Vienas didžiausių pasaulyje, IFFR tebestebina savo užmojais, tačiau lankydamasis čia nebe pirmą kartą, jau kelintus metus iš eilės juntu sunkiai nusakomus sąstingio požymius. Statistiniai festivalio rodikliai šiemet buvo geresni negu pernai - jį aplankė 350 tūkst. žiūrovų, - tačiau įsigyti bilietą nebebuvo didelė problema, o ypatinga šventiškumo atmosfera kažkur išsisklaidė. Manau, kad nemaža dalimi tai lėmė pasiūlos kokybė. Teigiama, kad festivalio programą sudaro jaunų talentingų kūrėjų ir patyrusių meistrų filmų derinys, bet autorių sąraše kasmet vis mažiau žinomų pavardžių. Tiesa, kai kurios pavardės dažnai kartojasi būtent IFFR kontekste, tačiau tai jau vidinės cirkuliacijos aspektas; festivalis puoselėja savus augintinius.
IFFR yra tarsi trinaris darinys, glaudžiai susijęs su besivystančių šalių kiną remiančiu Huberto Balso fondu ir filmų gamybos muge „CineMart“, ieškančia koprodukcijos pasirinktiems projektams. Į konkursinę festivalio programą atrenkama 15 debiutinių arba antrųjų jaunų režisierių darbų, trys iš jų apdovanojami „Tigro“ prizais. Keturi šiemetinio konkurso filmai buvo sukurti remiant Huberto Balso fondui, du iš jų gavo „Tigro“ apdovanojimus. Tai režisierės iš Kosta Rikos Paz Fãbrega „Šaltas jūros vanduo“ („Aqua frîa de mar“) ir tailandietės Anochos Suwichakornpong „Paprasta istorija“ („Jao nok krajok“). Trečiasis „Tigras“ atiteko meksikiečiui Pedro Gonzalezui-Rubio už filmą „Į jūrą“ („Alamar“). Būsimą Suwichakornpong filmą Princo Clauso fondo premija parėmė „CineMart“, atsirinkusi ir konkurso žiuri primininko, meksikiečio Amato Escalante's projektą.
Kaltas: skubėdamas į festivalio peržiūras neatkreipiau dėmesio į panašias sąsajas, nors tai, kad „CineMart“ pristato festivalio programoje dalyvaujančių autorių projektus, kataloge netgi pabrėžiama kaip pasirinktos strategijos privalumas, ir nepažiūrėjau nė vieno iš premijuotų filmų. Kažkaip nesudomino jų anotacijos: poetinis žmogaus ir gamtos santykis; žmogaus vietos kosmose apmąstymas; poetinis vaikystės pasaulis ir iniciacijos dramatizmas.
Bet vieną tikrai gerą filmą, bene geriausią iš visų matytų Roterdamo konkursuose, vis dėlto pamatyti pavyko. Tai gruzinų režisieriaus Levano Koguašvili „Gatvės dienos“ („Quachis dgeebi“), dokumentikai artima maniera sukurtas apibendrinantis gyvenimo šiuolaikiniame Tbilisyje - varganos šalies varganoje sostinėje - įvaizdis. Nors siužeto požiūriu tai pirmiausia narkomanijos drama. Pagrindinis personažas, keturiasdešimtmetis bedarbis Čekis nuolatos trinasi gatvėje su panašaus likimo bendrais. Vienas buvęs jo bendraklasis vardu Zaza tapo ministru, kitas - šventiku, o Čekis vis ritosi žemyn. Socialinė padėtis anaiptol neatspindi šių žmonių intelekto ar dvasinių savybių - tiesiog taip susiklostė. Čekis priklausomas nuo narkotikų, tai seniai suardė jo šeimą, bet pareigos jausmas išliko ir būtinybė prasimanyti pinigų, kad padėtų žmonai ir sūnui, stumia jį į dar beviltiškesnę padėtį. O čia dar korumpuota policija sulaiko jį su įkalčiais ir nori pasinaudoti juo šantažuoti Zazą.
Pats režisierius apibūdina filmą kaip pasakojimą apie prarastąją kartą, išaugusią sovietų sistemoje santykinės gerovės sąlygomis, nepratusią prie darbo ir neprisitaikiusią prie kitokio gyvenimo: „Aš mačiau daugybę tokių žmonių. Tai labai asmeniška mano kartos istorija.“ Ji meistriškai susieta su autentiška aplinka, kurioje, nepaisant sunkių išbandymų, vis dėlto išliko šiai tautai būdingas stiprus bendruomeniškumo jausmas. Tas trynimasis gatvėje savaip yra viešas, jame dalyvauja ir mokyklos, kurioje mokėsi Čekis, o dabar - jo sūnus, direktorė, ir bendraklasis ministras, ir jo sūnus Ika, nekantraujantis išbandyti narkotikus. O padėtį be išeities dar baisesnę daro makabriško humoro persmelkta situacijų grandinė.
