Pirmąkart šis veikalas Valstybės teatre (tuo metu vadintame Didžiuoju teatru) statytas, regis, labai niūriu laikotarpiu - 1944 m. pavasarį (premjera - gegužės 7 d.), karo metais. Spektaklį rengė vokiečių menininkai - režisierius L. Geeras, dailininkas W. Schröteris, dirigentas P. Schmitzas. Batutą iš pastarojo dar porai spektaklių (iki pasibaigiant karui ir užeinant sovietų okupacijai) spėjo perimti Vytautas Marijošius. O pagrindinius vaidmenis kūrė A. Kučingis, J. Mažeika, A. Dambrauskaitė, E. Kardelienė, P. Radzevičiūtė ir kt. Šykštus pagyrų V. Jakubėnas savo recenzijoje po šios premjeros džiaugėsi, kad W.A. Mozarto „menas nėra mums toks tolimas, kaip kitados“. Kiti recenzentai ar tiesiog operą stebėję amžininkai irgi neslėpė entuziazmo. Deja, tąsyk dar nespėjusiam įsivažiuoti spektakliui nebuvo lemta tęsti savo gyvavimo scenoje.
Turėjo prabėgti keturi dešimtmečiai, kol „Figaro vedybos“ vėl tapo operos teatro repertuaro dalimi. Tąkart, 1988 m., šią operą prikėlė talentingų kūrėjų duetas - režisierė Vlada Mikštaitė ir dirigentas Jonas Aleksa, perfrazuojant tuomet recenzijoje užfiksuotą E. Gedgaudo įžvalgą, - abu menininkai, Mozarto kūryboje senokai atradę savą temą. Šis subtiliai niuansuotas, autentiškų muzikinio teatro apraiškų kupinas spektaklis, pasak minėto recenzento, virtęs „įtaigiu garsų teatru“, žaižaravo charakteriais, būsenomis, impulsais. O vienu anų „Figaro vedybų“ perliuku tapo Sigutės Stonytės Kerubinas.
Šiai dainininkei buvo lemta ir naujausiame „Figaro vedybų“ pastatyme sukurti vieną svarbiausių vaidmenų - šįkart Grafienės Rozinos. Ir nepaisant visai kito statytojų ansamblio, atsinaujinusios dainininkų kartos, būtent S. Stonytės Grafienė pažadino sąskambį su vis dar plevenančia Mikštaitės-Aleksos muzikinio teatro tradicija, primenančia, kad rafinuota klasikinė muzikinio teatro išraiška tebėra gaji mūsų trupėje ir šiai išraiškai prasiveržti į paviršių tereikia palankių sąlygų. Tas sąlygas sukūrė Ispanijos ir Argentinos statytojai - režisierius E. Sagi, scenografas D. Bianco, kostiumų dailininkė R. Schussheim, šviesų dailininkas E. Bravo, choreografė N. Castejón drauge su mūsų teatro menininkais – spektaklio muzikiniu vadovu, dirigentu M. Staškum, dirigentu A. Šulčiu, choro meno vadovu Č. Radžiūnu ir gausia dainininkų trupe, pasirengusia dainuoti net trimis sudėtimis. Dalyvavo ir būrys šokėjų, mimanso artistai.
Šios „Figaro vedybos“ išties paliudijo, kad galima sukurti dvasia ir kūnu gyvą, patrauklų spektaklį be jokių deklaratyvių ir kartais dirbtinokų šiuolaikinio teatro atributų (vaizdo projekcijų, dūmų, į dabarties gyvenimo standartus dirbtinai perkelto veiksmo ir kt.). Panaudoti keli elementai, sukuriantys tik šiam spektakliui būdingą atmosferą - nutapyta prabangi rokokinė uždanga, traukianti žvilgsnį sunkiai, o kartu žaismingai krentančiomis draperijomis; pietietiškos vaiskios saulės šviesa (puikiai panaudotas apšvietimas); po atlėgusio karščio užliejanti gaivi naktų vėsa, nušviesta mėnesienos ir kupina paslapčių bei aromatų. Visa kita - šios komedijos reikmes atitinkantys Sevilijos vidinio ir išorinio gyvenimo fragmentai. Ir šioje terpėje skleidžiasi „Figaro vedybų“ veikėjų gyvenimas - žaismingas, kupinas intrigų, sąmojo, šypsenų.
Taigi spektaklis prasideda. „Figaro vedybų“ uvertiūra - vienas tų Mozarto šedevrų, kuris reprezentuoja operos buffa ir klasicistinio simfonizmo sąveiką, o savo artikuliacija, intonaciniais gestais perteikia įtaigiausias muzikines reikšmes. Prisipažinsiu, visada kelia abejonių spektaklio veiksmo „paankstinimai“ uvertiūros sąskaita. Tad ir šįkart tai nepasirodė argumentuotas sprendimas: po ekspozicijos uždanga praskaidrėjo, o už jos scenoje ėmė šurmuliuoti gyvenimas. Vienintelė grynos orkestro muzikos salelė iškart (per anksti) pasidengė buitinėmis apnašomis. Tai netrukdė dirigentui ir orkestrui susikaupti, bet ar neatėmė iš publikos (tegu šiais laikais linkstančiais suvokti labiau akimis, nei ausimis) galimybės bent 4 minutes pasimėgauti reikšminga spektaklio preambule, žadinančia vaizduotę?
