Opera „Bruknelė“ prisirps vaikams

Gintarė Stankevičiūtė
Jei muzikinius įvykius išdėliotume šachmatų lentoje ir stebėtume jų ėjimus, tai naujos lietuviškos operos sukūrimas, ko gero, būtų šachas ir matas. Kovo 20 ir 21 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bus pristatyta vaikams skirta Jono Tamulionio operoa „Bruknelė“.

Du dešimtmečius LNOBT scenoje nebuvo lietuviškos vaikiškos operos premjeros, tad knietėjo paklausti kompozitoriaus J. Tamulionio, kokia vaikams baigia prisirpti opera „Bruknelė“.

 

G. S.: Esate vienas iš nedaugelio lietuvių kompozitorių, noriai pildęs vaikišką repertuarą. Kaip ši patirtis paveikė rašant operą vaikams?


J. T.: Be abejo, paveikė. Atrodytų, vaikams rašyti yra labai paprasta, aštuonių taktų dainelė ir nieko daugiau. Bet jiems rašant negali pasislėpti už tam tikrų įmantrybių ir to tikrai nereikia. Pateiksi matematišką muziką, ir vaikai, priešingai nei suaugę, atvirai sakys, ką apie tai mano. Nesinori ir nusipiginti, kad tik „bumčikai“ liktų. Deja, tokių pavyzdžių turime daug ir radijuje, ir televizijoje. Pavydžiai prisimenu prieš daugelį metų rengtus „Dainų dainelės“ konkursus, kai repertuaras buvo solidesnis, kai buvo privaloma ir liaudies daina, o dabar daug kur linkstama prie „popsinio“ dainavimo. Nesu priešiškai nusiteikęs, bet ne vien šiuo žanru turėtų būti auklėjama.


G. S.: Atkreipiau dėmesį, kad opera „Bruknelė“ skirta vaikams iki 12 metų, o tokio amžiaus vaikai dar labai patiklūs; patys mažiausieji ir nebaisios raganos gali išsigąsti...


J. T.: Regis, po didelio srauto gąsdinančių animacinių filmų, kokius vaikai dabar mato per televiziją, juos išgąsdinti nėra lengva. Todėl, manau, dvi mano operos raganos - geroji ir blogoji - neišgąsdins net ir mažiausio klausytojo.


G. S.: „Bruknelė“ - pirma Jūsų opera. Kuo įsiminė jos rašymas?


J. T.: Rašyti buvo įdomu, nors jau nuo studijų laikų maniau, kad šiais laikais kompozitoriui rašyti operą yra savižudybė.


G. S.: Gal paaiškinsite šią savo mintį?


J. T.: Opera - itin sudėtingas žanras, susidedantis iš daugybės komponentų, nepriklausančių nuo kompozitoriaus. Pirmiausia tai libretas, nuo kurio prasideda operos rašymas, vėliau įsijungia režisierius, dailininkai, choreografai... Visada malonu bendradarbiauti, bet būdamas salėje per savo kūrinio atlikimą jau nieko nebegali nulemti, nes viskas atlikėjo rankose. Manau, gerai pasakyta: jei atlikėjas nevykusiai atliks klasikinę muziką, 99% klausytojų kaltins atlikėją, o jei jis prastai atliks šiuolaikinę muziką, 99% kaltins kompozitorių.


G. S.: Kuo patraukė Martyno Vainilaičio to paties pavadinimo mitologinė poema?


J. T.: Man patinka nepaprastai graži M. Vainilaičio kalba, jo tekstais esu parašęs dainelių vaikams. Skaitydamas „Bruknelę“ tiesiog žavėjausi gražiais pasakos žodžiais ir sakinukais. O ypač dabar, kai aplinkui vėl girdimi įvairiausi svetimžodžiai, kai mažiausieji nesuprasdami angliškų žodžių gausiai juos visus taria, poeto kalba atrodo dar turtingesnė.


G. S.: Kaip manote, ar vaikai išeis iš spektaklio dainuodami kokią nors dainelę iš šios operos?


J. T.: Reikėtų palaukti spektaklių. Specialiai sukurti tokios dainelės, kurią visi išeidami dainuotų, tikrai nesistengiau. Tačiau pagrindinio vaidmens atlikėjas Edmundas Seilius išsitarė, kad jo penkių metų dukrelė, būdama gabi ir turėdama gerą klausą, šią muziką jau dainuoja namuose, nes nuolat girdi repeticijas.


G. S.: Nuo pat mokslo metų pradžios LNOBT rengė piešinių konkursą „Pasitikime Bruknelę“. Pasidžiaugti tokia gausa į teatrą atkeliavusių darbų (net 1422!) buvote atėjęs ir Jūs. Kaip, Jūsų manymu, vaikams sekėsi iliustratyviai perteikti M. Vainilaičio pasakos idėjas?


J. T.: Pirmiausia buvau maloniai nustebintas, kai nuėjęs į teatrą pamačiau keliasdešimt metrų eilėmis išklotų piešinių. Aišku, piešinys piešiniui nėra lygus, bet buvo puikių darbų, tiesiog „šedevriukų“. Dar ir dabar regiu vieną piešinį prieš akis. Dalyvavo vaikai ir iš atokesnių miestelių. Likome sužavėti tokiu aktyviu vaikų dalyvavimu ir gerais jų darbais, juos vertino ir dailininkai.


