Kovo pabaigoje džiazo keliai subėgta į Birštoną, kur jau tris dešimtmečius rengiamas džiazo festivalis, šiemet – dvidešimt šeštasis.
Senbuviai (tokių dauguma) jaunėja akyse, o pulkai jaunų birštoniškių, užaugusių su festivalių ir, pasak legendų, grįžtantys „į džiazus“ net iš užsienio, keičia miesto demografinius duomenis: amžiaus vidurkis – tik 30.
Po juodai baltos žiemos prasideda tikras pavasaris – Nemune ledai išplaukia, ir upių tėvas kontrabosiškai šniokščia šalia jamm session palapinės – laisvas ir veržlus. Klega trimitų išgąsdinti paukščiai, susidrovėjusių Prienų padangėj atsispindi vaivorykštės arka, už kurią nuolankiai dėkoja Norvydas Bir, Teatro diena susipina su džiazo naktimi. Atsilaikyti tam šauksmui neįmanoma, net pilnatis šviečia ryškiau už Birulio prožektorius, o kokakola pavirsta brendžiu.
Kai viskas baigiasi, lieka žinojimas, kad tikriausias kelias veda į laisvę.