Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Po ilgai trukusio „Artscape“ projekto galerijoje Vartai – „suneštinė“ visų „Artscape“, Venecijos bienalės dalyvių ir kviestinių menininkų darbų paroda-akcija. Vienoje galerijoje glaudžiasi 23 menininkų darbai, kuriuos tikimasi ne tik parodyti, bet ir parduoti. Kadangi paroda „suneštinė“, tai po apsilankymo parodoje su kolegėmis nusprendėme „sunešti“ ir savo pamąstymus.
Parodos pavadinimas „Iš dailininkų dirbtuvių“ pataiko į dešimtuką: žiūrovui/pirkėjui jis sako, kad kalbama apie tiesiai iš dirbtuvių atneštus naujus kūrinius. Dėl to ir dėl žymių parodoje dalyvaujančių autorių joje netrūksta lankytojų. Tačiau apsilankius parodoje matyti, kad ne viskas taip jau nauja. Kad ir strikinėjanti Žilvino Kempino magnetinė juostelė – sumažinta jo ankstesnių darbų versija, pritaikyta „mažesnių užmojų“ pirkėjui. Paroda naujovių gal ir nežadėjo, jų norėti sugalvojau pati.
Aspektas, kuriuo žiūrint vaizdas pasidaro naujas, – pati idėja sunešti ir krūvoje eksponuoti daug įvairių menininkų, įvairaus žanro, temų, idėjų darbus. Šita į jokias aukštas, painias parodos koncepcijas nepretenduojanti kūrinių tankmė atrodo kaip atgaiva akims. Nuo tokio, sakyčiau, senamadiško, salonus primenančio darbų pateikimo jau daugelis esame atpratę. Kita vertus, toji tankmė ir gana aiški – su elegantiškai nuskambančiomis, ant sienų suraitytomis autorių pavardėmis šalia darbų. Taigi paroda subtiliai „sunešta“, bet ne „sukrauta“.
Danutė Gambickaitė: Mane taip pat sudomino ne tiek atskiri autoriai ir jų darbai (jau matyti, žinoti), kiek pati parodos idėja. Tik tavo, Jolanta, naujumo kriterijų pritaikiau jai (ne darbams). Beklaidžiojant kažkur tarp Kęstučio Grigaliūno ir Alinos Melnikovos galvoje kirbėjo tik viena mintis: „Jau mačiau!“ Kita vertus, gal reikia atprasti nuo kiek naivių lūkesčių atrasti vis kažką nauja.
Mintyse chaotiškai sukasi pastarųjų dviejų savaičių įvykiai: „Iš dailininkų dirbtuvių“, paroda „Laisvalaikis, sportas, kultūra“ JMVMC ir Kaziuko mugė. Visi jie šiek tiek sudrebina meno, kaip kažkokios egzaltuotos, kilnios srities pamatus. Paroda „Iš dailininkų dirbtuvių“ visiškai nieko neslėpdama tarsi teigia: „Visi mes norim užsidirbti, todėl pirkit!“ Ir nieko čia keisto. Užliūliuoti „Artscape’o“ buvom kiek primiršę, kad „Vartai“ yra privati komercinė galerija. Nors neįprasta matyti tuos raudonus taškelius ant Žilvino Lansbergio knygų, supranti, kad tai natūrali meno rinkos sistemos dalelė. Keista, kaip mūsų suvokimą, kalbėjimą keičia, veikia centimetro skersmens raudonas lipdukas?!
Kęstučio Šapokos kuruota neseniai atidaryta paroda „Laisvalaikis, sportas, kultūra“ yra saviironiška, netgi kiek savidestruktyvi, taip pat (dar aštriau) neigianti meno, kaip kilnios, intelektualios srities, įvaizdį. Na, o Kaziuko mugė – savotiška metafora meno rinkai.
Eglė Juocevičiūtė: Manau, galime kalbėti apie į baisius reiškinius išsikristalizavusią meno rinkos krizę. Iš esmės vienintelio realų meno gyvenimą reflektuojančio savaitraščio „7 meno dienos“ galimas bankrotas glaudų „kultūrininkų“ būrelį grąžino prie klausimų: „Kas ką perka ir kodėl? Jei kažko neperka, ar to išvis reikia?“ Savaime suprantamas kultūros reikalingumas, vedantis prie savaime suprantamo jos finansavimo, tapo abejonių objektu. Tai yra nuoseklu, turint galvoje, kad šiuo metu abejotinos vertės atrodo ir minimalus žmogaus išgyvenimo finansavimas. Bet apie tai ne čia.
Parodoje mane sužavėjo eksponuojamų darbų pritaikomumas šiuolaikinių namų erdvei. Kaip vienos Vilniaus galerijos, pasiryžusios šiuolaikinę tapybą, tekstilę ir skulptūrą įlieti į lietuvių būstus, savininkė guodėsi, lietuviai mėgsta skandinaviškas, švarias namų erdves, tokioms netinka ekspresyvi tapyba ir prie jos taikomi ekspresyvūs baldai. O parodoje „Iš dailininkų dirbtuvių“ galima rasti daug objektų, tinkančių lietuviškai skandinaviškoms namų erdvėms (dažnai primenančioms galerijos baltąjį kubą). Tai ir minėtas visus sužavėjęs (pralinksminęs?) Kempino kūrinys (ne veltui su Danute per atidarymą džiaugiamės bendra idėja, kad jau metas pradėti gaminti suvenyrinius „Kempino raktų pakabukus“), ir Ž. Landsbergo knygos, ir Tomo Martišauskio objektai, ir Ugniaus Gelgudos fotografijos, net ir A. Melnikovos tapyti piešiniai. Įdomiausia būtų apsilankyti namuose šeimininkų, kurie nusipirks Jurgos Barilaitės instaliaciją „Nieko“.
