1. „Baltas kaspinas“ („Das Weisse Band“, Austrija, Vokietija, Prancūzija, 2009).
Apie ką. Austrų režisierius Michaelis Haneke yra vadinamas „moralinės provokacijos meistru“. Savo filmuose jis analizuoja prievartos, blogio įsigalėjimo šiuolaikinėje visuomenėje priežastis. „Balto kaspino“ veiksmas nukelia į Prūsijos kaimą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Kaimo gyventojai atspindi griežtai hierarchinę visuomenės sistemą. Pasidalijimas į turtingus ir vargšus, įsakančius ir paklūstančius, vyrus ir moteris, besąlygiškas taisyklių paisymas yra gyvenimo turinys. Bet staiga kaimo gyvenimą ima drumsti tragiški įvykiai – nelaimingi atsitikimai, mirtys, smurtas. Įtampa vis tirštėja, blogis vis labiau įsigali. Pagrindiniai filmo personažai yra vaikai. Jų elgesį, reakciją į tai, kas vyksta aplink ir šeimoje, režisierius stebi labai įdėmiai. Po truputį, neprarasdamas detektyvinės įtampos, filmas tampa filosofiniu svarstymu apie blogio prigimtį, fašizmo atsiradimo prielaidas, pasaulį, kuriame dominuoja tik vyrai. Ar blogis slypi žmogaus prigimtyje, jis yra auklėjimo ar žmonių buvimo tam tikros uždaros grupės nariu pasekmė?
Kodėl. Retos šių dienų kine intelektualinės įtampos kupinas filmas pernai apdovanotas Kanų „Auksine palmes šakele“ ir geriausio Europos filmo apdovanojimu. Nors sukurtas pagal originalų scenarijų, filmas įspūdingai plėtoja temas, kurios anksčiau buvo siejamos su didžiąja literatūra. Reto meistriškumo kūrinys, primenantis apie jokių kompromisų (masinės kultūros, visuotinio infantilėjimo ir pan.) nepaisančio kinematografo egzistavimą.
Kam. Režisierius nesiūlo vienos vienintelės filmo interpretavimo versijos. Jis pasitiki žiūrovų sugebėjimais mąstyti savarankiškai, todėl filmas turėtų sudominti vis dar mąstančius, ieškančius kine egzistencinių problemų, aukščiausio lygio profesionalumo.
2. „Pranašas“ („Un Prophet“, Prancūzija, 2009).
Apie ką. ...Devyniolikmetis Malikas patenka į kalėjimą. Jis visiems yra svetimas – ir arabams, ir korsikiečiams, ir prancūzams. Malikas – beveik analfabetas. Išsigandęs, sutrikęs vaikinas iškart patraukia korsikiečių gaujos vado Cezario dėmesį, pradeda vykdyti jo nurodymus. Po truputį vaikino įtaka ir galia auga. Jis pradeda kurti savo planą. Užspeistas žvėriukas virsta vis labiau savimi pasitikinčiu žiauriu nusikaltėliu. Jis galvoja tik apie save. Iš pradžių svarbiausias Maliko tikslas – išlikti, paskui – pinigai ir valdžia.
Kodėl. Pernai Kanų Didžiuoju prizu apdovanotas filmas prieš kelias savaites susižėrė net 9 svarbiausius prancūzų kino akademijos „Cezarius“. Režisierius Jacques’as Audiard’as griauna socialinės dramos stereotipus, nors kuria filmą būtent iš jų. „Pranašas“ išsaugo įtampą ir realistinį požiūrį į tikrovę – režisieriui svetimi bet kokie pagražinimai. Jam įdomu analizuoti prievartą, kuri visada bus šlykšti ir baisi, nepaisant to, kokie motyvai. „Pranašas“ – tai pirmiausia kaltinimas teisingumo sistemai. Kalėjimas filme – nusikaltėlių mokykla, sudaranti jiems sąlygas degraduoti, o ne resocializuotis.
Kam. Besidomintiems socialiai angažuotu kinu. Ambicingo kino gerbėjams. Mąstantiems apie sistemą, kurioje funkcionuoja blogis.
3. „Akvariumas“ („Fish Tank“, D. Britanija, 2009).
