Visi M.K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui
Atrodytų, sunku patikėti, bet iš tiesų prireikė beveik šimto metų po kūrėjo mirties, kad šviesą išvystų pilnas jo svarbiausios muzikinės kūrybos – muzikos fortepijonui – įrašų rinkinys. Pirmąsias tris ciklo kompaktines plokšteles įrašė žymus vokiečių pianistas Nikolausas Lahusenas. Po jo netikėtos mirties 2005 metais paskutines dvi kompaktines plokšteles įrašė pianistas Rokas Zubovas. Visos ciklo kompaktinės plokštelės buvo įrašinėjamos Vokietijos didžiųjų radijo stočių – Bavarijos radijo Miunchene ir Bremeno radijo – koncertinėse įrašų studijose. Įrašus rengė vieni labiausiai patyrusių garso režisierių, kurių ankstesni darbai yra įvertinti „Grammy“ nominacijomis ir apdovanojimais. Kiekviena kompaktinė plokštelė pasirodydavo su puikiai apipavidalinta knygute, kurioje buvo spausdinami išsamūs muzikologo Dariaus Kučinsko straipsniai, pristatantys įvairiausias M.K. Čiurlionio kūrybos puses ir jos išsaugojimo bei sklaidos aspektus, iliustruoti M.K. Čiurlionio dailės ir grafikos darbais, eskizais, fotografijomis, muzikinių rankračių pavyzdžiais.
Vilniaus ir Kauno muzikos mėgėjai pirmieji turės galimybę pajusti M.K. Čiurlionio fortepijoninės muzikos visumą, gimusią iš beveik dvidešimties kruopštaus ir preciziško darbo metų. Ir visame šiame įvykyje nuostabiausia tai, kad E. Rahnas, žmogus, savo kantriu pasišventimu ir tikėjimu įgyvendinęs šią tokią svarbią Lietuvos kultūros ir M.K. Čiurlionio kūrybos sklaidos pasaulyje misiją, prieš dvidešimt metų nebuvo girdėjęs M.K. Čiurlionio vardo, ir pats asmeniškai neturi jokio istorinio ryšio su mūsų šalimi. Kovo 21 d. iš Frankfurto atvyksiantis E. Rahnas pirmą kartą viešės šalyje, kuriai padarė tokią neįkainojamą paslaugą. Pasitinkant šią viešnagę, pianistas R. Zubovas internetu E. Rahnui uždavė kelis klausimus apie ciklo „Visi M.K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui“ atsiradimą.
Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūs pirmą kartą susidūrėte su Čiurlionio vardu? Koks buvo pirmas Jūsų susitikimas su jo menu?
1992 metais viešėjau Tokijuje. Ikebukuro rajone, Seibu parduotuvių centro rūsyje esančioje didelėje meno knygų parduotuvėje „Art Vivant“ pamačiau kvietimą į parodą – viršutiniame aukšte kaip tik buvo eksponuojami lietuvių dailininko Čiurlionio darbai. Niekada nebuvau girdėjęs to vardo. Nuėjau į parodą, taip pat pasiėmiau ir parodos katalogą. Paveikslai, kuriuos pamačiau, netilpo į tokias kategorijas kaip „geri darbai“ ar „nelabai geri darbai“ – juose skleidėsi nuostabus amžinybės ir švelnumo pojūtis, ir labai sudvasintas gamtos supratimas, kuris mane labai suintrigavo. Paveikslai mane sukrėtė ne kaip tapybos darbai, bet aukštesniu lygiu – kaip kažkas aiškiaregiško, kas nėra tik spalvų tepimas ant popieriaus ar drobės. Buvo justi, kad paveiksle yra gilesnė žinia, tarsi jie būtų tik durys į kitą erdvę.
Kiek Jūs žinojote apie Čiurlionio muziką, kada Jums kilo mintis, kad reikia įrašyti visus Čiurlionio kūrinius fortepijonui?