G. S.: Vis dėlto kokia būtų pagrindinė operos „Bruknelė“ idėja?


J. T.: „Bruknelėje“, kaip ir daugelyje pasakų, svarbiausia yra gėrio ir blogio kova, kurioje gėris nugali, o ne atvirkščiai. Operoje bus tokių personažų, kurie šiek tiek pasiaukos ir prisidės prie veikėjų, darančių gerus darbus.


G. S.: LNOBT scenoje netrukus išvysime dramos režisieriaus G. Padegimo „Bruknelės“ pastatymą. Ko žiūrovai gali tikėtis iš šios operos?


J. T.: Negaliu vertinti statytojų darbo, nes dar nemačiau galutinio rezultato, bet esu patenkintas labai artimu kūrybiniu bendradarbiavimu su dirigentu, režisieriumi, dailininke, choreografe ir jų siekiu sukurti dinamišką spektaklį išnaudojant teatro scenos galimybes. Pasakoje užkoduota daug veiksmo dinamikos ir kontrastų - juos stengiausi perteikti ir muzikoje. Greitų tempų ir didelės įtampos „velniškos“ scenos turėtų atsverti lyriškas scenas, pavyzdžiui, Dzingučio vienatvės sceną, kur jis liūdi ir ilgisi Bruknelės.


G. S.: Ar tikite, kad opera „Bruknelė“ greitai bus išleista kompaktinės plokštelės pavidalu ir vaikai dar ilgai galės jos klausytis namuose?


J. T.: Opera dar nepastatyta, o jau apie įrašus kalbame. J. Gaižausko opera vaikams „Buratinas“ repertuare - 40 metų, bet jos įrašas išėjo visai neseniai. Pajuokausiu, jei 38 metus statys ir mano operą, galbūt 2039 m. turėsime įrašą. Vis dėlto šių dalykų nesuplanuosi, gali nutikti ir taip, kad po kelių spektaklių jos daugiau neberodys.


G. S.: Ar operos chorai techniškai sudėtingi, ar lengva būtų vaikams juos padainuoti?


J. T.: Ne visi. Chorui daugiausia skirtos didelės įtampos masinės scenos, todėl kai kuriuos rašiau negailėdamas technikos. Mėgstu sudėtingą ritmiką. Juk choras - viena didžiausių mano meilių, tad negalėjau palikti be darbo.


G. S.: O gal orkestro pagailėjot?


J. T.: Kadangi stengiausi neperkrauti solisto, juolab minty turint mūsų teatro akustiką, visa sudėtingesnė muzikinė medžiaga perkelta į orkestro partijas. Orkestrui tai atlikti paprasčiau negu žmogaus balsui, todėl jam skirta daug darbo.


G. S.: Šiuolaikinės operos pavidalai pasaulyje nuolat kinta. Kaip, Jūsų manymu, ateityje galėtų keistis lietuvių opera?


J. T.: Tas tendencijas labai sunku nusakyti. Manau, būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp muzikinės kalbos ir klausytojo. Studentams sakau, kad gausiai parašius „muzikinio sacharino“, dar ilgą laiką bus galima arbatą ir kavą gerti be cukraus - saldu bus nuo muzikos skonio. O parašius įmantriai ir matematiškai - galėsime į įrėmintus partitūros lapus žiūrėti kaip į grafikos darbus. Panašiai būtų su operos tendencijomis: opera negali nei subanalėti, nei ypatingai sudėtingėti, nes sudėtingiausia, man regis, jau išmėginta. Vis dėlto viena tendencija tikiu - opera išliks.


G. S.: Interviu su muzikologe Rūta Gaidamavičiūte buvo atskleista Jūsų priklausomybė „darboholikų sektai“ ir tai paliudijo garso režisieriaus Mato Veličkos mintis, kad „daugiau už Joną gali dirbti tik japonai“. Ar „Bruknelės“ atlikėjams esate toks pat reiklus kaip ir sau?


J. T.: Jei jau paminėjote japonus, tai prieš atsakant - mažas ekskursas. Vienas seniausių Japonijos vyrų chorų užsakė stambų trijų dalių veikalą lotynų ir senovine japonų kalbomis (tekstus atsiuntė jie patys) chorui a cappella, jo trukmė - 20 minučių. Premjera vyko vienoje geriausių Japonijos salių, kurios akustika tiesiog fantastiška. Išėjo 120 (!) baltais frakais pasipuošusių jaunuolių ir su savimi neturėjo natų. Jie viską atliko atmintinai! Vėliau prisipažinau, kad Lietuvoje net penkių minučių premjeros nesu girdėjęs atmintinai. Taigi norėjau pasakyti, kad darbštumo pasimokyti reikėtų iš jų. O dėl reiklumo - esu reiklus, bet atsižvelgiu į žmogiškas galimybes ir į laiką. Dar visai neseniai vyko premjeriniai „Figaro vedybų“ spektakliai, iš solistų atėmę begalę laiko.


G. S.: Lietuvių muzikoje lyg ir be didesnės konkurencijos radote savo „vietą po saule“ - produktyviai rašote akordeonui, gitarai, chorinę muziką. Kaip dera šios kūrybos sritys ir opera?


J. T.: Visoje muzikoje galioja panašūs principai. Jeigu gitarai ar akordeonui nerašai vien valsiukų, o rašai rimtą muziką - tai nėra ir perėjimo nuo vienos kūrybos srities prie kitos. O kodėl gitarai? Iš meilės Ispanijai. Šią šalį įsimylėjau dar joje nebuvęs. Jeigu patikėtume reinkarnacija, matyt, kačiuku arba šuniuku kažkada buvau Ispanijoje (juokiasi).



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.