Šią menininkę drąsiai būtų galima pastatyti gausių Lietuvos tekstilininkių pajėgų avangarde. Jonikės savito braižo darbai jau tapę kone chrestomatiniais ir juos nesunkiai atpažįsta kiekvienas, bent kiek besidomintis lietuviška daile.
Lina Jonikė savo kūriniuose derina fotografijos ir siuvinėjimo techniką. Didelio formato fotoatspaudus tekstilininkė padengia siūlų dygsniais, kartais pridengdama užfiksuotus objektus ažūrišku raštuotu drabužiu, kartais įmuturiuodama kūnus ir jų fragmentus į tirštų draperijų klostes. Ir šioje parodoje Jonikė eksploatuoja savo pamėgtą fotoatspaudo ir siuvinio derinį.
Galerijoje eksponuojami kūriniai - harmoningai suręstos didelio formato kompozicijos. Švari, išgryninta jų plastinė kalba neapsunkina per dideliu vizualinės informacijos kiekiu: neutralių atspalvių nuotraukose vietomis blyksteli aitrių spalvų dygsniai - raudonos lyg kraujo lašeliai vyšnios. Subtilūs vaizdai lengvai suvartojami, o lakoniška darbų plastika ir dideli neužpildytos erdvės plotai sukuria meditatyvumo įspūdį.
Linos Jonikės kūrybai ir siužeto aspektu būdingas meditatyvumo, reflektyvumo, šventumo pojūčio siekis. Menininkė dažnai pasitelkia sakralumo tematiką. Pakanka prisiminti jos liaudies skulptūrą interpretuojantį „Rūpintojėlį“ ar nuogą figūrą vos slepiančius „Arnoto“ raštus. Liturgine simbolika įkrautos Jonikės kompozicijų spalvos - raudona ir auksinė. Šioje parodoje dėmesys sutelkiamas į banalų ir buitišką užsiėmimą - vyšnių kauliukų spjaudymą į stiklinę: fotografijose fiksuojama nuobodžiaujanti ir kauliukus spjaudanti moteris (ar jos kūno fragmentai). Subtili vizualinė kūrinių raiška pakylėja šį kasdienišką veiksmą iki estetizuoto ritualo, į pasakojimą įausdama sakralumo. Štai čia atsiveria ir ankstesnėje Linos Jonikės kūryboje apčiuopiama kūno dvilypumo idėja: žemiškas, materialus kūnas, kaip organizmas, ir nudaiktintas kūnas, tampantis ritualo įrankiu ar garbinimo objektu. Pastarasis sakralizuoto, poetika apipinto kūno, kaip simbolio, vaizdinys išryškėja ir šioje ekspozicijoje.
Lygaus, plokščio fotoatspaudo ir faktūriško siuvinėjimo kontrastas sukuria dviprasmišką santykį. Sudygsniuoti fragmentai vienu metu ir įsiterpia į pagrindą, ir nuo jo atsiplėšia, ir įsipina į kūrinio pasakojimą, ir tampa savarankiškais kompozicijos elementais. Taip kūriniai atsiveria ir kaip pasakojamos istorijos, ir kaip beveik abstrakčios kompozicijos. O fotografijose užfiksuoti kūno fragmentai netenka materialumo ir tarsi virsta savotišku peizažu, kuriuo pasišokinėdamos it stikliniai rutuliukai ritasi prisirpusios uogos. Taip, pasitelkdama žaidimo metaforą, tekstilininkė atveria gilesnius kūrinio prasminius sluoksnius, nurodančius į platesnius kultūros kontekstus.