Juk tik laiške A. Girdzijauskaitė, rašydama apie vos gyvą, bedvasį vieną ar kitą spektaklį, gali sušukti: „O Dieve, kaip man nusibodo!..“ Būtent laiško forma kritikui teikia puikią galimybę tiesiogiai kreiptis, pavyzdžiui, į režisierių Saulių Varną ir svarstyti jam rūpimas kai kurių jo pastatymų nesėkmių priežastis. Ir, žinoma, sakyčiau, tik laiške A. Girdzijauskaitė galėjo išsakyti savo pagarbą ir teatrologinę meilę režisieriui Rimui Tuminui jo penkiasdešimtmečio proga - šis karštas kritikės prisipažinimas pavadintas „Pavėluotu laišku Rimui Tuminui“...
A. Girdzijauskaitės „Laiškai žiūrovams“ grąžina mus į prabėgusį laiką. Skaitai juos ir mintyse atkuri visus tuos jau išnykusius įvairių teatrų, režisierių scenos kūrinius, atgamini įspūdžius, prisimeni ir save, apsuptą gausių teatrinių įvykių, nepaprastai talentingų pastatymų atmosferos. Surinkti į knygą šie toli gražu turbūt ne visi teatriniai A. Girdzijauskaitės laiškai kuo puikiausiai atveria patrauklius ir vertingus pačios kritikės bei teatrologės bruožus, rašymo savybes. Viena jų - autorės meistriškas sugebėjimas „nutverti“ spektaklio režisūrinę koncepciją, įžvelgti jo esmę. Šia prasme skaitytojas iškart suvokia aiškią ir skaidrią kritikės mintį. Daug metų skaitydama A. Girdzijauskaitės recenzijas visuomet žaviuosi gerai ir tiksliai jos apmąstytais teiginiais. Prisimenu savo talentingo mokytojo, rusų teatrologo Konstantino Rudnickio pastabą: „Recenziją rašyti - tai lyg spręsti sudėtingą matematikos uždavinį. Daryti tai reikia nepaprastai atidžiai ir neskubiai.“
Šioje A. Girdzijauskaitės knygoje rasime nemažai tokių atidžių autorės apmąstymų - recenzijų-laiškų. Apie iškilius Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Gyčio Padegimo, Valentino Masalskio, Rimo Driežio, Sauliaus Varno spektaklius, iš tikrųjų gaivinusius mūsų dvasią, stiprinusius pasididžiavimo mūsų teatru ir tokia gausybe jo talentų - režisierių, dramaturgų, scenografų, kompozitorių, aktorių - jausmą. Užfiksuoti A. Girdzijauskaitės laiškuose tie nepaprasti mūsų teatro šedevrai šiandien kelia nuostabą.
A. Girdzijauskaitė visada linkusi apsvarstyti spektaklius vengdama kraštutinumų - ir nepagrįstų liaupsių, ir „kritiko vėzdo“ mojavimo. Kritinė jos nuostata visuomet pagrįsta ir argumentuota. Atrodo, tai žinoma visiems šios profesijos atstovams, bet nedaugelis kritikų linkę imtis itin aštrių temų. Skaitydama kai kurias recenzijas pastebiu, kad autorius ar autorė išsisukinėja, vinguriuoja, užuot aiškiai išsakydama(s) savo poziciją. Ypač įmantrūs išsisukinėjimai kartais lydi mūsų talentingųjų režisierių darbus. O A. Girdzijauskaitei tai nebūdinga: jos kritika - tai argumentai, nesėkmių, susijusių su spektaklio koncepcija, silpna aktorių vaidyba, nepagrįsta spektaklio forma ir jo stiliumi, priežasčių paieškos. Kritikas neabejotinai turi teisę pateikti ir savo abejones, ypač turint ir tokį kaip A. Girdzijauskaitės patyrimą ir išmanymą. Tad jos knygoje rasime ir tikrą kritišką recenziją, kritinę nuomonę, nepaisant garsių kūrėjų vardų.
Plati, įvairiaspalvė mūsų teatrinio gyvenimo panorama nuo 1995 m. ar kiek ankstesnių metų šioje knygoje skleidžiasi gyvai, įdomiai, patraukliai. Tai - pirmoji tokių laiškų žiūrovams dalis. Antroji susijusi su tarptautinio teatro festivalio „Kontakt“ (Torūnė, Lenkija) pasauliu. Į šį festivalį važiuodavome, o ir šiandien tebevažiuojame ne tik gausiu kritikų būriu, bet ir drauge su mūsų lietuvišku teatru, jo geriausiais spektakliais, kuriuos atrenka festivalio rengėjai. A. Girdzijauskaitė, gerai žinanti Lenkijos teatrą, mokanti lenkų kalbą, „lenkiškuose“ laiškuose fiksuoja draugiškus teatrinius mūsų šalių ryšius. Čia, kaip ir pirmoje knygos dalyje, galima susipažinti su įvairių pasaulio šalių spektakliais, kurie kritikei kelia įvairių minčių, ir su festivalio miestu - Torūne, savo istorija taip pat susietu su Vilniumi. Būtent iš Vilniaus universiteto 1939 m. į Torūnę suvažiavo visas būrys lenkų profesūros, iš Vilniaus lenkų teatro Pohuliankos gatvėje (dab. Rusų dramos teatras) buvo išgabentas profesionalaus lenkų teatro įkūrėjo Vojciecho Bogusùawskio biustas, šiandien stovintis Torūnės teatro fojė...
Ir antroje „Laiškų žiūrovams“ dalyje išlaikoma vertinimų pusiausvyra. Autorė nevengia rašyti ir apie ne itin pavykusius kai kurių mūsų teatro kūrėjų spektaklius, taip pat užsienio teatrų nesėkmes. Šiandien po lietuviško teatro gastrolių įvairiose scenose skaitome vien liaupses, tarsi kritiškesnė nuomonė atrodytų nesolidžiai. O juk kritiko pokalbis su žiūrovu turi būti atviras ir tiesus, koks yra šioje Audronės Girdzijauskaitės knygoje.