Užuomina į vieno rūsio istoriją

Jurga Stakėnaitė
„Austrijos policija sekmadienį suėmė 73 metų vyrą, kuris kaltinamas tuo, kad 24 metus laikė užrakinęs rūsyje ir seksualiai išnaudojo savo dukrą, ši pagimdė jam septynis vaikus.“ Prancūzų „Naujosios bangos“ režisieriai iš kriminalinių įvykių kronikos laikraščiuose mėgo išsikirpti tokio pobūdžio pranešimus, kruopščiai klijuodavo juos į sąsiuvinius, vėliau cituodavo savo filmuose.

Balandžio 2-ąją dvi savaites trukusį festivalį „Kino pavasaris“ uždarė Mariaus Ivaškevičiaus filmo „Tėve mūsų“ premjera. Simboliškai per Didįjį Penktadienį, kai viso pasaulio krikščionys prisimena Kristaus kančias ir mirtį, žiūrovai buvo pakviesti žvilgtelėti į žmogiškos kančios rūsį.

 

„Tėve mūsų“ sukurtas remiantis austro Josefo Fritzlo istorija, kuri neseniai sukrėtė visą pasaulį, bet taip pat greitai buvo užmiršta, kaip užmirštamos visos kraupios istorijos, vykstančios kažkur toli, kurias sunkiai įsivaizduojame savo šalyje, o tuo labiau atsitinkančias mūsų kaimynams ar artimiesiems. Man pasirodė, kad kai kuriems anksčiau apie Fritzlą negirdėjusiems žiūrovams sunkiau sekėsi sekti filmo „Tėve mūsų“ mintį: po seanso kažkas narpliojo veikėjų giminystės ryšius, dvejojo, ar senis – ne tik tų vaikų, bet ir pražilusios jaunos moters tėvas.

 

Naujo Mariaus Ivaškevičiaus filmo laukiau. Pirmiausia todėl, kad man patiko jo kino debiutas „Mano tėvas“, be to, apie „Tėve mūsų“ sklandė paslaptingos kalbos (esą tai bus kažkas visiškai nauja, realiais kriminaliniais įvykiais paremtas filmas...). Laukiau dar ir todėl, kad man patinka, kaip autorius švelniai ironiškai šypsodamasis ragauja gyvenimą ir nebijo apsijuokti. Tiesiog daro tai, kas jam įdomu. Per lietuviškų premjerų „Kino pavasaryje“ spaudos konferenciją šiek tiek nustebau, kai į žurnalistės klausimą, kodėl kuria kiną (suprask, kodėl pradėjo ir neatsisakė tos minties po pirmo bandymo), režisierius atsakė: „Todėl, kad man patinka kinas, patinka eiti į kiną, žiūrėti filmus.“ Nors tikėjausi išgirsti kažką panašaus į „todėl, kad negaliu kitaip“... Tikriausiai čia vėl kalti mano sentimentai pamišusiems „naujabangininkams“, kuriems kinas buvo neatsiejamas nuo gyvenimo.

 

Toks gyvybiškai svarbus, kitaip tariant, asmeniškas, vadinasi, išgyventas filmas man pasirodė Ivaškevičiaus debiutinis „Mano tėvas“. Savitas, išbaigtas, susapnuotas, prikeltas kine. Bet kas režisieriui rūpi šioje kankintojo iš Austrijos istorijoje? Ir kaip tuos ilgus dvidešimt gyvenimo rūsyje metų papasakoti per tokias trumpas dvidešimt minučių? Labiausiai apmaudu dėl filmo formato. „Tėve mūsų“ sunku pavadinti trumpametražiniu, jis tarsi iš konteksto išimtas epizodas, tarsi gluminanti užuomina (o gal reklaminis filmukas?)... Atrodė, jau laikau rankose, bet op, ir išsprūdo. Iš tokios medžiagos gimtų stora knyga ar pilno metražo filmas. Galbūt net dviejų valandų ir daugiau.

 

Prie šių nevalingų minčių prisidėjo ir įspūdis, kurį vos prieš kelias dienas man buvo palikusi

taip pat „Kino pavasario“ programoje rodyta graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos drama „Iltinis dantis“. Joje irgi pasakojama panaši istorija. Tik rūsys ten – visas prabangus namas, su baseinu kieme ir žydinčiais sodais. Apšviestas ryškia saulės šviesa. Ten tėvas irgi augina vaikus, savo valia atskyręs juos nuo pasaulio. Žinoma, norėdamas apsaugoti nuo visų blogybių. Filmas sukrečia, tas dirbtinis pasaulis pasiglemžia, aktoriai vaidina įtikinamai, taip, kad net šiurpuliukai kūnu laksto. Po „Iltinio danties“ seanso sutikau kelis pažįstamus, kurie prašė paaiškinti filmą. Mat jie nieko nesuprato. Tikriausiai nesuprato, kad taip gali būti, kad taip būna, kad taip yra. Todėl kalbėti apie tokius „rūsius“ labai svarbu. Kurti apie juos filmus taip pat.

 

Filme „Tėve mūsų“ žmogus (ir antžmogis?) turėtų būti svarbiausias. Kameros akis nukreipiama į visus šeimos narius (net ir į žuveles akvariume). Viršuje gyvenantieji nuobodesni nei „rūsiniai“. Tai savaime suprantama. Rūsyje jie lyg žvėrys narve. O mes – zoologijos sodo lankytojai. Gaila tik, kad vėl pristigo laiko charakteriams atsiskleisti. Sunku patikėti Juozo Budraičio kuriamo veikėjo despotiškumu, net ir tada, kai jis trenkia antausį savo neklaužadai dukrai (Aldona Bendoriūtė). Rūsio vaikai, nors ir apžiūrimi iš arti (pati ankšta erdvė perša stambius planus), taip pat nepasirodė kažkuo labai ypatingi. Pamėginkit įsivaizduoti, ką turėtų reikšti gimti ir užaugti rūsyje. Ir dar. Jie visi – kraujomaišos vaisiai. Žodžiu, beprotiškumo filme man pristigo. Tiek personažų elgesyje, tiek dialoguose. Labiausiai čia tiko griežtas motinos pabarimas vyresnėliui: „Nebeauk daugiau, negalima“, nes jo galva jau remiasi į rūsio lubas.

 

Pradėjus galvoti apie visa tai ir dar daugiau, filmas staiga ima ir baigiasi.

 

Filmas baigiasi, kai rūsyje išsijungia saugikliai. Ant juodo ekrano peršasi užrašas: „Bus tęsinys“...

 

Ar bus?


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.