Tačiau praėjusį ketvirtadienį per LTV parodytos iškart trys dokumentinių filmų premjeros sužadino visai kitokias mintis. Visai netolima istorija - dvidešimt Nepriklausomybės metų - tapo oficiozu, tuo, kas Sąjūdžio laikais vadinta fasadine kultūra. Po filmų pasijutau lyg nublokštas į Brežnevo stagnacijos laikus. Būtent tada pats populiariausias žanras buvo teigiamo herojaus portretas, tiksliau, sovietinė hagiografija, juk net mokyklose buvo analizuojamas ryškiausias tokio pobūdžio veikalas - Brežnevo „Mažoji žemė“. Pasižiūrėjęs Ramunės Sakalauskaitės ir Editos Mildažytės filmą „Algirdas Brazauskas: liudijimai“ pagalvojau, kad filmo autorės tų „Mažosios žemės“ pamokų negali pamiršti iki šiol. Jos nedvejodamos kuria filmą - tostą savo herojaus garbei. Jokių abejonių, dvejonių ar klausimų, susijusių su istorine personažo misija, filme nekyla. Jis piešiamas tik šviesiomis spalvomis - visuomenės veikėjas, atsakingas žmogus ir tėvas, puikus medžiotojas, komunistų partijos veikėjas, apvalęs Vilnių nuo, jo paties žodžiais tariant, „daugiakalbių“, išgelbėjęs Lietuvą nuo rusų antplūdžio, vadovavęs nacionaliniam išsivadavimui, Lietuvos ėjimui Europon, inicijavęs Valdovų rūmų statybą.... Autorės nesitenkina savo nuomone. Viena iš jų filmo pradžioje įlipa į „Baltic Air“ lėktuvą (itin negrabi reklama - laivo sparnas su kompanijos užrašu) ir susitinka su buvusiu Lenkijos prezidentu Aleksandru Kwasniewskiu. Buvęs Liaudies Lenkijos komjaunimo ir sporto funkcionierius taip pat nepamiršo sovietinio žargono - jis pažeria liaupsių filmo herojui. Kiti pašnekovai bus santūresni, bet pats personažas pateiks netikėtų prisipažinimų: „Tapau politiku per prievartą.“ Tai man atradimas: nežinojau, kad anksčiau į CK žmonės buvo varomi dirbti prievarta. Kaip ir dera hagiografiniam filmui, personažas prisimena tėvus, mokyklą, pirmą darbovietę, draugystę su kunigais ir meilę moterims. Viskas paskubomis, nors filmas trunka beveik valandą. Kiekviena tema pateikta slystant paviršiumi, todėl filmas knibžda banalybių. Žadėtų liudijimų filme nėra. Daug vietos skirta asmeninėms nuoskaudoms, Brazausko patirtoms prezidentaujant.
Tačiau net ir blogiausias filmas fiksuoja laiką. Ateities istorikai, be abejo, pamatys daugiau už mus. Aš taip pat jame pamačiau įdomių detalių. Pavyzdžiui, prie stalo sėdi ir pietauja filmo herojus ir jo giminės, o ant stalo pūpso trilitrinis stiklainis su konservuotais agurkais. Kai iškart po Algirdo Brazausko „liudijimų“ prasidėjo Giedrės Žickytės ir Liepos Rimkevičienės filmas apie Vytautą Landsbergį „Laisvės džiazas“, pagalvojau, kad šioje šeimoje trilitrinio stiklainio ant pietų stalo, ko gero, nepamatysiu, o nelietuvių kalba Vilniaus gatvėje Landsbergiui taip pat nesukels susierzinimo ar net neapykantos. Režisierė akivaizdžiai siekė įmantresnės filmo formos, padėsiančios atskleisti ne tik personažą, bet ir jo laiką, amžiną lietuvio inteligento būseną įstrigus tarp praeities ir maišto prieš ją. Todėl, matyt, ir atsirado filme fluxus tema ir Jonas Mekas, džiazo koncertas ir kitokie inteligentiško gyvenimo atributai. Tik tinkamo pašnekovo (-ės) profesoriui Žickytė taip ir nesugebėjo rasti - sustingusi, išsigandusi mergina, kuri nuolat taikosi pasprukti iš kadro, vargu ar teisingai suprato savo vaidmenį. Ji tokia medinė ir bebalsė, kad filmo forma, kuria bandoma išlaisvinti ir save, ir filmo herojų nuo įgrisusio oficiozo, atrodo dirbtinai prilipdyta. Bet per balas brendantis ar muzikuojantis profesorius Landsbergis filme labiau panašus į tikrą istorijos veikėją nei žmogus-paminklas Brazauskas. Landsbergio liudijimai - be abejo, autentiški. Šitą šventinę LTV „trilogiją“ baigė Mindaugo Meškausko ir Vilmos Balčiūnienės „Lietuva. Statusas: nepriklausoma“. Tai ryškus dabar Lietuvoje vis labiau įsigalinčio reklaminio propagandinio filmo pavyzdys. Jo tikslas - naujo produkto, kuris vadinasi Nepriklausoma Lietuva, reklama. Filmo autoriai pasitelkė tam tikroms visuomenės grupėms - sportininkams, mamoms, mokslininkams, nepriklausomybės kovų dalyvių artimiesiems, studentams ir pan. - atstovaujančius personažus. Šie pateikė savą to naujo „produkto“ viziją ir su juo susijusius lūkesčius. Kiekvienas personažas temą „suasmenina“ ir „sušildo“ panašiai kaip kadaise apie higieninių įklotų „sparnelių“ pranašumus prabilusi mergina. Pavyzdžiui, Vytauto Kernagio duktė prisimena 1990-ųjų kovo 11 d., studentė Adelė - kaip su mama grįžo į Lietuvą prasidėjus Sąjūdžiui. Visai nenoriu pasišaipyti iš tų autentiškų prisiminimų. Tiesiog gaila, kad jie atsidūrė paviršutiniškame ir banaliame kūrinėlyje. Spėju, kad filmo kūrėjai geriau išmano viešųjų ryšių technologijas, o ne kiną.