Apie ką. Apie penkiolikmetę Miją (Katie Jarvis), kuri nelanko mokyklos, neturi draugų ir kuriai nieko nereikia. Likusi viena ji šoka. Mijos agresyvumas atbaido bendraamžius. Bet ji tiki, kad įgyvendins savo svajones. Vieną dieną merginos mama parsiveda namo vyriškį Konorą (Michael Fassbender). Motinos gyvenimo prasmė – nebūti vienai, turėti vyriškį, nes jis suteikia visavertiškumo jausmą. Konoras išlaisvins jausmus, kurių niekas nesitikėjo...
Kodėl. Šis filmas, primenantis, kad brendimas – didžiausių kovų su savimi ir už save laikas, – vienas didžiausių pernykščių Kanų atradimų. Režisierė Andrea Arnold atsidūrė tarp didžiųjų britų kino vilčių dar prieš tai – už ankstesnius filmus ji jau yra apdovanota „Oskaru“, BAFTA ir kitokiais prizais.
Kam. Išgyvenusiems brendimo dramą. Socialiai angažuoto britų kino ir Keno Loacho kūrybos gerbėjams. Vertinantiems gerą vaidybą, savitą naraciją ir kino energiją.
4. „Blogi namai“ („Dom zly“, Lenkija, 2009).
Apie ką. ...Vieną speiguotą 1982-ųjų žiemos dieną (laikas svarbus, nes žymi karinės padėties Lenkijoje laikus) į atokią sodybą atvažiuoja milicininkai, prokurorai ir kaltinamasis Šrodonis. Pastarasis turės nusikaltimo vietoje rekonstruoti įvykių eigą ir parodyti, kaip prieš ketverius metus nužudė Dziabasų šeimą. Nusikaltimo inscenizacija pamažu pradeda panėšėti į siurrealistinį filmą ar Peterio Bruegelio drobes. Milicininkai šildosi naminuke, atsiskleidžia sudėtingi jų tarpusavio santykiai, korupcija ir melas. Kaltinamasis bando įrodyti, kad tą baisią naktį, kai jis atsitiktinai užklydo į Dziubasų sodybą ir įvyko nusikaltimas, viskas buvo kitaip. Tačiau niekam neberūpi tiesa.
Kodėl. Iš tikrųjų režisierius Wojciechas Smarzowskis ir nenori pasakoti istorijos. Tai filmas apie „komunistinės“ Lenkijos gyvenimo siaubą, beprasmiškumą ir tuštumą, kai milicininkai niekuo nesiskiria nuo nusikaltėlių, o žmogiškas išstūmė materialiųjų vertybių godulys. Smarzowskis meistriškai supina dvi laiko linijas, pasitelkdamas neįtikėtinai judrią Krzysztofo Ptako kamerą, jis nuolat keičia pasakotojus ir požiūrius, į siužetą įpina kaimo folkloro, klasikinės tragedijos elementų ir juodojo humoro pliūpsnių. Tai pats tikriausias siaubo filmas, nes jo pagrindinis personažas yra blogis. Prieš kelias savaites lenkų kritikai šį filmą išrinko geriausiu 2009-ųjų lenkų filmu, bet kartu ir paaiškino, kad filmo ištarmė apie visuotinį blogį ir nihilistinė pasaulio vizija jiems nelabai priimtina. Pernai rudenį filmas „Blogi namai“ buvo Gdynėje apdovanotas už geriausią režisūrą, šiemet jam įteiktas ir lenkų kino akademijos „Auksinis erelis“ už režisūrą, daug kitų svarbių prizų.
Kam. Pasiilgusiems intelektualaus kino ir kruvino reginio. Norintiems suvokti, kas yra kino režisūra. Bandantiems suprasti, kas iš tikrųjų buvo gyvenimas Tarybų Lietuvoje, nes moralinė degradacija paprastai nepasižymi ryškiomis nacionalinėmis ypatybėmis. Garbinantiems Bruegelį ir Goyą. Vertinantiems aukšto lygio vaidybą.
5. „Lurdas“ („Lourdes“, Austrija, 2009).
