Skulptūra „Lapai“: kūrinio kelias

Vladas Urbanavičius
Dar ruošdamasis šiam pokalbiui maniau, kad susitikimą pradėsiu nukeldamas skulptūrą tiesiog ant grindų. Draugai buvo įspėję, kad „Lapai“ stovi per aukštai ir ant per siauro pjedestalo.

Į galeriją išsiruošiau rudenį – vyko labai įdomios parodos, todėl prie savo skulptūros priėjau tik po trečio apsilankymo. Mano darbo pastatymo kritikai buvo teisūs. Tačiau gerai žinau, kad kai darbai iškeliauja iš dirbtuvės ir pradeda savarankišką gyvenimą, autoriaus priekaištai dėl eksponavimo negali tapti įsakymu kitiems. Kartais net įdomu, kiek pati skulptūra pajėgi atlaikyti aplinkos išbandymus, ar gali diktuoti savo sąlygas. Visada kankinausi dėl pjedestalų, kurie mano darbams daugiau trukdė, nei padėjo. Tačiau, kaip matome, „Lapai“ ir be mano pastangų „nulipo“ ant grindų. Laimė, ekspozicija buvo pakoreguota. Praradę pjedestalą „Lapai“ tik laimėjo ir atrodo kur kas natūraliau. Drįstu pasakyti, kad galerijoje skulptūros eksponuojamos su baime ir nepasitikėjimu – priglaustos prie sienų ar įspraustos salių kampuose. Taip pastatytos skulptūros prilyginamos dvimačiams objektams. Jei reikėtų pačiam apsispręsti, kuriai „Lapų“ pusei skirti daugiau dėmesio, – labai sutrikčiau. Galiu tik pridurti, kad šio statinio autorius architektas Gediminas Baravykas mano skulptūrą šioje ekspozicijoje būtų pasukęs priešingai. Kodėl? Paaiškinsiu vėliau.

 

Austėjos Čepauskaitės pakviestas pakalbėti apie čia atsidūrusią mano skulptūrą ir kitus darbus, ėmiau svarstyti, kas lėmė, kad iš 11-os Lietuvos dailės muziejaus saugyklose esančių darbų buvo pasirinkti „Lapai“. Ar jie mano kūryboje išskirtiniai? Niekada tuo nesidomėjau. Kaip detektyvas ėmiau rinkti išsibarsčiusius skulptūros atsiradimo „įkalčius“. Teko grįžti į pirmuosius metus po studijų. Pajutau, kaip klampoju po 1978–1980 m. sovietinio marazmo erdvę. Vienas po kito kaip grybai po lietaus dar dygo nauji leninai Marijampolėje, Druskininkuose, Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje. Jie iškalbingai liudijo tai, kas vyksta to meto viešojoje erdvėje. Bet tas muliažų pasaulis manęs nedomino. Intensyvus meninis gyvenimas virė paralelinėje tarybinei butaforijai erdvėje. Lyg iš kito laiko ir erdvės į oficialias parodas kartkartėmis prasmukdavo nemažai darbų, kurie traukdavo akį, žadindavo tikros medžiagos, tikro gyvenimo alkį. Intuityvus noras daryti darbus iš tikrų medžiagų aktyvino meninės tiesos paieškas. Todėl labai greitai įvertinau Klaipėdoje prasidėjusio skulptorių simpoziumo galimybes. 1978 m. ten iš granito iškaliau „Horizontalią figūrą“. Plenero organizatoriai tuo metu dar nesuvokė, kokį išlaisvinančios plastinės formos džiną paleido į erdvę. Atsiradęs natūralus ir laisvas santykis su medžiaga keitė skulptūros formą, nuolatos ją atnaujindamas. Atsivėrusios plačios medžiaginės galimybės masino čia sugrįžti.

