Kodėl Jūsų filmo veiksmas vyksta Lurde?
Norėjau sukurti filmą apie stebuklą. Stebuklas yra paradoksas, tam tikra griova logiškame gyvenimo ir mirties cikle, bet stebuklo laukimas žada viltį, kad viskas gerai baigsis ir kad kažkas mumis rūpinasi. Ilgai ieškojau atitinkamos aplinkos. Pasirinkau Lurdą, nes norėjau pabrėžti, kad piligrimai išsirengia ten būtent vildamiesi patirti stebuklą. Iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad stebuklai yra kiaurai pozityvūs, pavyzdžiui, paralitiko išgijimas. Tačiau kai pradėjau gilintis į tokių įvykių istorijas, radau atvejų, kai liga grįždavo. Stebuklas pasirodydavo netvarus. Tai atspindi atsitiktiniai mūsų gyvenimo aspektai: kai kurie dalykai mums atrodo nuostabūs, net stebuklingi, bet laikui bėgant jie pasirodo siaubingi ar paprasčiausiai banalūs.
Jūsų filme stebuklai asocijuojasi su sėkmės idėja...
Tai tiesa. Stebuklingai pagiję žmonės dažnai klausia savęs, kodėl jiems „pasisekė“, kuo „užsitarnavo“ šį stebuklą. Verta bandyti elgtis kaip geram krikščioniui, kad išsitarnautum stebuklą, ar būna visai atsitiktinių stebuklų? Tai labai svarbus mano filmo elementas: viena vertus, ligoniai gyvena viltimi ir elgiasi taip, kaip ji diktuoja, kita vertus, jie niekad nėra tikri, kad bus apdovanoti. Kai Kristina stebuklingai išgyja, iškart savęs pakalusia: „Kodėl aš?“ Ji svarsto, ar dabar iš jos laukiama įrodymų, jog nusipelnė tos malonės.
Ar kai pradėjote filmą, religinės institucijos abejojo tuo, kaip filme bus parodytas tikėjimas?
Su monsinjoru Perrier, Tabo ir Lurdo vyskupu, daug kalbėjome apie tai, kaip bus parodytas sanktuariumas. Kartu su teologais taip pat diskutavome apie stebuklus. Kiekvienas savęs to klausia, Bažnyčia turi mums atsakyti. Įdomu, kad katalikų kunigai suvokia stebuklo ambivalentiškumą. Gyvenimo prasmės klausimas yra ne tik pagrindinis mano filmo, bet ir plačiai suvokiamos religinės refleksijos klausimas.
Vos kelių vaidybinių filmų veiksmas vyksta Lurde. Ar sunku buvo gauti leidimą ten filmuoti?
Buvau Lurde keliskart. Per ilgą pasirengimą filmavimui pavyko susitarti su Lurdo vadovais, paskui, jau po metų, gavau oficialų leidimą.
Kaip aktoriai reagavo į tą labai katalikišką pasaulį?
Kelios aktorės atsisakė vaidinti suparalyžiuotą moterį, nes vaidmuo nepakankamai „seksualus“ ir gali pakenkti tolesnei jų karjerai. Dar kitos abejojo katalikišku filmo turiniu. Aiškinau, kad nors istorija ir vyksta Lurde, filmas nėra katalikiškas. Pasinaudojau tuo kontekstu, kad parodyčiau universalią istoriją...
Iš pradžių atrodo, kad Sylvie Testud herojė neturi kūno: pasirodo jo dalis, vėl išnyksta.
Sylvie Testud iškart suprato filmą. Tai nėra tragedija apie paralyžiuotą merginą, bet greičiau parabolė, kurios personažas simbolizuoja platesnę koncepciją. Filmuotis jai buvo gana sunku, nes kuo ilgiau filmavome, tuo sunkiau jai sekėsi pakelti kūno bejėgiškumą. Ji galėjo tik judinti veidą. Tai ją slėgė, bet ji puikiai pajuto, ką reiškia būti neįgaliam. Mums abiem tai buvo gilus patyrimas.
Jūsų filmas peržengia Lurdo ir katalikybės ribas. Kokį tikėjimą jame norėjote analizuoti?
Mano filmas tyrinėja, kokie mūsų veiksmai suteikia gyvenimui prasmę. Priešingame poliuje egzistuoja baimė, kad pasaulis yra šaltas ir žiaurus, o mūsų būtis neturi gilesnės prasmės. Kad gimstame atsitiktinai ir taip pat mirštame, ir niekas neturi reikšmės. Sunku pasakyti, kas yra tiesa, nes gyvenimas yra nuostabus ir kartu banalus. Tačiau mane domino ir su religija susieti jausmai. Tikėjimo pagrindas – įsitikinimas, kad egzistuoja kažkas nepaaiškinama, kas išsprūsta mūsų suvokimui. Religingi žmonės tą koncepciją vadina Dievu. Tikėjimas leidžia priimti stebuklų buvimą, tai tikėjimo esencija. Mano filme yra vietos stebuklui, bet jo pasekmės greičiau banalios. Paaiškėja, kad tame „stebukle“ neslypi joks moralas ar gilesnė prasmė... Kad tai gali būti paprastas aplinkybių sutapimas. Tai laikina, nes gyvenime nėra nieko pastovaus ir tikro. „Lurdas“ nėra pasakojimas apie išgijimą.
Ar Jus įkvėpė kiti filmai?
Temos požiūriu mane įkvėpė Dreyerio „Žodis“. Humoro sėmiausi iš Jacques’o Tati filmų.
Ar galima sakyti, kad Jūsų filmas yra apie paslaptį?
Stebuklai kelia daugybę klausimų. Ar galiu paveikti likimą gerais darbais, ar esu tik žaisliukas likimo naguose? Mano pasakojamos istorijos ašis yra kontrastas tarp to, kas reikšminga, ir to, kas besąlygiška. Būtent todėl patyrusi stebuklingą išgijimą Kristina pareiškia: „Viliuosi, kad esu tinkamas asmuo.“
Pagal reklaminę filmo medžiagą parengė K. R.