Konstantinas Gaitanži - jaunas menininkas (g. 1977 m.). 2008 m. jis surengė personalinę parodą Kauno galerijoje „Meno parkas“, nuolat dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Šiuo metu Gaitanži studijuoja Vilniaus dailės akademijos aspirantūroje ir kuria ciklą „Negyva roko žvaigždė“, kurį sudarys tapyba, papildyta videodarbu. Gaitanži kūryba tarpdiscipliniška. Tapyba čia papildoma kompiuterinėmis galimybėmis, o naratyvas (literatūriškumas) sudaro svarbią, galbūt net lygiavertę kūrinio dalį. Vizualus jo darbų kitoniškumas yra Lietuvoje nepaplitusių interesų ir įsitikinimų išraiška.
Esu ne kartą girdėjusi nusistebėjimų dėl Tavo pavardės. Todėl manau, kad ne man vienai būtų įdomu sužinoti jos kilmę.
Tiesą sakant, mano pavardėje įsivėlė klaidelė - dingo viena raidė ir panašu, kad ji nebeatsiras. Turėtų būti Gaitandži, nes pagal graikų kalbos taisykles viena „ž“ raidė neegzistuoja. Manoma, kad ši pavardė yra graikiška. Bet neseniai radau internete, kad iš tiesų ji yra gagaūziška. Gagaūzai - tai tokia krikštytų turkų tautelė. Tiesą sakant, aš pats nieko bendro su jais neturėjau, mano senelis visada prisistatydavo kaip graikas.
Viename interviu esi sakęs, kad sunkiai randi savo vietą tarp ŠMC menininkų ir jaunosios menininkų kartos. Ar dabar padėtis pasikeitė?
Manau, ši padėtis niekada nesikeis. Neturiu nieko prieš ŠMC, esu dalyvavęs jų organizuotoje parodoje. Tačiau jie kalba visiškai kitokia kalba. Kartais net kyla įtarimas, kad tai labiau kalbos imitacija nei kalba. Yra toks stereotipinis „ŠMC žmogus“. Su specifiniu žargonu, specifine kalbos maniera, net apranga. Neturiu nieko prieš, tačiau visame tame yra labai daug mistifikacijos ir pozos. Mes, 25-35 metų menininkai, esame tarp dviejų pasaulių: senojo modernistinio ir to, ką ŠMC pristato kaip šiuolaikinį meną. Mes iš tiesų nelabai turime savo balsą.
Tave stipriai paveikė japonų meno judėjimas „Superflat“. Ar paskutiniai Tavo darbai taip pat paveikti šio judėjimo?
„Superflat“ yra labai manieringas judėjimas, o tai nusibosta. Žinoma, mano vizualinis mąstymas labai paveiktas komiksinės, animacinės grafikos. Galima sakyti, kad nuo animacijos, konkrečiai nuo anime, ir prasidėjo mano grįžimas prie pasakojamosios formos. Kai pamačiau „Animatrix“ arba Miyazakio filmus, supratau ir patikėjau, kad piešti dar įmanoma, kad piešimas dar gali pasiteisinti. Taip, anime piešimas yra utilitarinis, jis naudojamas norint papasakoti. Bet aš irgi pasakoju. Man visada buvo įdomu pasakoti istoriją, kurti mitą.
„Superflat“ pradininkas Takeši Murakami neretai akcentuoja vartotojiškos visuomenės kritikos aspektą savo kūryboje. Kiek jos yra Tavo kūryboje?
Mano kūryboje tiesioginės kritikos nėra. Man atrodo naivu tikėtis, kad šiuolaikinė visuomenė gali būti nevartotojiška. Ji negali būti kitokia. Mano tikslas gerokai kuklesnis. Noriu bent kartais nukrypti nuo šablono. Sukurti ir parodyti nuorodą į kažką, kas gali būti už šiuolaikinės visuomenės, už vartotojiškumo.
Tavo kūryboje taip pat yra ir komiksų įtakos. Ar seniai susipažinai su šiuo žanru? Klausiu, nes man komiksai yra tolimi. Žinau, kas tai yra, bet nesu su jais užaugusi, jie nėra natūrali mano gyvenimo ar pasaulėjautos dalis.