Aš žinojau tik paveikslus, bet to visiškai pakako.
O kai pirmą kartą išgirdote jo muziką, ar iš karto ją girdėjote susietai su paveikslais? Ar ta muzika buvo tokia, kokios tikėjotės iš matytų paveikslų?
Man Čiurlionio muziką buvo paprasčiau perprasti negu jo paveikslus. Paveikslų simbolius buvo ganėtinai sunku šifruoti. Muzika man atsivėrė kur kas tiesesniu keliu. Bet, prisipažinsiu, nesu muziejaus kuratorius ar tapybos specialistas; kaip muzikos leidėjas turiu gerokai daugiau patirties, leidžiančios suvokti muzikos raišką. Jei bandyčiau objektyviai spręsti, mano supratimu, jo muzikos kalba labiau prieinama negu jo vizualioji kūryba. Kartais joje girdžiu Schumanno, kartais Chopino, kartais vėlyvų Liszto kūrinių, įvairiausių garsinių asociacijų, bet jos pagrindas – labai originalus, ir, nors įvilktas į romantinius jausmus, aiškiai žymintis kelią į moderniąją to meto muziką.
Čiurlionio muzika ir jo kūrinių natos pasaulyje nėra lengvai prieinamos, o prieš penkiolika metų dar ir ne viskas buvo publikuota. Ar Vokietijoje ji buvo tuomet žinoma? Kaip jums pavyko sudominti šia idėja kitus prie projekto prisidėjusius žmones?
Regis, 1998 metais Vokietijoje paminėjau Čiurlionio vardą kompozitoriui Wilfriedui Hilleriui, kuris tuo metu buvo svarbus žmogus rengiant Bavarijos radijo programas Miunchene. Hilleris taip pat nežinojo Čiurlionio, bet, pasikliaudamas mano pasakojimais apie jo paveikslus, nutarė pasidomėti šiuo klausimu. Jei teisingai prisimenu, tuo metu Vokietijoje buvo galima rasti tik Vytauto Landsbergio įgrotus Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Daugiau nieko nebuvo – tai idėją man padarė dar patrauklesnę.
Ar sunku buvo rasti Vokietijoje pianistą, pasirengusį įrašinėti praktiškai nežinomo kompozitoriaus muziką? Kompozitoriaus, kurio ne visi kūriniai prieinami, kurio pavardė veikiausiai ne ką pasitarnaus tolesnei koncertinei atlikėjo karjerai?
Prabėgo šiek tiek laiko nuo mūsų pokalbio. Wilfriedas Hilleris man pasakė, kad jam patiko ir muzika, ir idėja įrašyti visus Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Bet kamerinė muzika buvo ne jo sritis, taigi jis prikalbino prie projekto prisidėti Oswaldą Beaujeaną, tuo metu vadovavusį Bavarijos radijo kamerinės muzikos padaliniui. Hilleris taip pat pasiūlė pianistą Nikolausą Lahuseną, jo manymu – idealų tokios muzikos atlikėją. Beaujeanui idėja patiko, o Lahusenas irgi nuo pat pradžių labai entuziastingai ėmėsi projekto.
Kokių atgarsių apie šią muziką Vokietijoje sulaukėte darydami įrašus, pasirodžius pirmosioms kompaktinėms plokštelėms?
Jau pradžioje sulaukėme labai pagarbių įvertinimų ir šiek tiek transliacijos laiko radijuje. Reikėjo laiko, kad visas projektas išjudėtų – praėjo beveik dešimtmetis nuo parodos Japonijoje, kol buvo įrašyta pirma kompaktinė plokštelė, o baigiame projektą prabėgus beveik dvidešimčiai metų nuo minėtosios parodos Tokijuje. Bet susidomėjimas įrašais neapsiribojo vien Vokietija. Visose šalyse atsiliepimai buvo tokie pat palankūs – nuo Australijos iki Jungtinių Valstijų.