Apie ką. Apie neįgalią Kristiną (Sylvie Testud), kuri išsirengia į Lurdą. Kartu su vežimėlyje sėdinčia mergina, kuri nėra nei labai religinga, nei labai skeptiška, į kelionę išsirengia ir žiūrovai. Tai kelionė savų įsitikinimų, prietarų, tikėjimo ribų link. Austrų režisierė Jessica Hausner nieko neprimeta, tarsi skatintų kiekvieną apsispręsti patį. Ji įdėmiai stebi piligrimus, atvykusius į Lurdą net iš tolimų šalių. Kaip ir visose mažose bendruomenėse, ir šioje atsiranda tam tikra hierarchija, simpatijos, neapykanta. Kuo geriau, patogiau tikėti: medicinos fenomenais ar vis dėlto stebuklais, gimusiais iš tikėjimo Dievu?
Kodėl. Vienas kontroversiškiausių pernykščio Venecijos festivalio filmų prabyla ir apie dabar populiarią sėkmės idėją, pakeri psichologiškai tikslių portretų galerija ir tuo, kad, kitaip nei dauguma šių dienų kūrėjų, Haussner neakcentuoja neįgalumo, jo „egzotiškumo“. Tai tik bendras visų susirinkusiųjų Lurde bruožas.
Kam. Mėgstantiems psichologiją kine. Svarstantiems tikėjimo Dievu klausimus. Klausiantiems, kaip Dievas pasirenka tuos, kuriems nori padėti. Žinantiems, kad „tam tikra prasme, kiekvienas mūsų yra įkalintas invalido vežimėlyje“.
6. „Apie Elę“ („Darbareye Elly“, Iranas, 2009).
Apie ką. Apie buvusius studijų draugus, nusprendusius praleisti savaitgalį kartu su šeimomis prie Kaspijos jūros. Kartu su seniai vieni kitus pažįstančiais filmo herojais vyksta ir vienos šeimos vaikų mokytoja Elė. Kol moterys kuriasi nelabai jaukiame name, o vyrai bendrauja, Elė staiga dingsta. Kai tampa aišku, kad merginos niekas gerai ir nepažįsta ir kad ji galėjo nuskęsti, keičiasi filmo ritmas ir tema. Tada ir paaiškėja, kad režisierių Asharą Farhadį labiau domina ne detektyvinis siužetas, o šių dienų Irano viduriniosios klasės vivisekcija, tai, kaip išsilavinę ir pasiturintys žmonės laviruoja tarp tradicijų ir laisvės troškimo, kaip jie, ir pirmiausia jų žmonos bei vaikų motinos, prisitaiko prie valdžios ir cenzūros reikalavimų, kaip visuomenėje įsigali konjunktūra ir apsimetinėjimas.
Kodėl. Pernai Berlyno kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanoto filmo struktūra primena Michelangelo Antonioni „Nuotykį“. Netikėta situacija padeda atsiskleisti filmo personažams, jų baimėms ir prietarams. Filmas įtraukia ne iškart, gal pernelyg užsižaidžiama subjektyvia „dogmiška“ kamera, bet grupinis totalitarinės visuomenės portretas savaip įdomus ir įtaigus.
Kam. Smalsiems „kitokio“ kino. Besižavintiems Irano kinu. Mėgstantiems „kritikų kiną“. Snobams.
7. „Lenkų rusų karas“ („Wojna polsko–ruska“, Lenkija, 2009).
Apie ką. Apie tai, kas vyksta „treninguotų vyrukų“ ir kitokių nelabai prie gyvenimo pritapusių jaunosios kartos atstovų galvose. Kaip jie mato ir suvokia pasaulį bei laiką, kurį mes linkę vadinti transformacijos periodu. Sukurtas pagal lenkų jauniausios kartos rašytojos Dorotos Maslowskos (ji taip pat vaidina filme) knygą – manifestą, kuri sulaukė ir lietuviško vertimo.
Kodėl. Režisieriui Xawery Zulawskiui pavyko perkelti į ekraną ir fantasmagorišką knygos atmosferą, ir „paplaukusių“ nuo narkotikų, alkoholio ir kitokių dirgiklių, pavyzdžiui, meilės, personažų pasaulio vaizdinį. Unikalų filmo stilių pabrėžia ir tobulas montažas, ir puiki jaunų aktorių vaidyba. Borysas Szycas už vaidmenį filme pernai buvo apdovanotas Gdynės geriausio aktoriaus prizu, Zulawskis – „Sidabriniais liūtais“.
Kam. Mėgstantiems originalų kiną ir turintiems gerą humoro jausmą. Norintiems suprasti šiuolaikinį jaunimą ir save.