Man kebliausia namų erdvėje įsivaizduoti parodoje rodomus tapybos darbus. Regis, dažniausiai įžvelgti konceptualiuosius tapybos sluoksnius skatina galerijos erdvė, o tapybos, kaip namų sienų puošmenos, tradicija tokia ilga ir specifinė, kad Andriaus Zakarausko ar Eglės Karpavičiūtės drobės, atsidūrusios kieno nors svetainėje, netenka galios, nemanot?
J. M.-J.: Tu turi galvoje, kad bus prarasta konceptualumo galia? Įdomus klausimas. Gražiai šviečiančią Mariaus Zavadskio instaliaciją arba Barilaitės, Lauros Garbštienės, Kempino instaliacijas gali įsigyti tiesiog trokšdamas kolekcionuoti šiuolaikinį meną. Perkant jį su tokia intencija, konceptualumo užtaisas, esantis kūrinyje, niekur nenunyksta net jei kūriniai vizualiai sukrauti vienas ant kito kokioje nors mažoje kamaraitėje kaip kad žymių minimalizmo ir konceptualizmo kolekcionierių Herberto ir Dorotty Vogelių kelių kambarių bute (net keli sunkvežimiai turto).
Tačiau su tapyba iš tiesų visai kitas reikalas. Tavo minima Zakarausko ar Karpavičiūtės tapyba, pakabinta tradiciniame lietuviškame interjere, svetainėje virš sofos, prarastų dalį savo konceptualumo, nes imtų atlikti dekoratyvinę funkciją. Kita vertus, tas, kuris įstengs (finansiškai) įsigyti kad ir pigiausias ekspozicijoje kabančias drobes, veikiausiai turės bent šiokį tokį supratimą apie meną, tad nemanau, kad nupirktų kūrinių lauktų blogas likimas.
D. G.: Manau, kad Zakarausko ar Karpavičiūtės drobės, atsidūrusios kieno nors svetainėje, iš tiesų konceptualumo galios nepraras. Jos nepraranda bene visi parodoje „Iš dailininkų dirbtuvių“ pristatomi darbai. Jie nėra labai interaktyvūs ar susiję su konkrečia vieta, todėl gana lengvai gali būti perkelti kitur. Pavyzdžiui, į kolekcionierių ar kitų interesantų rankas.
Kyla klausimas, ar tikrai „įžvelgti konceptualiuosius tapybos sluoksnius skatina galerijos erdvė“? Galbūt čia tiesiog reikia šiokio tokio eiliškumo. Kūrinys, pabuvojęs galerijos erdvėje, sutvirtina savo konceptualų pobūdį, tarsi subręsta, peržengia paauglystės periodą ir gali žengti į suaugusiųjų pasaulį, kur jau veikia savos taisyklės, paklūstančios meno rinkos dėsniams arba ne. Kad darbas galėtų laisvai keliauti iš rankų į rankas ir neprarasti savo konceptualumo, jam tereikia kartą pabuvoti galerijos erdvėje.
Jolanta, sakai, kad Zakarausko ar Karpavičiūtės tapyba, pakabinta kur svetainėje virš sofos, tampa dekoracija. Čia susidaro labai įdomi situacija. Susiduria dekoratyvumo ir konceptualumo kategorijos, ir nors jos mūsų sąmonėje yra idėjiškai oponuojančios viena kitai, kur nors virš sofos jos priverstinai turi kontaktuoti. Manau, šiuo atveju dominuojančios pozicijos užėmimas tiesiogiai priklauso nuo to, kas sėdi ant sofos, ir nuo to, ar kūrinys prieš tai jau pabuvojo galerijoje.
E. J.: ...ir ar sėdintieji ant sofos pabuvojo galerijoje. Dabar galvoju, kad pokalbio pradžioje nepadarėm vieno dalyko – neatskyrėm pasaulyje ar Europoje žymesnių autorių nuo vietinės reikšmės klasikų, o jų – nuo dar tik pradedančiųjų profesionalųjį kelią. To norėtųsi vien perskaičius menininkų sąrašą, bet ekspozicija dvelkia antihierarchine demokratija. Tiesa, kūriniai nedideli, nereikalaujantys daug erdvės, o autorių pavardės vienodai manieringai užrašytos ant sienos šalia darbo.
Aš, eidama į šią antikonceptualiu (žinoma, sąmoningas antikonceptualumas savaime tampa konceptualumu) principu suformuotą parodą, taip pat naiviai tikėjausi daugiau naujų darbų, bet kartu ir visiškos betvarkės ekspozicijoje. Todėl tam tikra švara, kurią išvydau, nustebino, ir gana maloniai. O kalbėti apie meno rinką Lietuvoje, kad ir kokia maža ji būtų, reikia nuolat, žiūrėk, nuo to kalbėjimo kas nors ims ir pasikeis.