Klasika man visada rūpėjo labiau

Ramunė Balevičiūtė
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras savąjį dvidešimtmetį pasitinka net dviem premjeromis. Pirmoji - jauno režisieriaus, Rimo Tumino mokinio Artūro Areimos „Freken Julija“ pagal Augusto Strindbergo pjesę - įvyks vasario 28 ir kovo 2 dieną. Spektaklyje vaidina Mažojo teatro aktoriai Valda Bičkutė, Mantas Vaitiekūnas ir Ilona Kvietkutė.

Debiutavai režisuodamas šiuolaikinę dramaturgiją, dabar, po sėkmingo Schillerio pastatymo Kaune, vėl imiesi klasikos, nors nei Strindbergas, nei juo labiau Schilleris nėra labai dažnai statomi autoriai. Kas Tau svarbiausia renkantis medžiagą?

 

Žinoma, visų pirma tema. Žmogus, jo likimas, keliami filosofiniai klausimai. Mano manymu, filosofinė kūrinio plotmė yra svarbesnė už socialinę: jei mes sugebam suvokti, reflektuoti save, sugebėsim įvertinti ir socialinę aplinką. Taip pat svarbi ir kūrinio nuotaika. Klasika man visada rūpėjo labiau už šiuolaikinę dramaturgiją, bet bijojau jos imtis - juk ten visai kiti masteliai, kitos problemos. Pagaliau nešiandienė kalba, kuriai reikia rasti sceninį atitikmenį. Žinoma, yra ir labai geros šiuolaikinės dramaturgijos, tarkime, Koltéso kūryba, bet ją - dėl filosofinio krūvio, naudojamos skaidyto sąmonės srauto technikos - sunkiau suvokti žiūrovams. Apskritai daugelyje šiuolaikinių pjesių kalbos žaidimai šiek tiek užgožia žmogų.


Kas paskatino įveikti baimę ir imtis Strindbergo?

 

Tai ne mano, o aktorės Valdos Bičkutės pasirinkimas. Jei ne ji, galbūt dar nebūčiau išdrįsęs, būčiau atidėjęs vėlesniam laikui. Bet galiu sakyti, kad Strindbergas - mano autorius, galvojau apie jį.


Pats Strindbergas „Freken Juliją“ pavadino natūralistine drama. Koks Tavo požiūris į strindbergišką natūralizmą?

 

Man strindbergiškas natūralizmas yra savitas žmogaus suvokimas, žmogaus vidaus natūralizmas. Strindbergas nukreipė dėmesį nuo detalaus aplinkos vaizdavimo į žmogaus psichikos tyrimą. „Freken Julijoje“ jis apnuogina dviejų žmonių - vyro ir moters - paslėptas dvasios gelmes. Strindbergas vienas pirmųjų dramoje ėmė remtis psichoanalize, vėliau tai perims Eugene'as O'Neillas ir kiti. Man neįdomu, kad pjesės veiksmas vyksta virtuvėje Joninių naktį. Aš kaip tik stengiuosi atsitraukti nuo aplinkos natūralizmo, erdvę abstrahuoti, virtuvei, kurioje vyksta veiksmas, suteikti simbolikos.


Kaip galima spręsti iš „Laimingų“, į vyro ir moters santykius žiūri be jaunatviškos romantikos. Šių santykių tyrimui greičiau tiktų strindbergiškas „žiaurumo teatro“ apibūdinimas. Gal bandai suformuluoti vyro ir moters meilės koncepciją?

 

Visose pjesėse, kurias stačiau, analizuojami vyro ir moters santykiai, jų dialogas, konfliktas. Net profesiją pasirinkau tokią, kad galėčiau gilintis į šią temą. Jokių koncepcijų neformuluoju, nežinau, kokie turi būti tie santykiai, koks vyras, kokia moteris. Man tai įdomu. Strindbergas moterį laikė menkesne, niekino ją, bet kartu ir bandė suprasti. Todėl įsiskverbė į slapčiausias jos sielos gelmes, apnuogino tamsiąją jos pusę, negatyviąsias savybes - manieringumą, koketavimą, ėjimą prieš savo prigimtį, prieš moteriškumą. Strindbergas rodo, kas būna, kai susitinka dviejų lyčių ego. Jie kovoja, kiekvienas nori įrodyti savo pranašumą. Gaivališkoje stichijoje susipina aistra ir neapykanta. Ir savo paveiksluose Strindbergas daugiausia vaizdavo gamtos stichijų šėlsmą.