 

Turėjau nemažai laiko, kol ateis 1979 m. birželis ir aš vėl galėsiu važiuoti į Klaipėdą. Nutariau išvalyti Vilniuje, uošvės bute, buvusią nenaudojamą laiptinės aikštelę, ir ten ką nors nuveikti. Bendrakursis Mindaugas Navakas padėjo Dailės instituto staliaus dirbtuvėje rasti „pasimetusių“ ąžuolo gabalų ir sėkmingai parsigabenti namo. Iki pavasario laiptinėje planavau padaryti „Ranką“, „Atramą“ ir „Sparną“. Energijos turėjau su kaupu, todėl M. Navako paprašytas sutikau pagizeliauti Petro Mazūro įsirengtoje bronzos liejykloje Jeruzalėje. Susidūriau su nepažįstamais technologiniais procesais ir medžiagomis. Mačiau, kaip stingo „Paukščių takas“, „Genijus“, toje pačioje erdvėje buvo šlifuojama „Nikė“, kuri dabar stovi gretimoje salėje. Stebėdamas šiuos procesus, galutinai įsitikinau, kad neįgavęs tinkamo mastelio ir medžiagiškumo joks užmanymas netaps skulptūra.

 

Pasibaigus liejimo pamokoms Jeruzalėje, grįžau į savo laiptinę ruoštis granito plenerui Klaipėdoje. Jau turėjau „Lapų“ piešinį ir plastilino eskizą. M. Navakas eksperimentavo savo studijoje liedamas mažus darbus iš aliuminio. Draugo paragintas pasinaudojau liejyklėlės galimybėmis. 1979 m. žiemą „Lapų“ eskizas tapo pirmuoju ir tikriausiai paskutiniu mano aliumininiu liejiniu, nors pati aliuminio medžiaga liko svarbiu būsimos medinės skulptūros komponentu. Skulptūros pavidalą eskizai dažnai įgauna kitaip, nei planuojama. „Lapai“ savo medžiagą surado daug vėliau, jau po nesėkmingo bandymo iškalti skulptūrą iš granito Klaipėdoje. Pradėtą darbą teko palikti – netikėtai suveikė sovietinės kontrolės mechanizmas. „Lapus“ kuriam laikui teko pamiršti.

 

Dėl tos nesėkmės atsirado gera proga įvykdyti seną sumanymą. Su Jurbarko valdžia buvau sutaręs Eržvilko kapinėse pastatyti supaprastintą diplominio darbo variantą – paminklą sušaudytiems vietiniams žydams. Tačiau labiau rūpėjo kiti darbai, ir aš jį vis atidėliojau. Žlugus mano planams iškart atsidūriau Jurbarke. Sąlygas darbui susikūriau pagal Klaipėdos simpoziumo pavyzdį. Jurbarko buitinio aptarnavimo kombinato kieme susirenčiau plenerinę pavėsinę, žvyro karjere išsirinkau tinkamą akmenį, jis buvo atgabentas į darbo vietą. Mane apgyvendino Jurbarko viešbutyje. Galima sakyti, granito pleneras tęsėsi... Klaipėdietis skulptorius Klaudijus Pūdymas paskolino perforatorių, o bendrakursis Dovydas Zundelovičius parūpino net naują „bulgarkę“ (kampinę šlifavimo mašinėlę), kurią atvežė ne per toliausiai savo tėviškėje Vilkijoje akmenį kalęs skulptorius Šarūnas Šimulynas. Neturėjome teisės įsigyti medžiagų ir įrankių, nes jų nebuvo parduotuvėse. Todėl kiekvienas pradėtas darbas įtraukdavo daug žmonių – draugų ir giminaičių ar šiaip pažįstamų – priklausomai nuo to, kas ką reikiamu metu galėjo gauti. Komunistinės tvarkos nepažinusiam žmogui sunku tą suprasti. Ir Jurbarke be bendraminčių supratimo ir pagalbos nieko nebūčiau galėjęs nuveikti. Net vietiniai kombinato meistrai kokį nugvelbtą įrankį padovanodavo. O kokios buvo kompresoriaus darbui reikalingos „saliarkos“ papildymo tiesiai iš Nemuno baržų istorijos! Čia galėčiau pridurti, kad noras įveikti medžiagą buvo prasmingas – pastangos perskelti akmenį prilygo pasipriešinimui komunistinei beprasmybei. Vėlų 1979 m. rudenį darbą užbaigiau.

