtina, kad išsaugotų save, orumą ir tapatybę.

 

Šiaip moralais nesidrabstantis režisierius, filmui artėjant į pabaigą, vis dėlto Filipovo lūpomis suformuluoja tai, kas svarbiausia. Pasaulis yra orkestras ir reikia jame rasti savo vietą. Harmonija yra tada, kai groji savo partiją tame pasaulio orkestre. Regis, režisierius ir pats šiek tiek išsigąsta savo pakilių minčių, todėl filmas baigiasi staiga, aukščiausią katarsio akimirką. Čaikovskio muzika nutyla ir ekraną užlieja tamsa bei nostalgiški romų muzikos garsai. Visai kaip gyvenime.



 

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.