„Gatvės dienos“ kažkuo primena ankstyvąjį, dar gruzinišką Otaro Joseliani filmą „Gyveno strazdas giesmininkas“. Abu jie - apie socialinės aplinkos nulemtą, įtraukiančią, absorbuojančią egzistencijos beprasmybę. Tik labai skirtingomis anos ir dabartinės epochos sąlygomis. Atsitiktinę Joseliani herojaus žūtį galėjai suvokti kaip tam tikrą pamokymą, istoriją su moralu. „Gatvės dienose“ nėra jokių parabolių. Ironišką sąlygiškumą pakeitė žiauri tikrovė.
Taip ir neatsakiau sau į klausimą, kokio lygio turėjo būti šiemetinis konkursas, jei tokia rimta socialinė studija liko nepastebėta. Nors kiti matyti nominantai aukšto lygio tarsi ir nepatvirtina. O gruzinų kinas festivalio geografiniame žemėlapyje pirmąkart buvo matomas taip ryškiai: ir konkurse, ir informacinėje programoje, kur parodytas Huberto Balso fondo paremtas Rusudano Pirveli filmas „Susa“ - realistinis pasakojimas apie nepilnametį naminės pardavėją, - ir „CineMart“ mugėje, pristačiusioje būsimą režisieriaus Zazos Rusadzės projektą. Tikėkimės, kad jaunoji karta po beveik dviejų dešimtmečių vėl primins garsias šios šalies kino tradicijas. Ir padarys tai savaip.
Tarptautinę Gruzijos padėtį išskleidžia režisieriaus ir publicisto Andrejaus Nekrasovo su gyvenimo drauge ir bendradarbe Olga Konskaja bei norvegų prodiuseriu Torsteinu Grude sukurtas filmas „Rusų kalbos pamokos“ („Uroki russkogo“). Pavadinimas turi savo paaiškinimą, nors geriau turbūt tiktų „Rusiškos pamokos“. Prieš dvejus metus Vilniaus dokumentinių filmų festivalis rodė ankstesnį Nekrasovo filmą „Maištas. Litvinenkos byla“ - atvirą kaltinimą Putino režimui. „Rusiškos pamokos“ pratęsia ir išplečia temą Rusijos užsienio politikos pagrindu.
Vos prasidėjus Rusijos agresijai prieš Gruziją, filmo autoriai ėjo karštais įvykių pėdsakais, mėgino patekti į karo veiksmų rajoną iš abiejų pusių: Nekrasovas - iš „vakarų“, t.y. skrisdamas lėktuvu į Tbilisį per Vakarų Europą, o Konskaja - iš „rytų“, t.y. per Šiaurės Osetiją ir Rokio tunelį (sovietų laikais nelemtai sujungusį Šiaurės Kaukazą su Užkaukaze), kuriuo į Gruziją riedėjo Rusijos armijos tankai. Galų gale juodviem pavyko susitikti, o filmas pateikia įvairiapusę įvykių panoramą: artilerijos pabūklų sunaikinti Pietų Osetijos gruzinų kaimai, nusiaubta pakelė, griuvėsiai, plėšikavimo žymės tarp Cchinvalio ir Gorio, suniokotas Goris. Rusijos karo veiksmai Gruzijoje nukreipti prieš civilius, jie primena baudžiamąsias operacijas, grindžiami išdegintos žemės taktika. Čia darbavosi ta pati 58-oji, Čečėnijoje ir Beslane liūdnai pagarsėjusi armija.
Iš nufilmuotos medžiagos aiškėja, kaip ši akcija buvo planuojama. Rusijos karinės pajėgos įžengė į tunelį dar prieš rugsėjo 8-osios vidurnaktį, t.y. iki vadinamosios gruzinų „agresijos“ Pietų Osetijoje, o Cchinvalyje Konskajai nepavyko rasti jokių „dviejų tūkstančių civilių aukų“ palaidojimų. Miestą, evakuavus iš jo gyventojus, rugsėjo 10 d. apšaudė Rusijos aviacija, imituodama karo veiksmų teatrą. Tikrieji karo veiksmai vyko ten, kur Gruzijos vyriausybė prioritetiškai kūrė modernią infrastruktūrą, ryškiai kontrastavusią su separatistinės teritorijos atsilikimu. Dabartiniai griuvėsiai taip pat ryškiai kontrastuoja su mėnuo iki karo buitinėmis videokameromis užfiksuotais klestinčių gruzinų kaimų vaizdais.