8. „Ką žinote apie persų kates“ („Acin Kasi az gorbehaye irani khabar nadareh“, Iranas, 2009).
Apie ką. Apie du jaunuolius – moterį ir vyrą muzikantą, kurie išėję iš kalėjimo nusprendžia įkurti muzikos grupę. Jie vaikšto po Teheraną ieškodami kitų pogrindžio muzikantų ir juos įtikinėdami palikti tėvynę, nes Irane tokia muzika uždrausta. Islamas laiko muziką nuodėminga, juk ji žadina linksmybes ir džiaugsmą. Filmo herojai tikisi Europoje sulaukti sėkmės, todėl svajoja apie tremtį. Bet ką daryti, kai neturi nei paso, nei pinigų?
Kodėl. Kurdų kilmės režisieriaus Bahmano Ghobadi filmas, kuris buvo slapta per septyniolika dienų nufilmuotas Teherane, pernai parodytas Kanuose ir iškart apšauktas kultiniu. Tai filmas, apdainuojantis laisvę ir pasipriešinimą, idėjas ir aistras. Tai himnas menui ir priespaudos pasmerkimas.
Kam. Laisvės, muzikos ir Irano kino gerbėjams.
9. „Liūdesio pienas“ („La teta asustada“, Peru, Ispanija, 2009).
Apie ką. Apie liūdesį ir baimę, kurie paveldimi su motinos pienu. Pagrindinę filmo heroję Faustą pagimdė kalnuose komunistinių partizanų išprievartauta motina. Fausta bijo pasaulio, bijo jausmų, ji niekad nesišypso, nes motina maitino ją „liūdesio pienu“. Fausta gyvena vargšų priemiestyje, dirba tarnaite. Motinos mirtis ir prašymas palaidoti gimtinėje priverčia Faustą veikti. Norėdama užsidirbti pinigų, ji imasi įvairiausių užsiėmimų – patarnauja vestuvėse, dainuoja savo šeimininkei liaudies dainas, bet tai taip pat ir būdas atsikratyti traumos. Pamažu Faustos kevalas ima aižėti...
Kodėl. Pernai Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“ apdovanotas Claudijos Llosa filmas – tai pasakojimas apie išėjimą iš izoliacijos ir baimės šešėlio zonos. Sujungusi magiškojo realizmo (motinos linija) ir realistinės dramos apie pigiais daiktais nuolat užpildomą pasaulį temas, garsaus rašytojo dukterėčia bando jungti psichologinį kiną, filosofinę parabolę ir natūralizmą. Rezultatas visai įkvepiantis.
Kam. Magiškojo realizmo, Lotynų Amerikos kino gerbėjams. Vienišiems, nedrąsiems, bijantiems jausmų.
10. „Pakerėtas amžiams“ („Mei Lanfang“, Kinija, Honkongas, 2008).
Apie ką. Beveik trijų valandų trukmės istoriniame filme pasakojamas vieno garsiausių kinų operos žvaigždžių Mei Langango (1894–1961) gyvenimas. Juo žavėjosi Bertoltas Brechtas, Sergejus Eizenšteinas ir Charlesas Chaplinas. Dainininkas atnaujino klasikinę kinų operą, prisidėjo prie to, kad ja susidomėtų Vakarai. Tačiau jam teko gyventi milžiniškų visuomeninių, politinių ir estetinių permainų laikais. Menininkui tai buvo susiję su išbandymais, nes būdamas viešumoje ir apsuptas gerbėjų Mei Langfanas negalėjo likti nuošalyje.
Kodėl. Didžiojo kinų meistro Chen Kaige filmui būdingi visi biografinių filmų privalumai ir trūkumai. Nepaprastai spalvingai atkurta aktoriaus gyventa epocha, idėjiniai jo gerbėjų, didžių filosofų, ginčai kartais užgožia pagrindinio herojaus jausmus. Meilės ir kūrybos dramos ne visada telpa į išorinių įvykių gausiai prismaigstytą siužetą. Bet didžiuoju Holivudo stiliumi sukurta epinė drama sugrąžina senojo kino nostalgiją, o aktoriai Leonas Lai ir Zhang Ziyi, regis, mėgaujasi ir didžiuoju stiliumi, ir savo herojų kostiumais bei dainomis.
Kam. Pasiilgusiems kinų kino, spalvų, muzikos ir labai didelių jausmų.
Parengė Ž. P.