Opartas, arba apartas

Vidas Poškus
Rašant terminą „opartas”, kompiuteris dažniausiai jį bando ištaisyti į gražų lietuvišką žodį „apartas”.

Kartais tai be galo suerzina (nes žinau, kad koks nors skaitytojas ar redaktorius mane pagrįstai palaikys analfabetu), bet kai nuotaika būna gera, smagiai pakikenu. O kai įjungiu racionalųjį mąstymą, pagalvoju, jog tame slypi dalelytė tiesos. Paprasti pilkšvai rausvi (sunkiai nusakomos spalvos) arimai iš tikrųjų yra artimi optiniam menui. Tos pačios aiškios geometrizuotos plokštumos, tos pačios tiesios linijos (žinoma, daug ką lemia artojo įgūdžiai), tas pats saikingas spalvos naudojimas. Ir be arimų lietuviškame natūraliame ar kultūriniame kraštovaizdyje rastume daugiau to, ką galima pavadinti preoptinėmis formomis. Tai ir naminių audeklų raštai, ir prieverpsčių ornamentai, ir molinių puodynių dekoras...


Iš tikrųjų - Lietuva (kaip ir visa Vidurio Rytų Europa - ypač Vengrija ir Lenkija) yra be galo daug davusi tarptautiniam percepcinio meno judėjimui. Lietuvoje gimė, mokėsi, susiformavo du reikšmingi „antrosios optinio meno bangos“ korifėjai - Kazys Varnelis ir Kazimieras Žoromskis. (Antrosios bangos, nes pirmoji banga - tai optinio meno kūrėjai Josefas Albersas ir Victoras Vasarely bei kultinės 1965-ųjų optinio meno parodos „The Responsive Eye“ Niujorko Moderniojo meno muziejuje dalyviai). Antroji banga pasižymėjo tuo, kad didelių plastinių staigmenų galbūt nepateikė, bet iki neįmanomybės ištobulino techniškąją, virtuoziškąją optinio meno raišką.


Be to, būtina pabrėžti ir akcentuoti, kad nors bolševikai ir sovietinio oficialaus meno propaguotojai bei ideologai labai stengėsi „aparti“ optinį meną, 7-8-uoju dešimtmečiais geometrinio abstrakcionizmo, potapybinės abstrakcijos mąstymo normos sklido net ir per geležinę uždangą. Čia galima paminėti ir dėl savo meninių ambicijų nukentėjusį, į Vakarus sugebėjusį ištrūkti Vladislovą Žilį, ir nuosaikesnėmis, brutalizmo ir lyrizmo (keistas kokteilis!) dozėmis savuosius optinius menus „atmiešusią“ Birutę Žilytę.


Pavyzdžių galima aptikti ir daugiau. Tačiau gryniausias lietuviško („sovietinio“, „okupuoto“) optinio meno pavyzdys neabejotinai buvo Vytautas Kaušinis. Jis, kaip ir grynąją abstrakciją puoselėjusi Kazė Zimblytė, sugebėjo prisiderinti prie situacijos ne akivaizdžiai konfrontuodamas su sistema, o ją apgaudamas. Tai darė labai paprastai - kurdamas plakatus. Žodžiu, veikdamas kanonų šiek tiek mažiau saistomoje „taikomosios-dekoratyvinės dailės“ srityje. Taip menininkas įgijo žiupsnelį sąlygiškos laisvės ir netgi šiokio tokio (nepelnytai per mažo) tarptautinio pripažinimo. (Pats pirmą kartą V. Kaušinio darbų reprodukcijas išvydau ne tarybinėje lietuviškoje periodikoje, o tėvų prenumeruotuose lenkiškuose žurnaluose „Projekt“).


Beveik kiekvienas 6-7-ojo dešimtmečio V. Kaušinio plakatas - ryškus optinio meno pavyzdys. Neminėčiau konkrečių pavyzdžių – daugelis jų yra lygiaverčiai savo menine kokybe, - bet man ypač įspūdingi atrodo keisto nerimo persunkta afiša „Žmonės, būkite budrūs!“, vazareliškai vibruojanti „Pramoninės estetikos paroda“ arba bachiškai, o gal čiurlioniškai ar truikiškai, galbūt net tiksliau - kutavičiškai - niekaip negaliu apsispręsti, tačiau minimalistiškai, - vargonų akordais skambantis „II Vilniaus vargonų muzikos festivalis“. Jame yra to, ką savo kuruotoje „The Responsive Eye“ parodoje deklaravo Williamas C. Seitzas - ir „heraldiško“ plokštumos pojūčio, ir iki minimumo redukuoto rankos prisilietimo, ir siekio veikti jutiminį žiūrovo aparatą, ir subtilių „muarinių“ segmentų dėliojimo, ir minimalistinio mąstymo. Nereikia net pridurti tokių dalykų kaip matematinis griežtumas arba muzikalus ritmas.


Žodžiu, V. Kaušinio kūryboje yra visko, kas jo plakatus leistų priskirti lietuviško optinio meno klasikai. Ir šiuo atveju terminas apartas irgi galėtų būti vartojamas. Galbūt tik su viena didele išlyga - arimai, kaip ir tautinis mūsų mentalitetas, pasižymi tam tikru artojišku masyvumu (nesinori sakyti grubumu, nes tai turi negatyvią potekstę). Tuo tarpu optinės V. Kaušinio kompozicijos yra aristokratiškai lengvos. Šiuo bruožu jos artimos iberiškam op menui - kad ir kokiam Carlosui Cruz-Diezui ar Franceso Sobrinui. Manau, kad šiuo atveju paradoksaliai pagelbėjo (vis dėlto - bent jau to meto kontekste) akademiškas ir kanoniškas taikomosios grafikos žanras. Menininko darbų sąsajos (ir lygiavertis statusas) su „kapitalistinių“ šalių kolegų kūriniais liudija ne tik tarptautinį optinio meno poveikį, bet ir (svarbiausia) V. Kaušinio plakatinės kūrybos universalumą.




© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.