Tyrimą filmo autoriai tęsia jau montažo studijoje. Jie analizuoja oficialiąją Rusijos žiniasklaidos informaciją, kurią nekritiškai priėmė Vakarų informaciniai šaltiniai, ir atskleidžia falsifikavimo techniką. Antai neva naktinis Cchinvalio apšaudymas iš tikrųjų yra dienos metu Goryje nufilmuotas ir kompiuteriu apdorotas kadras, jį pakartojo BBC. Nekritiškiausiai Vakarų žiniasklaida priėmė Putino pareiškimą apie taikių Rusijos piliečių genocidą Pietų Osetijoje, paremtą tokiomis propagandinėmis akcijomis kaip Valerijaus Gergijevo diriguojama Dmitrijaus Šostakovičiaus Leningrado simfonija dviem tūkstančiams nekaltų aukų atminti ir vaikų gyvybėms apginti. Šostakovičius savo kūrybos dvasia nepakluso net Stalino režimui, kas verčia tokį žinomą menininką kaip Gergijevas tarnauti Putinui? - klausia autoriai.
Ir demaskuoja absurdišką Pietų Osetijos bei Abchazijos palyginimą su Kosovu. Kosovas atsiskyrė nuo šalies, kuri neslėpė savo ketinimų „išvalyti“ jį nuo gyventojų daugumos, tuo tarpu separatizmas Gruzijai priklausančiose teritorijose išreiškia 20-ies procentų gyventojų „valią“, brutaliomis žudynėmis privertus bėgti iš gimtųjų namų šimtus tūkstančių žmonių. Filmas primena 1992 m. karą - įvykių Balkanuose užgožtą ir Vakaruose nutylėtą Abchazijos etninį valymą. Autoriai pasitelkia negausią dokumentinę medžiagą, pavyzdžiui, kaip rusų karo lėktuvai oro uoste subombarduoja pakilti pasiruošusius lėktuvus su pabėgėliais, bet daugiausiai kalbina žmones - ir patyrusius genocidą, ir jį vykdžiusius, nes į karo nusikaltimus dažnai įtraukiami „eiliniai žmonės“ (taip vadinasi festivalyje matytas serbų režisieriaus Vladimiro Perišičiaus filmas apie Jugoslavijos armijos vaikinukus, šaudžiusius savo brolius musulmonus). Papasakotos istorijos - siaubingos, neįtikėtina, kad jos vyko mūsų laikais: apie į šulinius sumestus gyvus žmones, kazokų prievartautas moteris - nuo mergaičių iki senučių - ir berniukus, paliktus kapus, kurių iki šiol nevalia aplankyti. Apie visa tai surinkta „Abchazijos juodoji knyga“. Buvęs kareivis aiškiai įvardija, kas tai darė - iš Rusijos (ten, kur po ketverių metų vyks žiemos olimpinės žaidynės) įsiveržę samdiniai ir kazokai. Buvęs Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnazdė nurodo priežastis - Rusijos geopolitiniai interesai netekus Krymo uostų.
Autoriai ieško atsakymo ir į kitą klausimą: kodėl, jeigu Gruzija vykdė genocidą Pietų Osetijoje, osetinai taikiai gyvena kitose Gruzijos vietose ir neatsisakė filmuotis? Kodėl iš Rusijos atvykę žmonės iki šiol taip svetingai priimami Gruzijoje? Žinoma, jei tai ne kareiviai ar kazokai. Kodėl Goryje tarp karo nuolaužų guli mokyklinis rusų kalbos sąsiuvinis? „Rusiškos pamokos“ - tai ir pilietinis aktas, Rusijos sąžinės balsas, ir gruzinų tautos atsiprašymas. Taip pat ir perspėjimas pragmatiškiems Vakarų politikams, toleruojantiems Rusijos ekspansionizmą vardan rusiškos naftos ir dujų. Arba svajojantiems apie pelningą sandėrį su Rusijos kariniu jūsų laivynu. Verta jį pamatyti ir mūsų politikams, pamažu keičiantiems užsienio politikos kursą. Juk dujų kaina vis viena išaugo, o Lietuvos nuo Rusijos net neskiria kalnagūbris.
Roterdame vykusios europinės „Rusiškų pamokų“ premjeros Olga Konskaja nesulaukė. Ji netikėtai mirė 2009 m. gegužę, vos baigus kurti filmą.