Dvigubas solo

Živilė Ramoškaitė
Praėjusį šeštadienį filharmonijoje vykęs simfoninės muzikos koncertas sutraukė ypač daug publikos. Vieniems magėjo pasiklausyti jaunosios smuikininkės Dalios Kuznecovaitės, kitus intrigavo prancūzų dirigento Olivier Grangeano parengtas Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“, neskambėjęs mūsų filharmonijoje jau daug metų. Su šiuo dirigentu Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras yra ne tik sėkmingai koncertavęs, bet ir užmezgęs gilesnius ryšius, paremtus pagarba, pasitikėjimu ir paklusimu maestro autoritetui. Tai nutinka toli gražu ne su visais gastrolieriais. Gandas apie filharmonijoje vykstančias produktyvias ir turiningas repeticijas netruko pasklisti mieste.

Šį koncertą rėmė Prancūzų kultūros centras, labai operatyviai internete paskleidęs simpatišką filmuotą reportažą iš repeticijos (kam įdomu, siūlau susirasti YouTube).


Koncerto solistė D. Kuznecovaitė pirmąsyk su LNSO pasirodė maždaug prieš metus. Tada ji atliko Sergejaus Prokofjevo Pirmąjį smuiko koncertą. Pagirtina, kad Filharmonijos vadovybė neilgai trukus vėl pakvietė talentingąją smuikininkę. Stygininkai, įdėmiai sekantys Dalios mokslus ir laimėjimus rimtuose konkursuose, man pritars, kad netolimoje ateityje turėsime aukščiausio techninio lygio brandžią ir savitą menininkę, galėsiančią puikiai reprezentuoti mūsų krašto muzikinę kultūrą. Paminėjau techniką - kai kam šis žodis žeidžia klausą, tačiau be jos nūdienos muzikiniame pasaulyje neišsiversi; jei jos nors kiek pristigs, būsi apeitas...


D. Kuznecovaitė jau ir šiuo metu gana daug koncertuoja - tiek Vokietijoje, kur mokosi, tiek toli už jos ribų, iki pat Meksikos, kur laimėjo prestižinį Henryko Sheryngo konkursą. Beje, nors ji yra dar tik trečio kurso studentė (Rostoko aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje), jos profesorius Petru Munteanu koncertinę veiklą labai skatina. Šiuo metu jau suplanuoti D. Kuznecovaitės koncertai Vokietijoje, Kanadoje, Italijoje, Meksikoje, Ukrainoje ir kt.


Vilniuje jos pasirodymų laukia ne tik publika, bet ir didžiulis būrys Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje ją mokiusių pedagogų ir bendramokslių bei šiaip talento bičiulių. Dalia turi ir išskirtinių globėjų - tai Mstislavo Rostropovičiaus fondas, jo stipendininke ji yra nuo 2004-ųjų.


J. Brahmso Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur buvo sukurtas Pietų Austrijos kurorte Pertšache, kuriame dabar rengiami kompozitoriaus vardo konkursai. 2008-aisiais šio konkurso laureate tapo D. Kuznecovaitė. Taigi jos sąlytį su J. Brahmso muzika, šios muzikos sampratą ir atlikimo stilių, sakytume, jau aprobavo autoritetingi konkurso vertintojai.


Klausydamasi šios interpretacijos, kuriai jautriai atitarė O. Grangeano vadovaujamas orkestras, greta geriausių chrestomatinių atlikimo ypatybių pastebėjau Dalios individualybei būdingų bruožų. Ji gražiai suderina itin nuoširdų ir atvirą lyrinį pradą su koncerto muzikoje glūdinčiu dramatizmu, kuris sproginėja tarsi dinamitas. Būtent šis epitetas tinka smuikininkės atliekamiems dramatiškiems epizodams, kuriuos ji grojo tiesiog su vyrišku užmoju ir jėga. Klausydamas Koncerto galėjai netrukdomai žavėtis genialia muzika ir kartu smuikininkės meistryste. Ji be išorinių pastangų išgauna reikiamą ekspresyvų skambesį, itin tikslias dvigubas gaidas, akordus ir pasažus. Visuose diapazonuose iš puikiai valdomo instrumento sklido kokybiškas garsas, ypač jaudinamai prabylantis aukšto registro lyrikoje. Beje, atlikdama kadenciją smuikininkė taip pat nesiekė išorinio efekto, nepabrėžė tiksliai pateiktų virtuozinių momentų, bet išryškino dramaturgiškai reikšmingą dialogišką motyvų ir temų seką. Spartus jaunosios smuikininkės meninis augimas ir tobulėjimas vertas didžiausių aplodismentų, kurių ji ir susilaukė. Ar ne laikas pakviesti ją į Vilniaus festivalį? Čia ji puikiausiai atlaikytų užsieniečių stygininkų konkurenciją.


Pradėjau nuo smuiko, bet koncerte puikiai „solavo“ ir orkestras! Koncerto įžangai pasirinkta Giuseppe's Verdi operos „Likimo galia“ uvertiūra prieš koncertą kėlė abejonių: ar ji tinka greta J. Brahmso ir I. Stravinskio... Tačiau vos suskambėjus muzikai šios mintys išlakstė, nes orkestras grojo tiesiog pavyzdingai. Prisiminiau šioje salėje girdėtą R. Muti interpretaciją su „La Scalos“ filharmonijos orkestru. Iš scenos sklido nuostabi verdiška ekspresija, lanksti dinamika, ritmo energija ir greta - lengvumas, švelnumas, dainingumas...


Antroje koncerto dalyje atliktas minėtasis I. Stravinskio „Šventasis pavasaris“, savo vitališka energija ir sprogstančiais garsų dūžiais tarsi sujudinęs ledo sukaustytą mūsų žemę. Vienas sudėtingiausių XX a. muzikos opusų, savo laiku sukėlęs sąmyšį ir protestus, dabar yra visuotinai grojamas, bet vis tiek kelia nemaža sunkumų. Didžiulis orkestras, kuriame ypatingą vietą užima pūtikai, turi veikti tarsi tobulas mechanizmas. Į tai orientavosi ir LNSO muzikantai, pagroję veikalą išties solidžiai. Tai, be abejo, dirigento nuopelnas. Olivier Grangeanas nepagailėjo nuoširdaus ir kruopštaus darbo, o per koncertą jo energingas uždegantis mostas ir kūno judesiai akivaizdžiai padėjo struktūruoti sudėtingą Stravinskio ritminį audinį. Besikaitaliojantys metrai ir akcentai artikuliuoti įspūdingai. Apie šio kūrinio ritmiką prirašyta labai daug; pats kompozitorius yra sakęs, kad paskutinę kūrinio dalį „Didįjį šventąjį šokį“ jis girdėjo, galėjo netgi paskambinti fortepijonu, bet kurį laiką visai nežinojo, kaip užrašyti natomis! Beje, lietuvių liaudies melodijas, kurių nemažai čia naudojama (kompozitorius viename Varšuvos knygyne užtiko 1900 m. išleistą A. Juškos melodijų rinkinį „Melodje ludowe litewskie“ ir pasisėmė iš jo archajiško folkloro pavyzdžių), kompozitorius perkūrė ir savaip interpretavo, bet jautrios klausos šiuolaikinis lietuvių melomanas tikrai pajėgus jas atpažinti. Ir ne tik tą pirmąją, suskambančią kūrinio įžangoje.



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.