Komiksai mane sudomino visai neseniai, aš į juos žiūriu kitaip nei tie, kurie skaito juos nuo vaikystės. Man skaityti komiksą neįdomu. Esu knygos žmogus, skaitytojas. Net komiksų siužetas man yra antraeilis dalykas. Juose domina personažų kūrimas, režisūra, artumas kino menui.
Susidaro įspūdis, kad istorijos pasakojimas yra svarbi Tavo kūrinių dalis. Tačiau atsistojus prieš paveikslą, be papildomų paaiškinimų naratyvą perskaityti gan sunku.
Projekte, kurį dabar kuriu, paveikslus papildys videofilmas, kuris savo pasakojimu paaiškins atskirus darbus. Tada viskas stos į savo vietas.
Pirma galvoji apie pasakojimą, literatūrinę dalį, ir tik paskui sprendi, kaip ją galima pavaizduoti?
Taip. Be pasakojimo vaizdas manęs neįtikina. Aš pats savęs neįtikinu, kai tapau tiesiog puodelį. Tarkim, Algimantas Švėgžda galėtų nutapyti puodelį taip, kad žiūrėdamas matysi už jo esančias kažkokias metafizines nuorodas. Ir aš tikiu, kai tai padaro Švėgžda. Bet pats taip negaliu. Kalbu ne apie techniką. Tai labiau tikėjimo dalykai, asmenybės sandara.
O kam tada Tau vaizdas? Juk pasakojimus galima tiesiog užrašyti?
Nesu geras rašytojas. Rašydamas susidurčiau su begale problemų, nes neišmanau tos medijos. Todėl renkuosi tarpdiscipliniškumą - kūrybą tarp vaizduojamojo meno ir tekstų. Man patinka knyga, naratyvas. Bet vaizduojamojo meno priemonėmis pasakojimą išreikšti įdomiau. Laisvalaikiu daugiau bendrauju ne su dailininkais, o su literatais ir literatūros pasaulį turbūt pažįstu geriau nei vaizduojamosios dailės. Gėda pasakyti, bet gan dažnai lietuvių menininkų pavardės man nieko nesako.
Tavo ankstesni darbai buvo atspausti ant tentų. Ar dabar kuriamo projekto medžiagos keisis?
Ne, tik grąžinau darbams porėmius. Ankstesni kūriniai teturėjo skylutes pakabinimui. Panašiai kaip nuluptos odos kabinamos ant sienos primityviose gentyse. Kai tapybą nuimi nuo porėmio, ji tampa lyg ne visai tapyba. Tapau akriliniais dažais, net kiek akademiškai. Kita vertus, tai ne visai paveikslai tradicine žodžio prasme.
Be to, procese dalyvauja kompiuteris.
Taip. Iš pradžių piešiu, tuomet išdidinu piešinį ir vėl tapau. Nes spauda manęs netenkina bent keliais aspektais. Ji išgrynina grafinę formą, bet sumeluoja spalvas. „Neskanios“ darosi ir faktūros. Taigi tapau ant viršaus. Galiausiai sukuriama įtampa tarp kompiuterinio vaizdo ir rankos prisilietimo. Tačiau vėliau ir to nebepakako. Pastaruoju metu piešinį „treisuoju“. „Treisavimas“ - tai viena iš grafinių vektorinių programų, kai piešinys nuskenuojamas ir paverčiamas matematine abstrakcija, tarsi fikcija. Jis egzistuoja ekrane, bet ten nelieka jokių taškų - gryna matematika. Piešinys egzistuoja tarsi formulė kompiuterio viduje. Šis metodas pakeičia piešinį. Truputį keičiasi linija - tampa grynesnė, pašalinami rankos virpesiai. Išnyksta asmenybė, psichomotorika. Juk rankos prisilietimas parodo viską - ar iš vakaro gėrei, ar gerai pavalgei, ar tavo nuotaika gera. Padirbėjus kompiuteriu darbas tampa lyg ir ne mano vieno. Šiame metode glūdi dar vienas keistas aspektas. Atrodo, kad kompiuteris yra labai mechaniškas dalykas, kuris esant vienodoms pradinėms sąlygoms visada sukuria vienodą rezultatą. Tačiau piešinį apdorojant rezultatas kaskart nežymiai skiriasi. Tą patį piešinį „praleidus“ du kartus per tą pačią programą, rezultatas bus kitoks. Čia jau prieinam prie kvantinių efektų - kompiuteris nėra absoliučiai nuspėjama mašina. Pradeda veikti nebe mechaninis determinizmas, o įsijungia neįvardijami dalykai.
