Reikėjo gauti kaži kokių paprastam mirtingajam vaistinėse neparduodamų vaistų, mat mūsų kolega Antanas Ramonas po operacijos gulėjo Raudonojo kryžiaus ligoninės reanimacijos skyriuje. Vaistų gavome, bet kelionė buvo liūdna, nes gyvo Antanėlio taip ir nebepamatėme. Ta užkeikta vieta - klastingi Rašytojų sąjungos laiptai žemyn į juodą marmuro grindų kvadratą, nusinešę poros rašytojų gyvybes. Vėliau jie buvo laiptininkų pakeisti sykiu su turėklais, ir daugiau, rodos, niekas nuo jų nebenugarmėjo į aną pasaulį. Keikėme tuos laiptus su Juozu paskutiniais žodžiais. Tos blogos vietos aura, matyt, neišsivadėjo, giltinė tik palypėjo laiptais aukščiau į trečią aukštą ir įsisuko šienauti „Metų“ redakciją. Vieną po kito lydėjome į Rašytojų kalnelį Ramūną Klimą, Vladą Šimkų, Gražiną Gedienę, o dabar ir Juozą Aputį.
Išeiname kartu su Henriku Čigriejum iš šv. Jono (ne Jonų sic.) koplyčios aplankę velionį. „Džiuzepė exit“, - sako Henrikas. Kaži kaip įsirėžia tas lotyniškas „exit“, kuris yra ir kompiuterio nuoroda išeiti. Mano įsivaizdavimu Juozas niekados nebuvo prisijaukinęs kompiuterio, jis visas tilpo XX amžiuje, ir dauguma jo novelių ir apysakų personažų yra išėję iš pokario dramų, atšilimų ir užspaudimų, sprendę garbingo, nesumeluoto gyvenimo ir laikysenos lygtis. Tas pačias, kurias ir Juozas sprendė savo gyvenimu ir buvimu tarp mūsų.
Jis nemėgo tuščios šlovės, net įsižeisdavo, kai kreipdavaisi į jį „Jūs“. Labai gerai pamenu vieną iš pirmųjų atviresnių susitikimų. Mes, jauni literatūros nebrendylos, ką tik baigę universitetą ir pradėję leisti „Sietyną“, užklupome sykį Juozą, kad duotų mūsų leidiniui kokią novelę. Tie mes - Valdas Papievis ir aš - buvome gavę tokį įpareigojimą iš redakcijos. Naujų novelių jis parašęs tada, regis, neturėjo, tačiau pasakė norįs su mumis susitikti. Valdas Papievis tuomet gyveno Olandų gatvėje, gal kokių 6 kv. m. valytojos „tambūre“, iš kurio buvo išneštos šluotos bei kibirai ir įkraustyta studento lovelė ir kelios taburetės. Buvo didelė gėda į tokią landynėlę kviestis gerbiamą literatūros klasiką, tačiau Juozas užsispyrė ir kaip kirviu nukirto: „Valdai, eisime pas tave!“ Turėjo pasiėmęs dzūkiškos butelaitį, agurkų, šoninės ir juodos duonos ketvirtuką. Sėdėjome suglaudę kelius iki paryčių ir kalbėjomės, vienas kitą pertraukinėdami ir nesustodami. Tik vėliau pastebėjau įdomų Juozo bruožą - jam labai rūpėjo ir buvo smalsu, kuo užsiima ir ką mąsto jaunesnė karta. Tiesą sakant, ne viskas jam patiko, jis nekentė sintetinės kūrybos, dirbtinumo ir visokių prigalvojimų. Galėtum sakyti, kad empirija, tiesioginis realybės lytėjimas buvo pagrindinis jo kūrybos šaltinis, o mes kai kurie dar sirgome modernios saviraiškos ligomis. Senkant dzūkiškajai, Juozas nesibodėjo pasakyti „š...“. Jau švito, bet pokalbis toli gražu dar nebuvo pasibaigęs, ir mes visi trys patraukėme į Mildos gatvę, kur jis turėjo dar. Jis labai greitai apsisuko, ir išėjome į Antakalnio kalnus pokalbio tęsti. Turiningas pokalbis su pertraukomis truko ištisus dvidešimt metų.
Per Sausio įvykius su Henriku Čigriejumi prie parlamento eidavom kaip kokie mokiniai į pamokas. Sukdavom ratus, pagerdavom iš termoso arbatos, čia pat ir papietaudavom duonos su lašiniais. Kai sušaldavom, eidavom į „Pergalės“ („Metų“) redakciją, kuri tuomet buvo įsikūrusi netoliese Gedimino prospekte. Tie „dežuravimai“ su pasišildymais tapo kasdieniu ritualu, o įtampai tvenkiantis jau sukdavome ratus aplink parlamentą su visa mėnraščio redakcija. Tuomet Juozas ir pakvietė mane padirbėti mėnraščio publicistikos skyriuje. Pratarnavau gal septynetą metų. Tiesą sakant, nebuvo lengva su juo dirbti, niekas tos publicistikos nerašė, Juozas nervindavosi, tačiau visos žiežirbos ir susipykimai buvo labai garbingi, išsiaiškindavom nesutarimus dviese už uždarų durų.