Šventės baigėsi, filmų sumažėjo. Jų planuotojai sugeba nustebinti nebent tuo, kad filmus vaikams ir protiškai atsilikusiems dažniausiai rodo vėlai vakare, o filmus suaugusiems - savaitgalio rytais, bet tai, matyt, irgi viena lietuvių mentaliteto ypatybių.
Svarbiausias šios savaitės filmas, be jokių abejonių, prieš kelerius metus sukurtas Paulo Thomaso Andersono „Bus kraujo“ (TV3, 20 d. 22 val.). Tai - amerikiečių literatūros klasiko Uptono Sinclairo romano ekranizacija. Šis dabar beveik pamirštas vienas populiariausių XX a. pradžios rašytojų yra sukūręs ir romaną apie Čikagos skerdyklose dirbusius lietuvius. Bet „Bus kraujo“ nukels į XIX a. pabaigos Kaliforniją. Sidabro ieškotojui Danieliui Plenvju nuolat nesiseka. Kartą su sūnumi jie patenka į naftos karštligės apimtą miestą. Nors jį valdo charizmatiškas pamokslautojas Elis, Danielis netrukus būtent čia pradės kurti savo naftos imperiją...
Andersonas yra vienas gabiausių amerikiečių jaunosios kartos režisierių. Ankstesni jo filmai „Smagios naktys“ ir „Magnolija“ įrodė ir režisieriaus pagarbą 7-ojo dešimtmečio amerikiečių kinui, pirmiausia Roberto Altmano kūrybai. Tačiau „Bus kraujo“ stilius labiau sietinas su Orsono Welleso „Piliečiu Keinu“ ir klasikiniu Holivudo kinu. Danielis yra toks pat vizionierius ir vienišas vilkas, koks buvo Welleso Keinas. Nors pats Andersonas ir tvirtino norėjęs sukurti „senamadišką filmą“, „Bus kraujo“ nėra toks paprastas. Jame vaizduojama prievarta, valdžios ir pinigų troškimas kartais atrodo groteskiški, kartais pernelyg kraštutiniai, kad neerzintų šeštadienio vakare prie televizoriaus įsitaisiusių žiūrovų. Bet jis tikrai puikiai nufilmuotas Roberto Elswito, o pagrindinį personažą suvaidinęs Danielis Day-Lewisas dar kartą patvirtino, kad yra vienas geriausių. Kartu filmą persmelkia tikra ir jau pamiršta kino epo, senojo vesterno dvasia.
LTV vėl atgaivino „Elito kiną“, tik jau sekmadienio vakare. Būsime priversti apsispręsti, kas esame, - snobai ar elitas. Šį savaitgalį LTV parodys vokiečių režisieriaus Detlevo Bucko 2006 m. filmą „Žiaurus gyvenimas“ (LTV, 21 d. 23.30). Tegu neatbaido didaktiškas pavadinimas, filmas vertas dėmesio. Tai pasakojimas apie penkiolikmetį Michaelį, kuris kartu su motina iš provincijos persikelia į Berlyną. Jie atsiduria imigrantų kvartale. Kaimynai nėra malonūs, mokyklą terorizuoja nusikaltėliai, tėvas miręs, o emociškai nebrandžiai motinai sūnus nelabai rūpi, ji ieško dar vieno turtingo meilužio, todėl Michaelis anksti priverstas suaugti. Bet miestas, jo gyvenimas ir nauji žmonės žavi vaikinuką. Pažemintas ir persekiojamas klasės draugų Michaelis ras užuojautą tarp smulkių nusikaltėlių. Netrukus jis ir pats ims pardavinėti narkotikus, susidės su turkų mafija. Ar po viso to galima grįžti į normalų gyvenimą?
Nostalgiškus prisiminimus apie sovietinę vaikystę sugrąžins Algirdo Aramino „Maža išpažintis“ (LTV, 20 d. 23.10). Pagrindinis filmo herojus atsidūrė sunkiame ruože tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Amžinas konfliktas (su tėvu, mokykla, klasės draugais) atrodo neišsprendžiamas. Filmas gana didaktiškas, bet jis ir apie vertybes, kurios tada atrodė nekvestionuojamos. Laimė, kvietimas „Benai, plaukiam į Nidą“ nesukelia nereikalingų klausimų.
Jūsų -
Jonas Ūbis