 

Gerai nuteikė žinia, kad „Ranka“, „Atrama“ ir „Sparnas“ prasmuko į I respublikinę medalių ir mažosios plastikos parodą Vilniaus dailės parodų rūmuose. 1979 m. gruodį eilinį kartą „sužvejojęs“ ąžuolo gabalą savo laiptinėje pradėjau kapoti „Galvą“. Šiam darbui sunaudojau paskutinį turėtą žalvario lakštą. Taip baigėsi pirmoji žalvariu inkrustuotų medinukų serija.

 

1980 m. birželį gavau slaptą signalą, kad savo darbus galiu ruošti naujai parodai, nes Dailininkų sąjunga nesugebėjo surinkti darbų eilinei Pabaltijo skulptūros kvadrienalei Rygoje. Transportas buvo užsakytas, beliko sukrauti darbus. Taip su puikia kolegų kompanija (M. Navakas, Aloyzas Smilingis, Š. Šimulynas ir Lionginas Virbickas) nuvykau į Rygą. Susipažinome su latvių skulptoriais, lankėmės jų dirbtuvėse. M. Navakas, A. Smilingis, L. Virbickas ir Š. Šimulynas darbus eksponavo Rygos senamiesčio sodelyje. Savo skulptūras – „Ranką“, „Atramą“ ir „Galvą“ rodžiau Šv. Petro bažnyčioje.

 

Tų pačių metų vasarą vėl dirbau Klaipėdoje. Per plenerą iškaliau „Fragmentą“. Mažvydo parke buvo pastatytas antras mano darbas. Galimybė kas vasarą padaryti ir pastatyti viešoje erdvėje po skulptūrą padėjo įgyti daugiau patirties. Konkreti parko vieta koregavo darbų mastelį ir struktūrą. Veikė ir šalia dirbančių kolegų darbai. Jaučiau, kaip mano darbai pradėjo keistis. Paskutiniais plenerų metais skulptūros ėmė skaidytis, nes trūko didelių akmenų. 1982 m. plenero darbas „Sparnai“ buvo sudėtas iš dviejų gabalų, o 1983 m. „Atramos“ – iš trijų. 1983 m. vasarą paskutinį kartą dalyvavau Klaipėdos simpoziume, nes pasikeitė atrankos kriterijai, jie ribojo, buvo mažinamas dalyvių skaičius.

 

1980 m. tokios plenerų baigties dar negalėjau žinoti. Iš Klaipėdos grįžau į tėviškę ir svajojau rasti tinkamą medžiagą 1979 m. pradėtiems ir paliktiems „Lapams“. Prisiminiau 1971 m. parsivežtą Balčikonių Giedraitinės ąžuolą. Baigęs keramikos I kursą (į skulptūrą perėjau po II kurso) vasarą praleidau klasės draugo Kęstučio Balčikonio tėvo gimtinėje – Giedraitinės kaime netoli Panevėžio. Iš toje vietoje augusių ąžuolų pagal Kęstučio piešinius padėjau išskaptuoti du koplytstulpius seniesiems Balčikoniams atminti. Vienas koplytstulpis liko kaimo kapinaitėse, o kitą pastatėme Vilniaus Rasose. Likusį nuo darbų ąžuolo plongalį kaip uždarbį parsivežiau į tėviškę. Per dešimt metų „Lapams“ „rezervuota“ medžiaga buvo visiškai išdžiūvusi ir atitiko numatytus būsimos skulptūros išmatavimus.

Prasidėjo bjaurus darbas, nes medis buvo labai šakotas, ir skobti darėsi vis sunkiau. Kad mediena mažiau skilinėtų, skulptūroje reikėjo išskobti kuo gilesnes ertmes, todėl nusprendžiau darbo procesą mechanizuoti: nuo šlifavimo mašinos nuėmiau apsaugą ir pritvirtinau didelę frezą. Neilgai džiaugiausi savo išradimu – mašinėlė gerai dirbo iki pirmos didesnės šakos, ir atšokusi freza kliudė man veidą. Turbūt atlikau pačią greičiausią stomatologijos istorijoje operaciją – per sekundę netekau dešimties dantų. Dvi savaites gydžiausi Kelmės ligoninėje, o grįžęs į Vilnių artimųjų rūpesčiu dantis „atnaujinau“ Kauno mokamoje stomatologinėje poliklinikoje.