Taigi jūs su kompiuteriu sukuriat piešinį, o paskui tapai įvesdamas spalvą.
Taip. Vėl grąžinu psichofiziologiją. Tapau lokaliai, potėpio nemėgstu. Gal todėl, kad Akademijoje potėpio labai reikalavo - kai studijavau, ant bangos buvo gestiškas ekspresionizmas, o jis man tolimas. Galiu įvesti šiek tiek potėpio, perėjimų, bet tai labiau racionalus tapymas.
Ar spalva Tavo paveiksluose turi simbolinę prasmę, papildančią naratyvą?
Ne, tiesioginis simbolizmas man taip pat nėra artimas. Jam perskaityti reikalingos taisyklės, o tai riboja. Spalva mano kūryboje daugiau dekoratyvinė, tuo esu artimas popmenui.
Ciklą apie mirusią roko žvaigždę taip pat kuri kompiuteriu?
Taip. Žmogus turi begalę ydų ir trūkumų ir manęs tas žmogiškumas netenkina. Žmogus kartu su kompiuteriu yra galingesnis nei tiesiog vienas žmogus. Kompiuteris negali sukurti istorijos, bet skaičiuoja jis tikrai „kietai“. Labai entuziastingai žiūriu į tokius dalykus kaip kiborgizacija, žmogaus sąmonės perkrovimas į kompiuterinę aplinką ir panašiai. Manau, tai yra ateitis. Ir tai jau nėra gryna fantastika. Manau, už 20-30 metų kompiuteris turėtų tapti galingesnis ir protingesnis už žmoniją, o ši tuomet gali tapti reliktu.
Kas tuomet atsitiks tapybai?
Tai man ir yra įdomu. Tai turėdamas galvoje ir tapau. Būtent todėl dehumanizuoju piešinį pasitelkęs kompiuterį, o paskui vėl mėginu jį humanizuoti tapydamas ant viršaus. Man labai įdomu, kas bus ateityje. Ir tai yra viena iš mano susižavėjimo anime priežasčių. Japonijoje visa kultūra labai futuristinė. Pas mus fantastika lyg antrarūšis žanras, o ten net masinė sąmonė nukreipta į ateitį, kiekvienas kūrėjas yra futurologas.
Regis, turi polinkį teoretizuoti? Sprendžiu iš to, kaip kalbi apie savo darbus, ne tik apie sukūrimo procesą, bet ir interpretuodamas juos.
Šiais laikais tai beveik privaloma. Anksčiau buvo aktualus toks idealas kaip menas, kalbantis pats už save. Tačiau šiuolaikinė dailė neturi kitos išeities, tik atsižvelgti į konceptualizmo palikimą.
Šiuo metu kuriamame cikle darbai vėl bus ant porėmių. Kodėl ir ar tai ką nors reiškia?
Pakabinamus tentus dariau kokius ketverius penkerius metus. Porėmių atsiradimas - tai sąmoningas mano spendimas, tarsi grįžimas prie tradicinio paveikslo suvokimo, bent iš dalies. Net pradedu kartais galvoti vėl pamėginti tapyti ant drobės. Kaip anksčiau bandžiau netapyti tapydamas, taip dabar bandysiu tapyti netapydamas - tik naudodamas tradicines priemones.
VDA dešimtojo dešimtmečio pradžioje baigusi tapytojų karta gan drastiškai atsisakė tradicinės tapybos ir pasirinko kitas medijas. Jie bandė tapyti netapydami. Man atrodo, svarbiausia jiems buvo neliesti teptuko ir dažų. Mūsų karta - priešingai. Mes vartojam tapybą, tradicines tapybos priemones, bet mes nebetapom, ta tradicija nutrūko. Tai įvyko labai natūraliai, tarsi savaime, be sąmoningo apsisprendimo. Niekas apie tai net nekalba, bet manau, tai gana akivaizdžiai matyti.