Pjesėje labai svarbu, kad Freken Julija socialinėje piramidėje yra aukščiau už Žaną, bet ji silpnesnė kaip moteris. Kaip vertini socialinį pjesės aspektą?

 

Į socialinį pjesės aspektą žiūriu plačiau. Taip, svarbiausias Žano tikslas yra išsiveržti iš liokajiškos aplinkos. Jis pabrėžia: „Aš gimiau ne tam.“ Ir Žanas, ir Julija gimsta ne tokie, kokie norėtų būti, ir ne ten, kur norėtų būti. Jono Fosse's pjesėje „Vardas“ aprašomas pasaulis, kuriame dar negimę vaikai sprendžia, kur norėtų gimti, kokią socialinę padėtį užimti ir panašiai. O paskui jie gimsta ne ten. Todėl blaškosi, nesupranta, kodėl jiems bloga, kol atsiduria ten, kur norėjo.


Man svarbiausi pjesės herojų veiksmų motyvai. Todėl iš pradžių repetavome antrąją pjesės dalį ir finalą, o dabar grįžome prie pirmosios. Aktorius suėmė atpažinimo juokas! Štai į ką jie ėjo. Štai kodėl iš pradžių Žanas buvo toks atidus, paslaugus, įsiklausantis. Kad paskui galėtų ištarti: „Taip vulgariai kaip tu iš mūsiškių niekas nebūtų pasielgęs.“ Žanas yra mažas, menkas žmogelis ir jis tai žino. Jis pažįsta save. Jis žlunga patikėjęs, kad gali nebūti liokajum - nebūti tuo, kas yra.


O Julija nežino, kas ji. Julija - įsikūnijęs moteriškasis kraštutinumas. Ji perdėtai, artistiškai atsidavusi savigailai, vienintelei savo gyvenimo prabangai. Ji mėgaujasi demonstruodama savo skausmą, jį teatralizuoja ir, baimindamasi jo pabaigos, pati visaip jį kursto, nors to nesuvokia. Man visa „Freken Julija“ - tai moters maskaradas. Viliodama vyrą, Julija pasitelkia daugybę kaukių, o Žanas jas vieną po kitos nuplėšia. O kas po jomis? Paaiškėja, kad nieko. Ji svajoja apie meilę, harmoniją, bet nežino, kas tai. Ji siekia peržengti visus apribojimus ir nuostatas - taip ji ieško savęs, stengiasi save pažinti. O Kristina yra situacijos auka. Ją sužlugdo nuolankumas, besąlygiškas tikėjimas.


Atrodo, kad nepalaikai nei Julijos,nei Žano ir į jųdviejų istoriją žiūri racionaliai ir net kritiškai?

 

Man rūpi savarankiškos, stiprios asmenybės problema. Tokios asmenybės ieškojo ir Strindbergas. Visi „Freken Julijos“ veikėjai man atrodo nebrandūs: jie jaunatviški svajotojai, maksimalistai ir neprisiima atsakomybės už savo veiksmus.


Iš aktorių teko girdėti apie savitą repetavimo būdą. Kas Tau svarbiausia statant spektaklį?

Svarbiausia - atsakyti sau į klausimą, dėl ko mes statom spektaklį. Man įdomu pažinti aktorius, stebėti, kaip jie reaguoja į medžiagą, į veikėjus. Kreipiu juos savo sumanymo link, bet darau tai tarsi nejučia. Man rūpi perteikti temą, o detalės atsiranda vėliau. Svarbi kompozicija, mizanscenos, įvaizdžiai, aktoriaus santykis su erdve. Stengiuosi priversti aktorius mąstyti kūnu.


Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmingos premjeros.

 

Parengė Ramunė Balevičiūtė



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.