 

Kai buvau vežamas į Kelmės ligoninę, prarastų dantų skaičiaus dar nežinojau. Dantis man suskaičiavo 1982 m. sovietiniame kariniame komisariate per eilinį karo prievolininkų sveikatos patikrinimą. Tuomet ir sužinojau, kad ši nelaimė visam likusiam sovietlaikiui paliks mane netinkamų Raudonajai armijai sąraše, o karinio komisariato sveikatos komisijos vadas, kažkoks pulkininkas, apkaltins mane sabotažu už sąmoningą žalojimąsi vengiant atlikti garbingą sovietinio piliečio pareigą. Taip išvengiau kasmetinių „sborų“ ir galbūt būsimo prievartinio „savanoriavimo“ Černobylyje.

 

1980 m. gruodį skulptorė Dalia Matulaitė pasiūlė laikinai pasinaudoti ką tik gauta dirbtuve. Su nebaigtais „Lapais“ persikrausčiau į V. Grybo gatvę. Galėjau ramiai tęsti pradėtą darbą. Tuo pat metu ėmiau klijuoti „Klostes“ ir ruoštis savarankiškai lieti iš aliuminio. Dažnai tirpinau vašką, ir dirbtuvė skendėjo dūmuose. Pasipylė skundai. Daliai ne kartą teko aiškintis kaimynams dėl įtartinos „nuomininkų“ veiklos. Skulptoriai Kazys Kisielis ir Albertas Belevičius labai bijojo apsinuodyti ir įžvelgė gaisro pavojų... Jaučiau, kad reikia skubėti, nes nemalonių pokalbių tik daugės. Per tapytojo Rimo Tunaičio brolį Edmundą gavau išsvajotus diuralio lakštus. Ąžuole išskobtas ertmes uždengiau metalu – tai paprasčiausia aliuminio atsiradimo priežastis. Vietoj eskize numatytų įrėžimų įklijavau aliuminio juosteles. Medienos tekstūrą nuslopinau patina ir vašku. 1981 m. pavasarį skulptūrą pristačiau Respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje. Priėmimo lape pirmą kartą įrašiau pavadinimą – „Lapai“.

Pavadinimų niekad nesureikšminau, bet visiškai bereikšmiai jie irgi nebuvo. Ieškodavau tinkamo formalaus įvardinimo. Tam tikri aplinkos daiktai, gamtos motyvai, dažniausiai netiesiogiai paveikę plastinių formų struktūrą, nulemdavo pasirinkimą. „Lapai“ buvo mano pirmasis darbas, reprodukuotas spaudoje. Mano laimei, į namus jis nebegrįžo, 1982 m. buvo eksponuotas Vilniaus dailės parodų rūmuose II Pabaltijo jaunųjų dailininkų parodoje „Jaunystė ’82“. Po parodos LDM „Lapus“ įsigijo už 800 rublių. Tai buvo pirmasis mano parduotas darbas.

 

Lapai“ buvo didžiausias mano medinukas, peraugęs mažosios plastikos matmenis. Tik dėl savo dydžio skulptūra 1984 m. nepateko į „šešiukės“ mažosios plastikos ir piešinių parodą. Tačiau tarp parodoje eksponuotų piešinių buvo pirmasis „Lapų“ eskizas.

