Kovo 2 d. Lietuvos žydų bendruomenės J. Heifeco salėje įvyko vakaras, skirtas dirigentui ir pianistui Chaimui Potašinskui (1924–2009) atminti (vakarą vedė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė). Žydų bendruomenė, rengdama tokius vakarus, vykdo kilnią misiją priminti svarbias Lietuvos kultūrai ir menui žydų tautybės asmenybes, kuriomis Lietuva garsėjo ypač XX a. pirmoje pusėje. Kita vertus, tokiems priminimams drąsiau ir dažniau iniciatyvos imtis turėtų ir mūsų kultūros institucijos, ne vien Žydų bendruomenė – juk tokio masto asmenybės kaip Ch. Potašinskas yra ne vienos etninės bendrijos, o visos Lietuvos kultūros šviesuliai. Ilgametis Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentas Ch. Potašinskas per 40 darbo teatre metų dirigavo apie 3 tūkstančius spektaklių, parengė daugelį baleto premjerų, tarp jų – J. Pakalnio „Sužadėtinė“, J. Juzeliūno „Ant marių kranto“, E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“. Būdamas puikus koncertmeisteris, šiai veiklai paskyręs 55 gyvenimo metus, Ch. Potašinskas Valstybinėje konservatorijoje išugdė kelias kamerinio žanro atlikėjų kartas, pats akompanavo daugeliui šalies dainininkų.
Muzikologė Dalia Sverdiolienė, renginio pradžioje apžvelgusi Ch. Potašinsko gyvenimą ir kūrybą, priminė susirinkusiems neįtikėtinai spalvingą asmenybę ir turiningą jo gyvenimo kelią nuo pat vaikystės. Muzikos septynmetis Chaimas, kurio tėvas buvo geriausias siuvėjas to meto Kaune, pradėjo mokytis privačiai pas vokietę pedagogę Elzę Herbeck-Hansen. Chaimas stebėtinai puikiai skaitė iš lapo, labai lengvai išmokdavo kūrinius, nebijojo scenos. Kartą pamokoje apsilankęs grafas Conti ėmėsi globoti mažąjį vunderkindą, nusivežė jį į Italiją. Po pusmečio grįžęs į Kauną, Chaimas pradėjo mokytis Aušros berniukų gimnazijoje. Būdamas 13 metų, Chaimas koncertavo Valstybės operoje. Po kelerių metų jau grojo Kauno kavinėse. Per karą Potašinskų šeima buvo išblaškyta, Chaimas atsidūrė Uzbekijoje – ten dirbo apskaitininku, po kalnus jodinėdamas ant asiliuko rinko mokesčius. Pakviestas į Rusijos miestą Pereslavlį, Ch. Potašinskas ten sutiko nuo karo pabėgusių lietuvių, žydų – su jais įkūrė džiazo ansamblį, rašė lietuviškų dainų aranžuotes, sukūrė operetę „Meile nežaidžiama“. Pereslavlyje susipažino su būsima žmona Janina Gužinskaite.
Kalbėdama apie Ch. Potašinsko išsilavinimą, D. Sverdiolienė pabrėžė, kad dirigavimo jis tik pusę metų mokėsi pas žymų Leningrado profesorių I. Musiną. Tačiau LNOBT Ch. Potašinskas dirigavo 40 metų, didžiavosi savo pastatytomis operomis, buvo nuostabus baleto dirigentas, glaudžiai dirbo su E. Balsiu (ypač vertino jo baletą „Eglė žalčių karalienė“), J. Juzeliūnu. Labai mėgo darbą konservatorijoje su studentais. Jo auklėtiniai prisimena Ch. Potašinską kaip elegantišką, jautrų, nestokojusį humoro jausmo (M. Grodnikienės paminėta didžiulė Ch. Potašinsko kaklaraiščių kolekcija – irgi jo elegancijos simbolis!).
Vakare dalyvavusi LMTA koncertmeisterė Elina Maslakova pavadino Ch. Potašinską savo gyvenimo mokytoju. Prisiminimais apie Ch. Potašinską pasidalinusi LNOBT baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova „Potašinsko laikus“ įvardijo kaip auksinį teatro periodą. T. Sedunova pasakojo, kad dirigentas buvo visiems labai dėmesingas, dirbo itin profesionaliai, nestokojo humoro. Nepraleisdavo nė vienos repeticijos, nė vieno spektaklio (labai mėgo „Žizel“). Į teatrą jo palaikyti nuolat ateidavo visa šeima.
Profesorė Giedrė Kaukaitė, savo pasisakymu vakarui suteikusi artistiško gyvumo, nuoširdumo, akcentavo tai, kad Ch. Potašinskas buvo vunderkindas – stebuklo žmogus, kuris viską žinojo nežinodamas. „Potašinskas buvo žmogus donoras, aplink kurį visi burdavosi.“ Vakare dalyvavo Ch. Potašinsko sūnus Eduardas ir dukra Valerija – užaugę, kaip teigė E. Potašinskas, teatro užkulisiuose, ir su didžiausia šiluma minintys savo itin rūpestingą tėvą.
Labai gaila, kad yra išlikę vos vieno kito vaizdo įrašo su Ch. Potašinsku nuotrupų. Organizatorių dėka išvydome trumputį fragmentėlį iš LRT archyvų, kuriame Ch. Potašinskas akompanuoja dainininkui Rimantui Sipariui. Vakarą muzika papuošė LMTA studentai – dainininkė Nerita Pokvytytė (sopranas) ir pianistas Vaidrius Smilinskas.
Prisimenant tokius menininkus – Ch. Potašinską, Michailą Šenderovą, Aleksandrą Livontą ir kitus, kurie visą gyvenimą puoselėjo Lietuvos kultūrą, bendradarbiaudami su kompozitoriais parengė daugybę lietuviškų kūrinių premjerų, galima retoriškai paklausti – ar šiandien tai įsivaizduojama? Pavienių atvejų, ačiū Dievui, pasitaiko. Antai kovo 23 d. Chodkevičių rūmuose pristatyta visa M.K. Čiurlionio muzika fortepijonui, įrašyta Vokietijoje ir išleista kompaktinių plokštelių leidyklos „Celestial Harmonies“ prodiuserio Eckarto Rahno dėka (įrašė vokiečių pianistas Nikolausas Lahusenas ir pianistas Rokas Zubovas). Tačiau, apskritai kalbant, vargu ar šiandieninėje pavargusioje ir išvogtoje Lietuvoje galime alsuoti tokiu pilietiniu ir kultūriniu sąmoningumu, koks buvo būdingas XX a. šviesuliams, be išskaičiavimų kūrusiems krašto muzikinės kultūros istoriją...