Visos penkios kompaktinės plokštelės išleistos bendradarbiaujant su Vokietijos radijo stotimis. Ar tai natūraliai išplaukiantis bendradarbiavimas, ar specialiai šiam projektui sukurta partnerystė?
Kooperacija su didžiosiomis Vokietijos radijo stotimis mažai, bet ambicingai įrašų kompanijai yra nepamainomas dalykas. Tokiu būdu mes gauname priėjimą prie geriausių instrumentų, puikiausių derintojų ir garso technikų, labai gerų koncertinių salių ar įrašų studijų, kurių daugelį mums būtų labai sunku ar net neįmanoma apmokėti patiems. Partnerystė su Vokietijos radijo stočių sistema yra esminė projektams, kurie yra labiau kultūrinio, o ne komercinio pobūdžio.
Nuo pirmos kompaktinės plokštelės įrašo iki pilno rinkinio pasirodymo praėjo dešimt metų. Ar galvojote, kad procesas tęsis tiek metų, ir ar iš karto buvo aiški viso projekto apimtis, kiek tos muzikos iš viso yra?
Iš pradžių neturėjau nė mažiausios nuojautos, kiek visa tai gali užimti. Pirmieji apskaičiavimai rodė, kad veikiausiai bus maždaug trys kompaktinės plokštelės. Darant įrašus, tęsėsi ir kūrinių paieškos, jų radosi vis daugiau. Be abejonės, kai pradėjome projektą, kūriniai nebuvo katalogizuoti, indeksuoti. Po pirmos Nikolauso Lahuseno kelionės į Lietuvą jam dar atrodė, kad nebus pakankamai nedžiagos užpildyti penktą kompaktinę plokštelę. Po Lahuseno mirties 2005 m., Dariaus Kučinsko ir Roko Zubovo dėka projektas pasiekė savo baigtinį pavidalą.
Žvelgiant atgal į procesą, kas lėmė jo įgyvendinimą ir kokias didžiausias kliūtis teko pakeliui įveikti?
Nuo pačios pradžios pagrindinis elementas, lėmęs viso projekto įgyvendinimą, buvo visiškas visų procese dalyvavusių žmonių tikslo supratimas ir vieningumas. Nuo Wilfriedo Hillerio iki Nikolauso Lahuseno, nuo Dariaus Kučinsko iki Roko Zubovo, niekas niekada nekėlė abejonių ir visi padarė geriausia, ką galėjo. Tai niekada nebuvo sunkus darbas, nors jo buvo labai daug. Tai buvo darbas, teikiantis pasitenkinimą. Vienintelė kliūtis buvo netikėta Nikolauso Lahuseno mirtis 2005 metais. Tuo metu nebuvau tikras, ar noriu tęsti projektą. Bet Christine Lahusen, Nikolauso našlė, pasakė man, kad jos vyras norėjo, kad viskas, apie ką kalbėjome jam gyvam esant, būtų pabaigta. Padariau viską, ką galėjau, kad įvykdyčiau pasižadėjimą. Galų gale, kai Darius Kučinskas atvedė Roką Zubovą į „Celesial Harmonies“, paskutinė kliūtis buvo įveikta ir galėjome užbaigti projektą.
Pabaigai asmeniškas klausimas apie leidyklą „Celestial Harmonies“: leidyklos kompaktinių plokštelių katalogas ypač įvairus; kas jungia visą šią, tokią skirtingą muziką į vieną katalogą?
Leidyklos „Celestial Harmonies“ („dangiškoji harmonija“, – R. Z.) pavadinimas išplaukia iš Keplerio visatos harmonijos teorijos. Ir jei visatos pamatas yra muzikinė struktūra, tai jai įtakos tikrai nedarys valstybių sienos ar kalbų skirtumai, religiniai ar kultūriniai ypatumai. Viskas yra vienumos dalys. Jau keturiasdešimt dvejus metus stengiuosi kiek įmanydamas tai atspindėti savo darbais.