 

1984 m. buvo Pabaltijo skulptūros kvadrienalės metai. Kolegos į šią parodą per daug nesiveržė. Atėjus darbų transportavimo terminui buvo laisvų vietų. Ką tik buvau užbaigęs „Gamtos motyvą“ ir pasinaudojau palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Jam į kompaniją nutariau pasiskolinti muziejaus saugyklų koridoriuje stovinčius „Lapus“. Drauge su kolegomis nuvykau į Rygą. Parodos proga „Lapai“ buvo reprodukuoti latvių spaudoje. A. Smilingio „Torsas“ pelnė pagrindinį kvadrienalės prizą. Parodai pasibaigus darbai buvo parvežti į Vilniaus Jeruzalę. „Lapų“ diuralio lakštai buvo pažeisti, todėl nusprendžiau skulptūrą restauruoti. Plonus diuralio lakštus pakeičiau storais aliuminio lakštais. Sutvarkyti „Lapai“ kuriam laikui grįžo į saugyklas.

 

1987 m. „Lapai“ vėl pateikė staigmeną – atsidūrė Miestų statybos ir projektavimo instituto vestibiulyje. Bendrakursis Dovydas Zundelovičius nusprendė supažindinti mane su architektu G. Baravyku. Dovydas vylėsi, kad žinomas architektas „pramuš“ Vilniuje kokią nors vietą mano skulptūrai. Jau per pirmą susitikimą jis panoro „Lapus“ pasistatyti savo institute, kuriam tuo metu vadovavo. Garsiai suabejojau tokia galimybe, juk darbas priklausė muziejui. Nustebau, kai pašnekovas iškart surinko Dailės muziejaus direktoriaus telefono numerį ir be ceremonijų paprašė „Lapus“ kuo greičiau atvežti į institutą. Jau kitą dieną buvau pakviestas ją apžiūrėti. Toks „jėgos“ demonstravimas darė įspūdį. Po kelių dienų skulptūra stovėjo jai skirtoje erdvėje. Skulptūros pastatyme nedalyvavau. Nustebau pamatęs, kad Baravykas atsuko medines skulptūros dalis į žiūrovą, o metalinės dalys buvo mažiau matomos. Todėl ir sakau, kad NDG autorius mano skulptūrą būtų pasukęs priešingai. Baravykas užsikrėtė idėja padaryti didelius „Lapus“ iš akmens. Ėmė ieškoti vietos, ir buvo apsistota ties neveikiančiu fontanu Žirmūnuose. Talkon pasikviečiau architektą Henriką Žukauską. Pasiūlėme tuščią baseiną uždengti akmens plokštėmis, pro kurių plyšius vasarą galėtų čiurlenti vanduo (viena projektavimo sąlygų buvo fontanėlio išsaugojimas). Tiesiai ant akmeninio perdengimo būtume padėję iš trijų didelių akmens gabalų iškaltus „Lapus“.

 

Projektu domėjosi ir pats Algimantas Nasvytis. Jaučiau, kad Baravykas rengėsi rimtam mūšiui. Projektą pateikiau tuomet privalomai meno tarybai, dalyvavau jo svarstyme, meno tarybos pirmininkas Algimantas Mačiulis projektui pritarė, ir jis buvo patvirtintas. Buvau tikras, jog pagrindinės kliūtys įveiktos. Tačiau po kurio laiko Baravyko išdidi laikysena ėmė silpti. Mano dažni vizitai ėmė erzinti, jis vis kažkam skambindavo, dažnai girdėdavau Cicėno pavardę: „Ar Cicėnas žino?“ „Ar Cicėnas galės?“ „Cicėno negalima pagauti...“ Kaip vėliau paaiškėjo, tas man niekada nematytas mistinis Cicėnas Vilniuje buvo viršininkų viršininkas, nes valdė viso miesto komunalinį ūkį. Ties Cicėnu Baravykas su savo komanda ir suklupo... Gudriai suveikė komunistinės kontrolės mechanizmas. Tariama žymių kultūrininkų laisvė buvo meistriškai kontroliuojama. Sovietmečiu be Cicėno palaiminimo Vilniuje nė viena didesnė skulptūra tiesiog negalėjo atsirasti. Taip „Lapai“ prarado paskutinį šansą virsti akmeniniais.

 

1991 m. iškart po sausio 13-osios, kaip ir visi kiti deponuoti LDM darbai, „Lapai“ buvo grąžinti į saugyklas. Galiausiai skulptūra atsidūrė NDG. Čia ir vėl „Lapai“ mano pirmieji ir vieninteliai.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.