Dar per spaudos konferenciją dirigentas M. Staškus išsakė mintį, kad Mozarto muzika atlikėjams – tarsi savotiški vaistai. Pasirėmusi šia mintimi, paklausčiau - ar visiems šio spektaklio komponentams šie vaistai garantavo visokeriopą sveikatą? Klausantis vasario 7 ir 9 d. spektaklių, siūlėsi išvada, kad mūsų operos dainininkai ir instrumentalistai iš tikrųjų pasiilgę Mozarto muzikos ir dėjo dideles pastangas ją kuo geriausiai atlikti. Tačiau sykiu ši muzika tapo lakmusu, atskleidžiančiu ir trūkumus ar tiesiog tobulintinus dalykus. Nemenka problema išlieka tarties aiškumas, lengvumas, ypač išryškėjęs geriau italų kalbą įvaldžiusių solistų akivaizdoje. Operoje, kurioje tiek daug veikėjų ir kur vienas paskui kitą skamba ansambliai, girdėti ir balso formavimo netolygumai, retkarčiais pernelyg rėksmingas arba bemaž vos girdimas vokalas ar tiesiog stiliaus suvokimo stoka. Akivaizdu, kad ne visada scenoje ir orkestrinėje laikytasi adekvačios tempų logikos, o ją vis dėlto juk diktuoja ne kas kitas, o dirigentas. Tad dėmesin krito ne tiek solistų netikslumai, kiek choro ir orkestro išsiskyrimai. Išryškėjo ir tam tikri muzikinės drausmės ar subordinacijos trūkumai, kuriuos gerokai sėkmingiau įveikė solistai, puikiai suvokiantys besąlygišką kontakto su dirigentu svarbą per spektaklį.
Šiame kontekste, nors ir ne visai tolygiai, sklandžiai, atlikėjų ir Mozarto muzikos dialogas vis dėlto plėtojosi rezultatyviai. Išklausius du spektaklius matyti, kad „Figaro vedybas“ gaubia malonus kūrybinės laboratorijos virpesys, kuriame kruopščiai parengtas vaidmuo dera su spontanišku nuoširdumu, o kai kurie artistai jau geba palikti įsimintiną kūrybinį pėdsaką. Vėliau ir po spektaklio atmintyje dar malonu kedenti ne butaforiškus, anonimiškus veikėjus, bet į tikrą muzikinį teatrą, į tikras situacijas įtraukusių personažų charakterius. Personažų, privertusių juoktis. Ir, manding, per penkis pirmuosius spektaklius tokiu būdu jau susiformavo žavus, šmaikščiai improvizuojantis artistų ansamblis. Viena raiškiausių jo figūrų tapo K. Sanderio Grafas Almaviva, pratęsiantis gana įprastą šio personažo sceninį įvaizdį, bet individualių bruožų jam suteikiantis savuoju lanksčiu ir elegantišku baritonu. Abu Figaro atlikėjai - mūsų scenos svečiai: K. Smoriginas ir D. Machej. Pastarasis sklandžiai įsiliejo į artistinį ir muzikinį audinį, labiau patraukdamas savo vokaline kultūra, bet autentiškesniu, gyvesniu charakteriu pulsavo K. Smorigino Figaro, kuris ir scenoje, ir Mozarto muzikoje jautėsi laisvai – kaip namie. Kaip Siuzaną save atrado, regis, ir R. Šilinskaitė, - plastiška, gyvybinga, šilta, žmogiška ir labai moteriška. Šiame solistų ansamblyje dėmesį prikaustė S. Stonytė, kuri Grafienės vaidmeniu įrodė, kokie turtingi patirties subrandinti jos artistiniai ir vokaliniai ištekliai, nepripažįstantys jau kažkur panaudotų trafaretų. Būti visada gerai pasirengusiai ir atvirai kūrybai - visada šiai dainininkei tai svarbiausias imperatyvas. Kiek kitokia S. Janušaitės Grafienė, nuosaikiau gludinusi savo vaidmenį ir jam dar turbūt ieškanti raiškesnės priemonių paletės. Malonu buvo išvysti scenoje nemažai jaunos kartos vokalistų, kurių artistiškumas gal kiek suvaržytas noro kuo geriau atlikti muzikinius „namų darbus“. Savąjį Kerubiną nuoširdžiai puoselėja V. Mikštaitė, kuriai dar vertėtų paieškoti glaudesnės charakterio ir vokalinės partijos dermės. Kiek inertiška vaidybiniu požiūriu pasirodė N. Pokvytytės Barbarina, bet jos vokalas labai savitas, glotnus. Kad yra tiesiog sutvertas charakteringiems vaidmenims, paliudijo R. Karpis (Bazilijus), atskleidęs ir gerą artikuliaciją, muzikalumą.
Ar šios „Figaro vedybos“ priartino mums autentiškas Mozarto muzikos vertybes? Manyčiau, šio spektaklio tolimesnis gyvenimas tai paliudys, patvirtins. Akivaizdu viena, kad spektaklis sukūrė tą terpę, kurioje mūsų operos trupė turi galimybę pati sau iš esmės atskleisti muzikinį, artistinį potencialą, vertybinę orientaciją, profesinius prioritetus. Nuo to priklausys, ar greitai nesusidėvės repertuare ši opera, ar ji išsaugos būtinas kūrybines kibirkštis.