Kaip žmogus jis tikrai nebuvo iš lengvųjų. Subjurus jo nuotaikai, galėjai nujausti, kada geriau patylėti, tačiau buvo didžiulis ratas temų, kur jis mielai prisileisdavo, ir pokalbiai galėjo tęstis valandų valandas. Jis rinko antikvarinius radijo aparatus, pats tuos telefunkenus, filipsus ir rigondas paremontuodavo, pakeisdavo sudegusias lempas, puikiai išmanė staliaus darbus, buvo nepamainomas grybautojas ir visomis įmanomomis prasmėmis - gamtos ir amato žmogus.
Visiškai neturėjo puikybės, net kaži kaip saviironiškai žvelgdavo į tikrai užtarnautą rašytojo klasiko statusą. Kartą pasakoja už stalo tokią istoriją. Į Zervynas užklysta kelios dailios merginos ir užsuka pas jį į kiemą. Išsitraukia magnetofoną ir klausia: „Tėvuk, gal moki kokių liaudies dainų, gal žinai kokių padavimų ar pasakų?“ Juozas pasikviečia merginas vidun į trobą, užverda arbatos, aiškinasi, kas tokios, kokiu reikalu. Tos prisistato, kad yra trečio kurso filologės studentės ir renka tautosaką, kuri baigia Lietuvoje sunykti, o Dzūkijoje jos dar įmanoma rasti. Juozas neskuba, atsargiai tyrinėja merginas, tada sako: „Gerai, padainuosiu“, - ir ima dainuoti kaži kokias balabaikas iš radijo ir televizijos kičinio repertuaro. Tos išjungia magnetofoną ir eina pro duris lauk, leidusios suprasti „tėvukui“, kad tasai nieko neišmano apie tautosaką. „Va, - sako Juozas, - koks aš klasikas. Manęs nežino ir neatpažįsta net trečiakursės filologijos fakulteto studentės.“
Norėtųsi papasakoti ir dar vieną neseną epizodą. Pastaraisiais metais Juozas daugiausia laiko būtent toje Dievo ausyje - Zervynose ir praleisdavo, tarytum koks Toro Voldenas, pabėgęs nuo civilizacijos ir miesto šurmulio. Tiesa, tas pabėgimas turėjo ir savų nepatogumų, mat retsykiais vis dėlto miestas jį mėgino susigrąžinti į posėdžius, kūrybos svarstymus, renginius ir nykią savo kasdienybę. Ir iškilo problema, kad bendrauti su miestu Juozui nebuvo taip paprasta, mat mobiliojo telefono tinklai neužkloja Zervynų, ir Juozo troba yra „už ryšio zonos“. J. Aputis nebūtų radistas, jei nesusirastų tokios vietos, kur mobilusis patenka į aktyvaus ryšio lauką. Ir surado tokią vietą ant savo trobos stogo. Panašiai yra ir man, kai gyvenu savo kaime. Kopėčiomis turiu įlipti į klevą kieme. Skambinam vienas kitam labai svarbiu klausimu, nes prasidėjus per visą Lietuvą akcijai „Neišduok“ reikėjo labai aiškiai pasakyti savo poziciją dėl „LEO LT“. Juozas sėdi ant savo namo stogo, o aš kleve kitoj Lietuvos pusėj, ir taip pradėjome juoktis, kad vienas vos nenukritom nuo stogo, o kitas iš klevo. Įsivaizduoju, ką turėjo pagalvoti zervyniškiai, kurie viską pastebi, matydami literatūros klasiką, sėdintį ant savo namo stogo ir žvengiantį.
Kitąsyk, prieš keletą metų, skambinu Juozui į telefono tinklus Zervynose ant stogo ir kviečiu Juozą į Sausio 13-osios renginį „Nerimo mintys“, kuris kasmet vyksta TV bokšte, minint tą lemtingą mūsų naujosios istorijos datą. Juozas atsikalbinėja, esą sunku jam traukiniu atvažiuoti, o aš pasižadu atvažiuoti ir pasiimti jį iš Zervynų su savo mašina. Sutariam, nors jis perspėja mane, kad labai nelengva prie tų Zervynų privažiuoti, nes tris kilometrus reikės važiuoti per remontuojamą kelią - per smėlynus. Nepaisydamas visų perspėjimų nuvažiuoju. Juozas laukia su kostiumu. Sėdam ir važiuojam į Vilnių. Smėlynas klampus, ir, neprivažiavus gal 50 metrų iki asfalto, automobilį sumėto ir užklimpstam. „Smėlynuose negalima sustoti, ar ne?“ - sakau Juozui. „Visi kaži kada sustoja“, - regis, taip tada jis atsakė, kai stūmėm automobilį.
Išsistūmėm, išvažiavom. Dideli rašytojai, tokie kaip Juozas Aputis, smėlynuose nesustoja. Tautos sąmonės ir literatūros akiračiu kelionę tęsia šviesus garbingo rašytojo vaizdinys ir kūryba.